Kun. K. J. Ambrasas SJ

Ko taip toli keliavo išminčiai

    “Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: 'Kur yra gimusis Žydų karalius?' ” (Mt 2,1-2). Lietuvių kalbos žodis išminčius taikomas ir šiaip gudriam, protingam žmogui. Šiuo atveju jo reikšmę greičiausiai reikėtų dar plačiau suprasti. Tatai ne tik didelės išminties žmonės, bet ir kartu dvasininkai, astrologai. Gal čionai net tiktų mūsų dienomis vartojamas žodis - mokslininkai. Iš tų trijų išminčių - Melchioro (hebr. šviesos karalius), Baltazaro ir Kasparo (manoma, pačio jauniausio iš tos garbingų vyrų trijulės, dažnai vaizduojamo juodaodžiu, kurio vardas kildinamas iš persų kalbos Kansbar -iždininkas) - atvykimo, papasakoto Evangelijoje pagal Matą, sužinome ne tik apie tolimos šalies kilmingų vyrų atsineštą tikslią žinią apie gimusį Mesiją, bet mus stebina Jų pagarba gimusiajam ir tas ryžtas, nepaisant ilgos kelionės vargų. Vietinis valdovas Erodas apie jį ničnieko nežino: “Karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis sukvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė; 'Judėjos Betliejuje' ”(Mt 2,3-5).

    Žinios apie šiuos atvykėlius iš tolimo krašto šykščios ir miglotos. Kaip buvo priimta, Rytuose karaliai būdavo ne tik sveikinami, bet ir garbinami, - prieš juos puolama ant žemės. Taip padarė ir šie atvykėliai: “Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros” (Mt 2,11). Tokios dovanos - populiariausios Artimųjų Rytų tautose. Bažnyčios Tėvai, o ir pati liturgija jas simboliškai aiškina šitaip: auksas Jėzui kaip karaliui, smilkalai - kaip Dievui, o mira -kaip mirtingajam žmogui, nes mirusiojo palaikai būdavo ištepami mira, alaviju ir su kitais tepalais bei stipriai kvepiančiomis žolėmis.

    Išminčiai atvykę iš Rytų. Kokia galėjo būti konkreti šalis anuometiniai Rytai? Mezopotamija, Persija ar dar kuris nors kitas kraštas? Atvykėliai buvo matę žvaigždę, kuri juos lydėjusi ir tiesiog vadovavusi kelyje. Pagaliau ne tik šis stebuklingas dangaus kūnas, bet ir kiti dalykai liudija apie šios ypatingos kelionės svarbą: “Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą” (Mt 2,12). Pagal vietinę tradiciją, anuomet persai iš tikrųjų laukė Išganytojo ir turėjo žinių, kad tasai Mesijas gimsiąs Palestinoje. Tie išminčiai išties buvo atvykėliai, nes, vos tiktai pasirodę Jeruzalėje, ima teirautis apie gimusį karalių, kuris vienintelis anuomet bet kokiomis priemonėmis norėjo būti ir likti patsai Erodas. Taigi tokie klausimai, vietinių žmonių pažiūriu, buvo labai naivūs ir tokios paieškos Kūdikėliui Jėzui tiesiog buvo pražūtingos. Puikiai organizuota slaptoji Erodo policija, atidžiai sekusi Jeruzalės gyventojus, kurie itin nekentė tų šnipų, smulkiai pranešdavo, kas dedasi mieste ir visame krašte. Taigi, išgirdęs tokias žinias, Erodas susikviečia vyriausius kunigus ir Rašto aiškintojus, kad sužinotų, kur turįs gimti Mesijas. Tie jam atsakė pranašo žodžiais: “Ir tu, Judo žeme Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą - Izraelį” (Mt 2,6). Taigi Betliejus paminėtas Mesijo gimimo vieta ir dar patikslinta -Judėjos Betliejuje, nes kito Betliejaus būta Galilėjoje.

    Atsargusis ir įtarusis “Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: 'Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau' ” (Mt 2,7-8). Evangelijoje tiksliai nenurodomi nei išminčių vardai, nei atvykimo išvykimo laikas, nei vieta, nei kitos žinios. Viskas minima labai bendrais žodžiais.

