Spausdinti

Juozas Vaišnys SJ

     Kanda liūtas ir kanda gyvatė, bet koks skirtumas ! Liūtas, galingas girių karalius, puldamas savo auką, garsiai sustaugia ir sumauroja, kad net visos džiunglės sudreba. Jis savo planus ir norus visiems paskelbia - nepuola aukos iš pasalų. Visai priešingai elgiasi gyvatė. Tas bjaurus, silpnas purvinos žemės šliužas bijosi su kuo nors akis į akį susitikti. Gyvatė tūno susisukusi kur nors prie kelmo tarp apipuvusių lapų ir dreba, kad kas nors jai ant galvos neužmintų. Ji griebia praeivį iš pasalų ir vėl greitai pasislepia nukritusiuose lapuose ar samanose. Liūtas ką nors užpuola, norėdamas numalšinti alkį, bet gyvatės tikslai kitokie. Ji kanda praeivį iš baimės arba kažkokio neaiškaus keršto ir neapykantos instinkto vedama. Tai žemas, visų paniekintas šliužas, bet jo nuodai daugeliui skausmus ir mirtį neša.

     Ir tarp žmonių tokių šliužų pasitaiko, kurių širdyje yra prisisunkusių gyvatės nuodų. Jie spjaudo tuos nuodus į praeivius kerštu bei neapykanta persunktais šmeižtais, liežuvavimais, apkalbėjimais ir visokiais tuščiais tauškalais. Jie nedrįsta tam šmeižiamam žmogui į akis pažvelgti, jie bijo jį veidas į veidą susitikti; apie jo tariamas klaidas ir išsigalvotus nusikaltimus jie plepa su gandų ištroškusiomis kūmutėmis tik už akių. Pradedama nuo gandų, įtarinėjimų, įsivaizdavimų, bet pagaliau jie eina iš lūpų į lūpas kaip tikri faktai. Tokie faktai paprastai taip pradedami pasakoti: "Mano bobutės draugės viena gera pažįstama sakė mano draugės seseriai, jog ji girdėjusi iš vienos patikimos kaimynės, kad... Tai yra juokinga, bet drauge labai keista, kad tokių tuščių plepalų rimtai klausosi, jiems tiki ir juos už gryną pinigą ima didelė mūsų visuomenės dalis, net aukštus mokslus baigę inteligentai, ne tik moterys, bet ir vyrai.

     Liūdna, kad ir jaunimas šiais nuodais pradeda vis labiau užsikrėsti. Teko girdėti, kad viename universitete, kur studijuoja daug lietuvių, šmeižtai ir apkalbos pasireiškia labai negarbinga ir grubia forma. Berniukas tyčia prisiplaka prie kokios nors rimtos mergaitės, su ja padraugauja ir pasikalba tik dėl to, kad paskui turėtų daugiau medžiagos prieš tą mergaitę visokius tuščius tauškalus ir ją kompromituojančius šmeižtus skleisti. Tai yra tikrai negarbingas, žemas, tiesiog šėtoniškas darbas! Prieš tokį asmenį turėtų kiti draugai sukilti, jį iš savo draugystės izoliuoti ir saugoti, kad jis nespjaudytų visai nekaltų mergaičių ar berniukų bjauriais gyvatės nuodais, Juk tokie asmenys piktais šmeižtais sukompromituoja ne tik tą savo pasirinktą auką, bet šitokiu negarbingu elgesiu nužemina ir visą jaunimą.

     Kiti tokių šmeižtų noriai klausosi, juos kitiems perduoda, bet labai vengia apie tai kalbėti su tuo asmeniu, prieš kurį tie šmeižtai sklinda. Tai yra didžiausia blogybė ir labai neišmintingas elgesys, kurs padeda šmeižtams sklisti. Jeigu, ką nors išgirdus būtų stengiamasi tuoj suinteresuotą asmenį apie tai painformuoti, išsiaiškinti tų plepalų priežastis, išgirsti jo nuomonę, duoti progos jam pasiaiškinti, tada tos apkalbos galėtų greičiau pasibaigti. Beveik visuomet apie kokio nors asmens “klaidas” ir “nusikaltimus” kalbama su visais, išskiriant su juo pačiu. Tokiu būdu tos kalbos greitai išsiplečia kaip gaisras, nieko apie tai apkalbamčiam asmeniui nežinant. Jis tik pastebi, kad visi nuo jo šalinasi, keistu žvilgsniu jį palydi, jį sutikę, į kitą pusę akis nukreipia, su juo vengia kalbėti.

