Spausdinti

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Janina Lukoševičienė

Galiausiai visi būkite vieningi, užjaučiantys, mylintys brolius, gailestingi, nuolankūs.

(1 Pt 3,8)

    “Susitikimas su rašytoju Kaziu Saja buvo nekasdieniškas jau vien todėl, kad susirinkome puošnioje Vilniaus savivaldybės salėje, rašytojo minčių klausėsi ir pats sostinės meras, kuris atėjo mūsų pasitikti. Pačiu pirmuoju sakiniu K. Saja pasakė, kad jis nelaiko savęs autoritetu, bet mes pamatėme labai išsilavinusį, daug vargo patyrusį, mus suprantantį žmogų”, - taip rašo apie įvykusį pokalbį dvyliktokas Laurynas. O štai Mykolo žodžiai: “Rašytojo mintys buvo aiškios, ir galėjai neabejoti, kad jis atėjo mums, pasimetusiems, abejojantiems, nusivylusiems, kenčiantiems, padėti, nes jis sakė būtent tai, ką galvoja”. Ypač sukrėtė klausimas, kodėl moksleiviai žudosi. Puikiai suprantu tuos jaunuolius, nes pats ne kartą buvau jų kailyje. Rašytojo pasakyta mintis tiesiog mane pervėrė, ir aš pagalvojau: “Dieve, ačiū Tau už išgirstus žodžius, kurių man taip reikėjo, kurių skausmingai ieškojau”. Žinojau, kad turi būti kažkas pasakyta, kai žmogus kenčia, kai stovi ant trapaus gyvenimo slenksčio ir nebežino tolimesnio žingsnio; kaip dažnai sunkią valandą žmogus pasilieka vienas su savo suraizgytomis, nebeišnarpliojamomis abejonėmis, kankinasi galvodamas, kad gyvenimas tuščias, tad ar beverta gyventi. Išplėstomis akimis žiūrėjau į mane suprantantį žmogų, o ausyse skambėjo ką tik jo pasakyti žodžiai: “Kai pasidarys tau labai sunku, kai nebematysi šalia savęs nė vieno tave suprantančio žmogaus, kai gyventi nebenorėsi, -tuojau pat pagalvok, kas labiau už tave kenčia, kam galėtum paskutinį kartą padėti... Pamatysi -    tai tavo išsigelbėjimas. Skubėk pas jį - atrasi daug nelaimingesnių, apleistų, nuliūdusių žmonių - ištiesk pagalbos ranką, ir tu pamatysi dėkingumą, suvoksi, kad esi labai reikalingas, kad tavo kančia menka ir įveikiama”.

Nugriauti Tremtinių namai Čikagoje.     E. Būtėno nuotr.

    Tą valandą rašytojas kalbėjo apie kitas mūsų gyvenimo problemas, bet aš jų nebegirdėjau -    man užteko tų, atrodo, tik man pasakytų žodžių. Kodėl jis įspėjo mano mintis? Gal todėl, kad anksti tapo našlaičiu, kad gyvenime nelydėjo guodžianti motinos šiluma ir tėvo raminanti ranka, gal todėl, kad tik retkarčiais susilaukdavo paguodos iš dėdžių ir tetų, gal tą supratimą jis pajuto iš savo senojo mokytojo, kurio jis iki šiol negali pamiršti ir vis pasakoja apie žilabarzdį senuką, kaip apie kokį iš legendos išplaukiantį žmogų. Ne žygdarbiai, ne keisti įvykiai įstrigo rašytojui į galvą, o pagalba kenčiančiam žmogui. Tokias mintis sukėlė tyliai, užsidariusiai, vienišai Linai.

    Grįžau susijaudinusi ir aš. Visą vakarą galvojau apie save, ir pasidarė lengviau, nes pamačiau, kad man nėra taip sunku, kad Dievas, parinkdamas tokį likimą, mane apdovanojo, kad neturiu teisės būti nepatenkinta, dejuoti dėl nepriteklių, patirtų skriaudų - visa mano vargana buitis kažkur pasitraukė, ir užvaldė dėkingumas Visagaliui, kad esu sveika, kad esu reikalinga šeimai, kitiems. Dėkingumas už tai, kad tų paguodos žodžių susilaukiau ne tik aš, bet ir daugybė jaunuolių, kuriems to labiau reikėjo negu man.

    Negaliu pamiršti ir kito žmogaus, kuris savo širdies šilumą, visą savo gyvenimą paskyrė svetimiems - kenčiantiems.