Liejosi mažųjų kankinių kraujas

    “Erodas, pamatęs, kad jį išminčiai apgavo, baisiai įniršo ir, pasiuntęs kareivius, išžudė Bediejuje ir jo apylinkėje visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių” (Mt 2.16). Iš įtūžio, kai suprato esąs apgautas, nes tie keliauninkai nepasirodė prie jo sosto, žiaurusis valdovas davė įsakymą išžudyti nieko nekaltus vaikus: “Pasigirdo šauksmas Ramoje, garsios dejonės ir aimanos: tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra” (Mt 2,18). Tas pats būtų atsitikę ir su Kūdikėliu. Nors mažasis Jėzus neturėjo nei slaptosios policijos, nei kariuomenės būrių, bet užtat Jo žinioje buvo dangiškoji kareivija. Prieš pat Erodo žudikų siautėjimo pradžią išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: “Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti” (Mt 2.13). Ir taip trys tremtiniai su asilėliu lingavo per dykumas į Egiptą, kur kadaise Abraomo šeima išaugo į tautą, kur pabėgę iš Palestinos jo palikuonys rasdavo prieglobstį. Dabar Egiptas ir vėl priglaus Tą, kuris siųstas visoms tautoms ir šalims iš nuodėmės išvaduoti. Tikriausiai dar nespėjo bėgliai pasiekti tos saugios šalies sienų, o Bediejuje jau liejosi nekaltų aukų kraujas. Kiek tų vaikų galėjo žūti? Jei anuomet Betiiejaus apylinkėse nebuvo daugiau nei 1000 gyventojų, tai kasmet galėdavo gimti apie 30 vaikų. Taigi per dvejus metus jų galėjo būti apie 60. Pusė šių naujagimių galėjo būti mergaitės. Vadinasi, nuo Erodo žudikų galėjo žūti apie 30 berniukų. Tačiau ir šis skaičius nėra tikslus, nes anuomet dėl įvairiausiu ligų ir nelaimių nemaža kūdikių nesulaukdavo dvejų metų. Tad aukų galėję būti apie 20-25. Sklido gandai, kad panašus atvejis atsitikęs prieš Augusto gimimą Romos imperijoje. Po kelių mėnesių šių nekaltų kūdikių žudynių organizatorius, vainikuotasis nusikaltėlis, pats jau virtęs pūvančiu mėsos gabalu, po kelių mėnesių susilaukė mirties. Erodas buvo palaidotas ant nemažo kalno viršūnės paties pasistatyto Herodiumo, nuo kurio viršaus buvo matyti ola, kur gimė nelaimingąjį karalių išgąsdinęs Jėzus Kristus. Nuo čia buvo matyti ir toji apylinkė, kur buvo išžudyti kūdikiai...

    Koks šiandien nykus ir gūdus toks kadaise buvęs iškilmingas ir didingas karaliaus kapas, karaliaus Erodo tvirtovė, vadinamasis Erodiumas, kurį 1962-1967 m. vadovaujama V.C. Corbo tyrinėjo archeologų ekspedicija. Vieni griuvėsiai, po kuriuos laipioja arba saulėje kaitinasi driežai. Išdžiūvusi, kepinte iškepinta atrodo iš alpulio ir skausmo aimanuojanti žemė. Visur tylu. Retkarčiais labai gailiai ir skaudžiai suūkia vėjas. Buvusios didingos, bet kokios vienišos ir kraupios šlovės vieta. Sic tansit gloria mundi.

Egipto tremtis

    Kristus nuo mažumės pats išmėgino visas negandas, kurias patyrė kartų kartos, amžių amžiai. Tuo pačiu ir mūsų baudžiavos surakinta, rekrūtų, įvairaus plauko režimų ir godumo, nepakantumo kamuojama, reketų ir slaptųjų tarnybų pažabota tauta. Koks graudus ir koks nepaprastai širdį jaudinąs reginys! Karalius Erodas savo karių rankomis žudo nieko nekaltus mažamečius žydų vaikus. Vienas iš jų, vos tik gimęs vargingoje Marijos ir Juozapo šeimoje, Jėzus Kristus, dar ant motinos rankų, toks silpnas ir mažas, asilėlio nešamas nakčia, su menkomis rūbų ir maisto atsargomis išsileidžia dykumomis ilgon kelionėn. Tikriausiai pro Hebroną ir Bersabėją. Vis gręžiojasi pro petį Juozapas su Marija: gal atsiveja kareiviai!? Ar čia ne mūsų pačių likimas, kai, palikę savo tėviškes, danginomės kitur? Ar čia ne mūsų Sibiras? Ar ne bėgimas užjūriuosna? Ar čia nėra nevilties draskoma, netikrumo persmelkta ir nepriteklių suramstyta dabartis? Kūdikėliui, Marijai ir Juozapui tada kai kur dar pasitaikė žmonių, o arčiau Nilo deltos prasidėjo tikra dykuma, tikroji smėlio ir vėjų jūra. Dažnai be kelio, be takelio. Į ausis, į akis besiveržiančios, į bumą lendančios smiltys. Veidus talžančio smėlio kankinami jie žingsnis po žingsnio su mažu Kūdikėliu žengia, regis, tikron žūtin. Čionai nei jokio krūmokšnio, nei medelio, nei akmens. Kaip akys mato - smėlis, smėlis. Daugel visokių pasakojimų išlikę lig mūsų dienų, kaip pabėgėliai keliavo per šią dykumą: laukiniai žvėrys, andai tokie romūs ir geri, atbėgdavo nusilenkti mažajam Jėzui. Kai kur oazėse netgi palmių šakos nusvarindavo šakas, kad vargingieji keliauninkai galėtų lengviau pasiskinti vaisių. Saulė spiginte spigina, nė lašo vandens.