     Ir geriausių draugų elgesy yra kažkas, ko iki šiol nebuvo. Bet kas? Kokios to pasikeitimo priežastys? Kas čia įvyko? Visa tai jam yra paslaptis. Jis yra visų slaptai puolamas, iš pasalų kandamas, jam neduodama progos apsiginti. Kitiems iš to kartais gali būti juoko ir malonumo, bet apkalbamajam asmeniui yra tikra tragedija. Tai yra nekaltos aukos, kankinamos ir žudomos tarp laukiniško juoko tų niekšų, jokios garbės nevertų liežuvautojų.

Žemi tikslai ir liguistos priežastys

     Pagrindinė visa to priežastis yra daugiau ar mažiau apgadinta žmogaus prigimtis. Užtenka tik pažvelgti į laikraščius ir pamatysime, kiek ten yra rašoma apie visokius nusikaltimus, vagystes, prievartavimus, žmogžudystes. Bet kaip mažai yra rašoma apie gerus darbus, apie kilnius asmenis, apie heroišką kai kurių žmonių elgesį. Žmogaus prigimtyje yra kažkoks instinktas, kurs jį traukia į blogį. Žmogus daug mieliau daro, kalba, skaito ir klauso tai, kas bloga. Žinoma, blogis jį vilioja dėl to, kad jis prisistato, apsisiautęs gėrio skraiste. Čia ir yra tikras žmogaus kilnumas ir išmintingumas - atspėti, kas yra po ta skraiste, atskirti tikrą gėrį nuo blogio, prisidengusio gėrio skraiste.

     Palinkusi į blogį žmogaus prigimtis yra lyg šaknis, iš kurios išauga kitos konkretesnės priežastys, verčiančios žmogų piktai kalbėti apie kitus, juos niekinti, žeminti, šmeižti. Geriau paanalizavę šias priežastis, pamatysime, kad gal pačios svarbiausios yra: egoizmas, pavydas, kerštas ir menkavertiškumo kompleksas (inferiority complex).

     1.    Egoizmas. Žmogaus puikybė neperneša, kad jis būtų žemesnis už kitus. Žmogus nori būti visa ko centras. Jei kitas aukščiau už jį kurioje nors srityje iškyla, stengiamasi jį sugniuždyti, suniekinti, pažeminti. Daug tikrai nemalonių pavyzdžių galime pastebėti ir tarp mūsų inteligentų: menininkų, daktarų, visuomenės veikėjų.

     2.    Pavydas giminiuojasi su puikybe ir egoizmu. Žmogus nori visko turėti daugiau už kitus, jis negali pakęsti, jei kiti yra už jį kuo nors pranašesni. Jeigu jis negali kito žmogaus turimų dvasinių turtų įsigyti, tai bent stengiasi kitų akivaizdoje nuo jo tuos turtus nuplėšti išsigalvotais šmeižtais ir liežuvavimais. Jeigu kitas yra visuomenėje branginamas ir vertinamas, jeigu jis turi daug draugų ir gerbėjų, tai pavyduolis pasiryžta jį draugų ir gerbėjų akyse nupiešti labai juodomis spalvomis, pasistengia jį su draugais sukiršinti, o gerbėjams parodo jį tokiame šešėlyje, kuris užtemdo žmogaus garbę.