    Pro klasės duris lėtai įėjo senas, žilutėlis, švarkeliu apsivilkęs, labai gražia lazda pasiramsčuodamas žmogus. Visų laukiamas senelis - Kazimieras Skebėra, kuriam sausio mėnesį sukaks šimtas dveji metai, iš kurių dvi dešimtis praleido tremtyje. Tikriausiai nedaug kas žino tą pavardę, bet pasiklausęs suvokia savo gyvenimo pilkumą ir pasijaučia menkas dėl smulkių nelaimių ar aimanų.

    Šį kartą senelis pasakojo apie savo vaikystę ir jaunystę. Viską rišo du žodžiai - pareigos jausmas. Nuo susitikimo praėjo beveik metai, bet visi gyvai prisimename, kaip jis, mažasis Kaziukas, trejus metus kasdien nešiojo vienišai senučiukei pietus, kuriuos motina suruošdavo nuo savo vargano stalo. Žiemą visus takus užpustytado, bet jis, klimpdamas iki pažastų, mynėsi taką užmirštos trobelės link. Vasaromis dvare ganė karves, tačiau vidurdienį parbėgdavo namo, pačiupdavo lauknešėlį ir dumdavo pas laukiančiąją. Apie jo bėgiojimus sužinojo dvaro ponia, kurią labai sujaudino piemenuko pasiaukojimas ir tėvų kilnumas, - tada pati siųsdavo savo sūnų padėti vienišam žmogui. Kas skatino sunkiai besiverčiančią šeimą ir jos berniuką tokiai kasdieninei pareigai? Anot paties Kazimiero, Dievo duota meilė žmogui, labiau už tave skurstančiam.

    Šešiolikmetis vaikinas pirmąkart tapo krikštatėviu. Niekas jo nekvietė, niekas ir neprašė. Atsitiko kaime didelė nelaimė - pati gražiausia, visų mylimiausia mergina susilaukė vaikelio. Kokia gėda! Kas gerą žodį bepasakys, kas ateis pasmerktajai į pagalbą? O svarbiausia - nelauktas žmogus jau trečią mėnesį pradėjo, bet niekas nedrįsta nunešti krikštui. Kas nori būti mergos vaiko krikštatėviu... Visas kaimas žiūri ir laukia, kas peržengs “moralinį” slenkstį. Pagaliau Kazimieras savo sprendimą pasako tėvams, kuriems lyg akmuo nusirito nuo krūtinės, Pasikviečia labai garbingą namų mergaitę ir pasiūlo nunešti į bažnyčią likimo siųstą naują gyventoją. O ką pasakys klebonas? Matyt, pats Dievas laimino jų žingsnį, nes kunigas ne tik neėmė už krikštą jokio užmokesčio, o, pasidžiaugęs tokia jauna pora, pats įdavė tris carinius rublius. Ką tą valandą jautė paniekinta ir visų atstumta mergina, sunku pasakyti, bet kiek meilės ir atjautos patyrė visas kaimas!

    Per karą K. Skebėra išgelbėjo tris žydus, kurie jį gerbia ir dabar tebelanko kaip tikrą tėvą. Šiandien, pats gyvendamas vienas, tapęs neregiu, jis atsisako bet kokios paramos, bet kokio apdovanojimo, nes supranta, kad tai buvo jo žmogiškoji pareiga: kenčiančiam padėti, nuliūdusįjį paguosti.

    Atrodo, šitiek gero padariusį žmogų likimas turėtų saugoti ir globoti. Tačiau... Vorkutos lageriuose jis patyrė daug kančios, skausmo ir pažeminimo. Mums nebesuprantama, kaip žmogus, pasmerktas mirti, suranda tvirtybės ir sugeba save įtikinti, jog yra daug skaudžiau liūdinčių žmonių. Neseniai “Lietuvos aidas” išspausdino jo laišką Motinai, kurį išsaugojo kaip šventą relikviją. Pačiais šilčiausiais žodžiais tremtinys kalba apie brangiausio žmogaus skausmą, netekus jo, sūnaus, ir nė vieno žodžio apie savo vargus, šalčius, badą.

Vorkuta, 1947.05.04 Neišpasakytai brangi mano Mama!