    Ne vienas anksčiau ar vėliau ryžosi leistis į tokią pavojingą ir sunkią kelionę. Jų tikslai įvairūs. 55 metų prieš Kristų panašią kelionę atliko Gabinijaus vadovaujami romėnų karininkai. Jie puikiai žinojo apie tokio žygio sunkumus ir todėl dykumos labiau bijojo negu Egipte laukiančio karo žiaurumų. 70 metų po Kristaus tuo pačiu keliu traukė Tito kariuomenės legionai pulti Jeruzalės. Tačiau su jais kartu riedėjo maisto, ginklų, gėlo vandens indai ir kitų gausių atsargų su kaupu prikrauti vežimai. Tomis pačiomis Kūdikėlio, Marijos ir Juozapo pėdomis šiurpią ir negailestingą dykumą peržygiavo I pasaulinio karo metais iš Egipto į Palestiną anglų kariuomenės pulkai. Tik šie, turtingi, atsargūs ir apdairūs, statėsi patys vandentiekį ir šitaip daugiau nei 150 km iki Elarišo (el-Arish), buvusio Rinokoluro (Rhinocolura) atsivedė iš Nilo upės gyvo vandens gyslą. Ne taip buvo trims vargingiems tremtiniams. Mažas kūdikis ant rankų, alpus oras, pavargęs koja už kojos pėdinąs asilėlis ir keli trupiniai maišelyje, o gal ir paskutinis šlakelis geriamo vandens, nuo kurio stokos taip degina gerklę, temsta nuo silpnumo akys, taip trūksta kvapo. O čia tas visur lendąs įkyrus ir pražūtingas smėlis! Pagaliau jie pasiekia Rinkolurą, už kurio - romėnų valdomos Egipto žemės. Iš čia kelionė į Peliuziją jau šiek tiek ramesnė. Jau kada ne kada pasitaiko žmonių, kai kokių patogumų. Gal čionai nesyk pravertė ir Išminčių padovanotasis aukso trupinys. Toji rūpestinga Apvaizdos Ranka ir mus kiekvieną kasdien aprūpina reikalingomis malonėmis, daiktais ir įvykiais.

    Evangelijoje pagal Matą niekur nerandame apie Šv. Šeimos Egipto tremties laiką: “Erodui mirus, štai Viešpaties angelas pasirodo per sapną Juozapui Egipte ir sako: ‘Kelkis, imk kūdikį su motina ir keliauk į Izraelio kraštą, nes jau mirė tie, kurie tykojo kūdikio gyvybės’” (Mt 2,19-20). Taigi kaip klusniai, vos tik išgirdęs angelo balsą per sapną, paskubomis išsirengė tremtin, taip ir nūnai: “Juozapas atsikėlė, pasiėmė kūdikį su motina ir pargrįžo į Izraelio žemę [...] apsigyveno Nazareto mieste, kad išsipildytų pranašų žodžiai: ‘Jį vadins Nazariečiu (Mt 2, 21-23). Galima spėti, jog toji tremtis truko neilgai. Jei Jėzus gimė 748 m. pabaigoje nuo Romos įkūrimo, tai į Egiptą išbėgo po kelių mėnesių, kai Marija ir Juozapas atsisveikino su Išminčiais ir jinai po 40 dienų Jeruzalės šventykloje atliko apsivalymo apeigas. Taigi Egiptan jie maždaug turėjo iškeliauti 749 m. nuo Romos įkūrimo metų pavasarį ar vasarą. Vadinasi, bėgliai Egipte teišbuvo gal kelis mėnesius ar metus, kol Juozapui sapne pasirodęs angelas liepė grįžti Izraelin.

■ Kun. Walter Stanevičiaus, buv. ilgamečio Šv. Antano lietuvių parapijos klebono Detroite, 50 m. kunigystės jubiliejus buvo paminėtas spalio 20 d. Dievo Apvaizdos bažnyčioje. Pokylio komitetą sudarė Šv. Antano ir Dievo Apvaizdos parapijų tarybos nariai. Kun. W. Stanevičiaus dėka ateiviai lietuviai kunigai buvo įjungti į Detroito vyskupiją ir buvo skiriami administruoti ir vadovauti parapijoms.