     Jeigu žmonės ką nors smarkiai apkalba, gali būti ženklas, kad tas apkalbamasis asmuo, kuo nors yra žymus, nes nežymių asmenų paprastai neapkalba, neturėdami jiems ko pavydėti. Todėl dažniausiai šmeižtų ir apkalbų priežastis yra ne tų apkalbamųjų asmenų klaidos ir blogas elgesys, bet jų garsumas, populiarumas, pasisekimai, grožis, gabumai, turtingumas ir kitos savybės, kurių kiti jiems pavydi. Toks žmogus, kuris neturi charakterio nei savo aiškios nuomonės, kurs visiems nori būti geras ir visiems šunuodegauja, neturi priešų nei šmeižikų. Bet jeigu žmogus yra veiklus, turįs aiškią liniją ir tvirtą charakterį, jeigu jis kovoja prieš blogi ir skleidžia gėrį, dažniausiai jisai susilauks daug priešų. Todėl visai teisingai Mussolini sakydavo: “Daug priešų - daug garbės”. Žmonės turi keistą instinktą - nustumti nuo sostų vadus. Visiškai nekreipia dėmesio į jų gerus darbus ir geras savybes, bet knisinėjasi, kad atrastų kokią nors klaidelę, kurią paskui išpučia, padidina, pakeičia ir leidžia iš lūpų į lūpas, iki iš mažutės adatos didelis vežimas priskaldomas.

     Jeigu žmonės, girdėdami tokius plepalus, būtų protingi ir mokėtų atskirti pelus nuo grūdų, tai suprastų, kad tos šmeižikų strėlės, svaidomos į kitus, grįžta, kaip bumerangas, į tuos, kurie, jas sviedžia. Jeigu žmogus prikiša kuriam nors kokią ydą, galima spėti, kad jis pats yra tos ydos vergas. Jis nori nukreipti žmonių dėmesį nuo savo klaidų, priskirdamas jas kitiems. Todėl, stebint tokius plepius, galima tuoj suprasti, kad jeigu jie kitus kaltina gašlumu - patys juo dega; jeigu jie kitiems primeta pavydą - patys jo pilni; jeigu jie kitus įtaria nesąžiningumu -patys neturi sąžiningumo.

     3.    Kerštas. Neretai pasitaikanti šmeižtų priežastis yra kerštas. Liūdnų šios rūšies pavyzdžių mūsų aplinkoje yra pilna. Vienoje apylinkėje buvo paskleista bjauriausių gandų prieš vietinį kunigą, kurį pirmiau visi gerbė. Ištyrus tų gandų priežastį, buvo rasta, kad juos pradėjo skleisti toje apylinkėje gyvenanti našlė, kurios nesutiko tas kunigas lankyti ir su ja flirtuoti. Viename universitete sklido tiesiog netikėtini gandai prieš labai rimtą mergaitę. Pasirodo, kad juos skleidė to paties universiteto studentas iš keršto, kad ji neinanti su juo šokti ir nesutinkanti drauge važiuoti į kiną.

     4.    Menkavertiškumo kompleksas. Kai kurie žmonės yra geri ir gailestingi su mažesniais ir silpnesniais už save, bet juodina ir niekina tuos, kurie kokioje nors srityje yra už juos didesni. Jeigu jie negali atkreipti į save kitų dėmesio savo protu ar kitais kokiais nors sugebėjimais, tai stengiasi to pasiekti, apkalbėdami kitus. Kartais tam tikrose draugijose (ypač moterų) dėmesio centru tampa ta, kuri moka visokių išsigalvotų istorijų ir plepalų paskleisti. Viena moteriškė buvo per mažo protelio, kad galėtų pasikalbėjimuose su kitomis ką nors naujo ir išmintingo pasakyti. Į ją niekas nekreipdavo dėmesio. Kai ji pradėdavo kalbėti, visos nuo jos šalindavosi, nes ji visuomet “nukalbėdavo”. Tada ji griebėsi kitokių metodų. Norėdama “pasireikšti”, užvesdavo tokias kalbas: "Ar jūs girdėjote, ką pradėjo ponia X su daktaru Y kombinuoti? Kartą einu į parką pasivaikščioti, gi žiūriu - juodu sėdi ant suolelio...” Ir paskui toji “kūmutė” pradeda visokias išsigalvotas istorijas pasakoti ir visaip tą ponią ir daktarą juodinti. Kitos išsižiojusios klausosi ir trauko pečiais: “Ar tu matai, ar tu matai... o mes manėme, kad tas daktaras yra garbingas žmogus, mes tą ponią laikėme padoria moteriške...” Ir tokiu būdu ta liežuvautoja, kurios protelis yra daug silpnesnis už liežuvį, vis dėlto tampa moterų kompanijoje susidomėjimo centru. O pagaliau ir vyrai, iš savo žmonų tų sensacijų prisiklausę, pradeda tarp savęs tą ponią ir daktarą savo liežuviais vanoti. Ar tai ne gėda? Štai kas mūsų visuomenės pokalbiams duoda toną - vienos atsilikusios, neišsiauklėjusios ir neprotingos moterėlės liežuvis!