    Į tolimą, šaltą užpoliariją, nelemto likimo blokštas į nuogą vargą, prisiekiu visagaliu Dievu ir didžiuoju Likimu, kad aš savo menką gyvybę išsaugojau tik dėka to, kad Jūsų, Brangi Mama, majestotingą paveikslą, Jūsų neišpasakytą gerumą, Jūsų angelišką nuoširdumą, Jūsų dievišką meilę, visuomet ir visados nešiojau širdy. Jūs, Brangi mano Mama, tapot mano nemirtingoji Madona, kuriai aš meldžiuos, tarsi Dievui. Mama, aš visuomet mintyse ir net sapne, tarsi šešėlis, visuomet su Jumis. Šiandien kilnioje Motinos Dienoje, aš jaučiuosi nepaprastai laimingas, kad galiu Jus, mano geroji sengalvėle, sveikitni. Linkiu Jums sveikatos, ilgo ilgo amžiaus, paguodos, ramybės ir greito mudviejų pasimatymo, kad mūsų niekas niekados, iki akis užmerksiu, neišskirtų - mes visi keturi sūnūs vis tiek būsime su Jumis.

    Jūsų neišpasakytai pasiilgęs ir labai mylįs sūnus Kazys

    Šimtametis K. Skebėra gyvena vienas pats, retkarčiais ateina aplankyti moksleiviai, studentai, pažįstami; atsimena jį didžiųjų švenčių išvakarėse, stengiasi šiek tiek padėti, bet jis nelaukia tos pagalbos, o tik nori, kad kas nors jį išklausytų, pabūtų, galėtų bendrauti su atviros širdies žmogumi, tarsi nujausdamas, kad yra liūdinčių žmonių, kuriems reikia padėti sava gyvenimo išmintimi. Ir eina žmonės pas jį sunkią valandą... Ypač jaunimas, ypač vieniši savo dvasiniame pasaulyje.

    Kai ateina susikaupimo ir apmąstymo metas, mes atsimename, kad esame ne vieni, kad šalia mūsų gyvena žmonės, laukiantys mūsų paguodos. Tuomet nejauku darosi, nes pasijuntame, kad visą gyvenimą rūpinamės tik savimi, savo šeima, lyg neegzistuotų aplinkiniai. Tomis valandėlėmis bandome save pateisinti ir surasti bent vieną gerą darbą, kuris palengvino kito žmogaus sielvartą. Tada prieš mane išnyra tylus Jurgitos veidas.

    Į aštuntą klasę atėjo nauja mokinė, nedrąsi, prislėgta ir sunerimusi. Jos trumpa gyvenimo atkarpa pasakojo apie mergaitės vienišumą ir pasimetimą. Jurgita neprisiminė motinos, kuri mirė, kai dukra ėjo tik trečius metus. Ten, Sibire, ir palaidojo. Kelerius metus tėvas vienas ją prižiūrėjo ir leido į darželį. Paskui pradėjo eiti į mokyklą - visur skambėjo rusų kalba, tik namuose tėvas bendravo lietuviškai ir meldėsi lietuviškai. Atėjo diena, kai motinos vietą užėmė nauja moteris, kuri nuoširdžiai rūpinosi mergaite. Gimus sūnui, šeimoje visiškai išnyko lietuviški žodžiai. Jurgita nebesusigaudė, kas ji tokia, koks jos tikėjimas, kokiais žodžiais kreiptis į Visagalį. Pagaliau, kas jis, vienintelis galintis jai padėti... Laiškai, pilni sielvarto ir nevilties, plaukė močiutei į Lietuvą. Tai buvo vaiko šauksmas, prašantis pagalbos.

    Ir štai mergaitė mano klasėje. Tą akimirką aš net neįsivaizdavau, kaip galiu padėti jai, žinančiai tik lietuviškas raides. Klasė tylėjo ir galvojo, kad bandoma spręsti neįveikiamą uždavinį. Aš negalėjau jai atsakyti, aš negalėjau jos nesuprasti! Prasidėjo įtemptas ir atkaklus darbas - mokiniai apgaubė ją savo nuoširdumu. Ji buvo tokia paklusni ir miela, bet kartu netvirta ir trapi, jog atrodė, kad bet kada gali perniek nueiti visų pastangos. Bet Jurgita palengva tiesėsi, naujosios draugės kvietėsi pas save, jų mamos šildė mergaitę savąja meile. Atėjus pavasariui, visi supratome, kad sėkmingai įveikė visus dalykus, bet ką turiu parašyti aš, kai puslapiai mirga klaidomis. Prisimenu, grąžinu sąsiuvinius: ji, visa virpėdama, priėjo prie mano staliuko, norėdama greičiau pamatyti pažymį, - nepajutau, kaip apkabinau ją ir priglaudžiau prie savęs. Jurgita, įspėjusi mano sprendimą, padėjo galvą man ant peties.