     Jeigu žmogus jaučia savo menkavertiškumą, jeigu jo sąžinė yra dėl ko nors nerami, jeigu jis pastebi savyje įvairių klaidų ir silpnybių, jis stengiasi ir kitus tokioje šviesoje parodyti, kad jaustųsi ne vienas... Jis kalba apie kitų nuodėmes, kad užtušuotų savąsias. Jis, lyg ta gyvatė, kanda kitus, kad jie neužmintų jam ant galvos, kad jie pirmutiniai nepradėtų kalbėti apie jo nusikaltimus ir klaidas, kad jie neiškeltų viešumon jo silpnumo, menkavertiškumo, nesugebėjimo.

     Protingi ir išsilavinę žmonės randa naudingesnių temų, kuriomis gali kitus sudominti. Jeigu žmogus yra už kitą tikrai daugiau išsilavinęs, jis paprastai nekalbės apie kito neišsilavinimą. Jeigu moteris yra tikrai graži, ji nekalbės apie savo draugę, jog ji esanti negraži. Jeigu žmogus yra tikrai šventas ir tobulas, jis nekalbės apie kitų ydas ir netobulumus. Taigi šmeižtai ir apkalbos visados parodo, kad žmonių juodintojas yra juodesnis už tuos, kuriuos jis juodina. Kas kitus apkalba, pats įrodo, kad jis kokiu nors būdu yra už juos žemesnis.

     Prie apkalbėjimo priežasčių dar galime pridėti ir tinginiavimą. Jeigu žmogus neturi ko veikti, jis tada bent savo liežuvį paleidžia į darbą. Apkalbos labiausiai plinta ne ten, kur žmonės susirenka kokiam nors rimtam darbui, bet ten, kur susirenkama tik laiką praleisti. Tad jeigu koks nors “inteligentas” ar “visuomenės veikėjas” pradeda kitus šmeižti, kiekvienam turėtų būti aišku, kokia yra jo inteligencija ir koks veikimas.

Skaudžios pasekmės

     Šmeižtai ir apkalbos tikrai yra žemas, negarbingas, rimto žmogaus nevertas dalykas. Bet būtų klaidinga, jeigu mes į tai nekreiptume jokio dėmesio. Pasyvaus laikymosi čia neužtenka. Tiesa, kad tokie neišmintingi menkaverčių žmonių plepalai neverti rimto žmogaus dėmesio, tačiau būtų nusikaltimas pasyviai jų atžvilgiu laikytis, prisiminus kartais labai skaudžias ir tragiškas tokių plepalų pasekmes.

     Yra tokių gyvačių, kurios vienu kandimu padaro tris žaizdas. Ir apkalbėdamas žmogų, padarai tris žaizdas: tam, kurį apkalbi, tam, kuris klausosi, ir sau pačiam. Apkalbamajam nuplėši garbę, papiktini besiklausantįjį, o pats padarai kartais labai sunkią nuodėmę, gal dar sunkesnę už žmogžudystę, vagystę ar svetimavimą. Gal tai yra perdėta, per daug griežtai pasakyta? Visai ne! Argi žmogui garbė kartais yra ne brangesnė už pačią gyvybę? Kai žmogui nuplėši garbę, sugadini jo vardą, sukompromituoji jį visuomenėje, - bet kokia veikla, bet koks darbas, net ir pats gyvenimas toje apylinkėje jam yra neįmanomas. Kartais toks žmogus turi palikti net savo gimtąją vietelę ir keltis kitur, kur tie paskleisti gyvates nuodai jo nepasieks.

     Gal sakysi, kad apie kitus trupučiuką pakalbi tik iš lengvapėdiškumo, be jokios blogos intencijos? Bet ar nebus nusikaltimas, jei iš lengvapėdiškumo nužudysi žmogų? Ar teismas nebaudžia to, kurs suvažinėja gatvėje žmogų tik iš neatsargumo ir lengvapėdiškumo? Gal vis dėlto sunku suprasti, kad šmeižtais yra žmogus žudomas, bet reikia pagalvoti, kad ir dvasinė žaizda, kurią padarai kito žmogaus širdyje, jam kartais yra skaudesnė ir baisesnė už pačią mirtį.