    Žymiai lengviau praėjo dar vieneri metai, ir mergaitė, išlaikiusi egzaminus, nunešė dokumentus į buitininkų mokyklą, kur laukė didelis konkursas. Jaudindamasi ėjau pas direktorių prašyti, kad jis suprastų, jog našlaitei būtina globa. Didžiausiai nuostabai, tas jaunas žmogus dėkojo man, kad aš rūpinuosi vienišu žmogumi, kuris niekuo negali atsilyginti. Anot to direktoriaus, gal pats Dievas siunčia mergaitę pas mane ir pas jį, kad mes išgirstume nelaimingojo didelį troškimą ir jam padėtume, nes kiekvienas, vaikystėje patyręs atjautą, gailestingumą, nuoširdumą, vėliau pats tą širdies šilumą dalins kitiems, to mokys ir savo vaikus. O mano atmintyje apie Jurgitą pasiliko du gražiausi epizodai: tai išleistuvinė nuotrauka, kurioje ji, prisiglaudusi prie manęs, ir antras: vasarą, po visų rūpesčių, močiutė atvažiavo parsivežti Jurgitos į kaimą ir man atvežė dvidešimt rudų didelių kiaušinių! Tai pati brangiausia dovana gyvenime!

    Prisimenu ir Marių, tokį pat nelaimingą iš kitos mokyklos atklydusį vaiką, kuris neturėjo namų, nes tėvas jį mažą paliko, o girtaujanti motina išvarydavo sūnų į laiptinę. Žiemą berniukas gyveno pas močiutę kaime ir iš ten paryčiais važinėdavo į mokyklą. Per pirmąsias pamokas užsikniaubdavo ant suolo ir užmigdavo. Nuo šalčių, nerimo, išgąsčio Marius nuolat sirgdavo. Reikėjo rimtos pagalbos. Prasidėjo ilgas nuolatinis rūpestis - kas mėnesį ieškoti sanatorijos, kurioje likdavo laisvų vietų, kad vaikas galėtų ramiai išsimiegoti, pavalgyti ir mokytis. Netrukdavo praeiti mėnuo, ir vėl be-namiui ieškodavau pastogės. Taip praėjo pustrečių metų, Marius išaugo, sustiprėjo, įstojęs į prekybos mokyklą, apsigyveno bendrabutyje.

    Aš dažnai pagalvoju, bandydama suskaičiuoti sanatorijas, kodėl gydytojai jį priimdavo, rūpindavosi kaip rimtai sergančiu, nors mūsiškis dažnai būdavo sveikas. Ne kūnas sirgo, o siela. Tą gerai suprato sanatorijų darbuotojai ir globojo gyvenimo nuskriaustąjį, kuriam trūko namų, kuris sapnuodavo gražią mamą, kuris užmiršo tėvo paveikslą, kuris buvo reikalingas tik bejėgei močiutei, neturinčiai savo kampo. Kuo galėjo vargšė senutė padėti anūkui... Tik malda už vaiką ir jo geradarius. Gal tą maldą ir išgirdo tie žmonės, kurie kiek galėdami šildė išgąsdinto berniuko širdį.

    Galvodama apie vargstančius, paguodos laukiančius nepilnamečius, suvokiu, kad mes, tėvai, mokytojai, jaunimo globėjai, esame pašaukti sukurti tokią bendruomenę, kurioje formuotume mylintį žmogų, tarnaujantį kenčiančiam ir pasimetusiam. “Pagrindinis šiandieninio mūsų švietimo tikslas - ugdyti žmones kitiems, žmones, kurie neįsivaizduoja meilės Dievui, jei ji neapima meilės artimui, žmones, kurie įsitikinę, jog meilė Dievui be pastangų siekti teisingumo būtų tik farsas, būtų tušti žodžiai” (Tėvas Pedro Arrupe, jėzuitų generalinis vyresnysis, 1965-1983).

    Gera, kad ateina susikaupimo, apmąstymo laikotarpis, kuris primena, kad privalai kitam padėti: “Budėkite, nes nežinote, kurią dieną tave pakvies”, - dažnai girdime šiuos žodžius. Turbūt nereikia spėlioti, kada ateis ta diena, o tiesiog gyvenkime, ištiesdami pagalbos ranką kitam, dalindami savo meilę, aukodami laiką, guosdami nelaimingąjį, nešdami nors kruopelytę vilties.

    O kartu mes patys tokie nuodėmingi ir laikini...

■ Kun. Donatas Slapšys SJ, sulaukęs 75 m. amžiaus, tebesidarbuoja Indijoje, kuriai atidavė arti 50 savo gyvenimo metų.