     Krikščioniškosios moralės mokslas čia yra labai aiškus. Sunki nuodėme yra tada, jei nekaltam žmogui padaroma didelė skriauda, vis tiek ar fizinė ar dvasinė. Jeigu kitą savo elgesiu įstumsi į tokią padėtį, kad jis turės daug kentėti, rūpintis, verkti, naktimis nemiegoti, ar toks tavo elgesys nebus sunkus nusikaltimas? Žinoma, kad bus. Ar nebus žmogui padaryta labai didelė žala, jeigu savo išsigalvotais šmeižtais nuplėši garbę ir gerą vardą, ypač tokiam, kuriam geras vardas yra būtina sąlyga savo pareigoms atlikti, pvz., kunigui, daktarui, advokatui, organizacijos ar kokios nors bendruomenės vadovui? Aišku, kad tokiam žmogui bus padaryta labai didelė žala, galbūt bus visiškai suardytas jo gyvenimas, todėl šmeižikui, be abejo, bus didelis nusikaltimas - sunki nuodėmė.

     Net ir apie tikrai įvykusias kurio nors asmens nuodėmes negalima kalbėti, jeigu jos yra slaptos, kitiems nežinomos. Jeigu kas nors viešumon iškelia kito slaptą sunkią nuodėmę, tai jis pats sunkiai nusideda. Žinoma, yra atvejų, kada ne tik galima, bet ir reikia kam nors pranešti apie kito nusikaltimus, kada to reikalauja artimo meilė. Reikia policijai pranešti apie piktadarių nusikaltimus, reikia tėvams ir auklėtojams pranešti apie blogą vaikų elgesį, reikia kokios nors organizacijos vadovybei pranešti apie norimo atsakingoms pareigoms paskirti asmens klaidas ir ydas, jeigu žinoma, kad jos kenks toms pareigoms ir pačiai organizacijai, reikia mergaitei pranešti apie to vyro ydas, už kurio ji rengiasi tekėti, jeigu tos ydos, po vestuvių pastebėtos, gali suardyti jų šeimos laimę. Iš artimo meilės apie tai su tam tikrais asmenimis kalbėti nėra jokio nusikaltimo, toks elgesys nėra išdavikiškas. Priešingai, būtų nusikaltimas tylėti. Kartais apie tai kalbėti gali būti labai sunku, bet tai yra ženklas, kad toks kalbėjimas nebus šmeižtas, bet artimo meilės darbas. Savaime aišku, kad tai pranešti galima tik suinteresuotiems asmenims. Būtų nusikaltimas apie tai kalbėti su kitais, pašaliniais asmenimis. Kas daroma iš artimo meilės - yra gera, bet kas daroma, norint kitą apjuodinti, pažeminti, sukompromituoti - yra bloga ir nuodėminga.

     Jeigu pagalvosime, rasime šimtus pavyzdžių, kur šmeižtai ir apkalbos supjudo draugus, suardo žmogaus charakterį ir visą gyvenimą, išskiria šeimas, atneša tarp žmonių neapykantą, užgesina meilę, išstumia kitus į nusiminimą ir nepasitikėjimą žmonėmis. Jeigu nebūtų pasaulyje šių gyvatės nuodų, jis būtų daug gražesnis ir šviesesnis.

     Apkalbos, lyg miško gaisras, vis labiau plinta ir plinta. Jas sustabdyti yra be galo sunku. Jeigu prieš jas turėsi labai gerų ir aiškių argumentų, kova bus vis tiek sunki. Žmonės tų argumentų neklausys. Jau minėjome, kad žmonėms maloniau klausytis to, kas bloga, bet ne to, kas gera. Jeigu apie žmogų kitiems papasakosi gražiausių dalykų, jie tuoj bus užmiršti. Bet paminėk ką nors bloga - tuoj visi tai labai gerai įsidėmės ir pasakos kitiems su dideliu malonumu. Šmeižtas yra kaip mažas akmenukas, nusviestas nuo kalno viršūnės. Krisdamas jis išjudina kitus akmenis, tie akmenys krisdami išjudina dideles uolas, sniegynus, kurie kartais pakalnėje palaidoja ištisus kaimus. Kartais prieš artimą pasakomas mažas žodelis, bet, eidamas iš lūpų į lūpas, vis didėja ir didėja, ir nežinia kuo visa tai pasibaigs.

Vaistai

     Gyvatės nuodai mirtį neša, bet vis dėlto, laiku suskubus ir tinkamus vaistus pavartojus, tie baisūs nuodai gali būti nugalėti. Panašiai yra ir su šmeižtų nuodais. Jeigu laiku pradėsi kovą ir kovosi rimtai, tiesa turės laimėti. Kiekvienas žmogus, kuris tik gali į šią kovą stoti, artimo meilės įsakymu yra įpareigotas kovoti. Kovos metodai yra tie patys kaip ir prieš kiekvienos gyvatės nuodus. Pirmiausia reikia sulaikyti, kad nuodai toliau neplistų, paskui reikia stengtis juos ištraukti iš kūno ir pagaliau įleisti atitinkamą vaistą.

     Išgirdus kokį nors gandą, reikia stengtis tuoj jį sustabdyti, niekam jo daugiau nepasakoti. Jei galima, reikia stengtis surasti tų gandų priežastis ir jas iš šaknų pakirsti. Tiems, kurie tuos gandus iš kitų yra išgirdę, paaiškinti, kad visa tai galima visai kitaip interpretuoti. Kartais mėgstama kalbėti, kad tas ar kitas asmuo labai laisvai elgiasi su kitos lyties asmenimis ir turi blogas intencijas. Bet tas intencijas geriau pažinus, paaiškėja, kad tai yra tik draugiškumo ir nuoširdumo parodymas. Panašiai yra ir su kitais įtarinėjimais ir klaidingais žmogaus intencijų aiškinimais. Gal Dievo akivaizdoje tie žmogaus veiksmai, kuriuos mes laikome nuodėmingais, blizga kaip gražiausi perlai. Ne mums spręsti apie žmogaus intencijas, ne mums jį teisti. Palikime tai Teisėjui, kurio sprendimas bus teisingesnis negu mūsų, kartais taip silpnų trumparegių. Jeigu mes geriau pažintume to žmogaus charakterį, jeigu suprastume jo intencijas, tai gal turėtume ant kelių prieš jį pulti dėl tų pačių veiksmų, dėl kurių jį purvais drabstome.

     Reikia apie žmogų kalbėti, juk jis gražiausias Dievo kūrinys. Bet užtat taip ir reikia kalbėti, kaip apie Dievo kūrinį. Reikia rasti kiekviename žmoguje vienokį ar kitokį dieviškos išminties ir grožio pasireiškimą. Niekindami Dievo kūrinį, mes niekiname patį Kūrėją. Įžeisdami žmogų, mes įžeidžiame ir Dievą, nes Jis pats pasakė: “Ką padarėte vienam iš šitų mažutėlių, man padarėte".

     Ar mes tarp aukso ir perlų būtinai stengsimės surasti dulkių ir purvo, ar tarp dulkių ir purvo ieškosime aukso ir perlų? Matai, kad tas žmogus gašlus, bet nežinai, kiek jis su savimi kovoja, nematai, kiek jis turi artimo meilės. Štai kitas tau atrodo labai piktas, nemandagus, bet jeigu tu turėtum jo charakterį ir jo išauklėjimą, kažin kaip su tavimi būtų?

     Jeigu mes galime pakilti į baltas kalnų   viršūnes, į tyrą dangaus mėlynę, dėl ko terliotis purve? Jeigu mes galime savo artimo dulkes nuplauti tyru vandeniu ir žaizdas patepti gydančiu balzamu, dėl ko ant jo galvos pilti pamazgas ir jį svaidyti akmenimis? Mūsų tikslas ir uždavinys - atnešti pasauliui šiek tiek grožio, bet ne bjaurumo. Neaptemdykime pasaulio kaip juodi debesys, bet nušvieskime gražesnėmis spalvomis kaip skaistūs saulės spinduliai.