Kun. K.J. Ambrasas SJ

    Sveiki, sulaukę šv. Kalėdų! Koks džiugus pasveikinimas! Kiek daug prisiminimų sukelia šie žodžiai! Juk čia susipina ir pirmieji, vaikystės dienomis išgirsti ar skaityti pasakojimai apie šios šventės išvakares, - kai gyvuliai tiktai vienąkart per metus kalba žmogaus kalba, kai šitiek visokių lėmimų, susijusių su šiuo šventiškai papuoštu ir su dvylika valgių sudėliotu stalu. Štai iš po uždengto Kūčių stalo ištrauktas brolio ar sesės trumpas ar ilgas šiaudas (kokio amžiaus sulauksi). Kurion pusėn nulinks uždegtas ir užgesęs degtukas. Kokia figūra išsilydys iš karšto vaško gabaliuko, sustingusio šaltame vandenyje. Ir kiek vaikiškų svajų, kiek jaunatviškų gražių atminimų, susijusių su rarotomis, Bernelių Mišiomis, su šiuo vakaru, su šia nepamirštama ir ligi dabartinės akimirkos tebegyvenančia atmintyje nuostabia diena...

     Tačiau svarbiausia besibaigiančių metų didžioji šventė, tasai beveik prieš du tūkstančius metų įvykęs didysis stebuklas, tasai visų didis džiaugsmas, kad amžinojo Tėvo vienintelis Sūnus, tiek ilgai visos žmonijos lauktas, išsiilgtas, pagaliau gimė, tapo silpnu, paprastu žmonių vaikeliu, mūsų, visų mirtingųjų, Išganytoju, Atpirkėju ir kartu visų mūsų broliu, bičiuliu. Ši didžiulė mįslė, ši didžiausioji, kokia tik gali būti žemėje, paslaptis, kaip ir kiekvienas žemėje mažas ar didžiulis džiaugsmas, - sulauktas ir pagrįstas auka, didele, neįsivaizduojama kančia, nupirktas gyvybės kaina. Juk palikti valdovišką dangaus sostą, atsisakyti šitokios garbės, kurios net didžiausi žemės monarchai ir karaliai, prezidentai ir kunigaikščiai neturi, kas iš žemės galiūnų sutiks?

     O čionai pats visatos ir kiekvieno mūsų sielos Kūrėjas, Dievas, nusileidęs iš aukštybių, pats savo noru, vykdydamas dangiškojo Tėvo valią, atsisakęs angelų pagarbos, didingojo sosto ir laimės, savo noru žengia į skurdą, alkį, į žemiškos dukros ir tokio pat bėdžiaus globėjo Juozapo gyvulių ėdžiose paruoštą varganą gultą. Mums neįsivaizduojamas šios aukos dydis, jo reikšmė žmonijai ir kiekvienam iš mūsų...

     Tesuspindi didi mūsų labui, mūsų išganymui padarytoji niekados ne nauja jėga, nauja prasme. Teparodo, kad visų žemės vaikų laimė, mūsų tautos ir kiekvieno iš mūsų tiek laikinoji, tiek amžinoji laimė priklauso tiktai nuo tų, kurie supranta kančios, maldos ir aukos prasmę. Laimingas, kas ją supranta! Pagarbos verta tauta, kuri savo negandų naštą neša ligi galo ir kantriai! Juk didžioji pergalė prieš blogį priklauso nuo mūsų. Ji priklauso nuo mūsų pasigailėjimo, nuo kasdienio santūrumo.

     Tad tepamoko mus tasai mažo Betliejaus Kūdikėlio nuoširdus paprastumas iškęsti mažą ir didelį skausmą, pakelti nepriteklius. Temoko mus kasdien pajusti kito petį, glaustis nelaimėje prie vienas kito, vienas kitą labiau pamilti, dažniau ištiesti ranką tam, kuris neturi duonos kąsnio ar kuo apsirengti. Tegul kiekvieno mūsų planetos žmogaus širdyje užsiliepsnoja tokia didžiulė meilė, kaip to Kalėdų išvakarėse

     Gimusiojo. Tegul mūsų dejuojanti, dažnai kur alkana ir nepaprastai skurdi, prieštaravimo ir nesantaikos dvasios draskoma žemė virsta besidžiaugiančia, taikinga, pasiaukojančia, vieninga Kalėdų dvasia, kupina paprastumo, tyro ir pasiaukojančio džiaugsmo.

     Tegul viskas būna iš naujo: mūsų užmojai, žingsniai ir ši diena. Tegul norai, troškimai mūsų būna tyri! Tegul viskas mūsų šeimoje būna vien gera. Tegul niekad Kalėdų giesmės netyla ir mano širdyje, ir planetų, žvaigždžių keliuose. Ir tenai, kur smilga linksta prie kelio, tenai, kur linksta berželis gimtojoj žemėj, - visur tegyvena dora, ramybė ir dangaus palaima, kurios taip per ašaras, skausmą ieško pavargęs pasaulis, kurios taip išsiilgusi mano tauta...

Kada gi iš tikrųjų Jėzus gimė?

     Kokia keista ir nuostabi Dievo Apvaizdos mintis! Karalių, kunigaikščių, o ir paprastų žmonių dažnai būna išlikę gimimo metrikai, tikslios datos. O čia! Karalių karaliaus, Dievo Sūnaus, mūsų Išganytojo, kuris ateis gyvų ir mirusių teisti, net iki šių laikų tiksliai metų, dienos, nežinoma, kada gimęs. Manoma, kad Jis atėjo į pasaulį prieš Erodo Didžiojo mirtį. Taigi - kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje. Tatai būtų 750 m. nuo Romos įkūrimo arba pagal mūsų kalendorių - ketvirtaisisis metais prieš dabartinę mūsų erą. Bet kas mums gali paliudyti, kada iš tikrųjų Jėzus gimė?

     Erodo įsakymas, paminėtas Evangelijoje: “Erodas, pamatęs, kad jį išminčiai apgavo, baisiai įniršo ir, pasiuntęs kareivius, išžudė Betliejuje ir jo apylinkėse visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių” (Mt 2, 16). Vadinasi, tasai dvejų metų laikas yra nuo išminčių atkeliavimo, bet ne nuo Erodo mirties. Be to, atvykėliai Erodą dar rado Jeruzalėje. Tuo tarpu senasis karalius, kai sveikata sušlubavo, prieš mirtį išsikėlė, kur šilčiau - į Jerichą. Tatai galėjo būti pasirodžius pirmiesiems 749 m. šalčiams arba 4 mėn. prieš pat Erodo mirtį. Juozapas tikriausiai nebūtų

     Kūdikėlio nešęs į Jeruzalę, jei būtų jau išleistas įsakymas nužudyti naujagimį. Tuo labiau, kad: “Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: “Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti. Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį su motina ir pasitraukė į Egiptą” (Mt. 2, 13-14). Juozapas, kaip matome, nedelsė. Taigi Jėzus turėtų būti gimęs maždaug prieš nepilnus dvejus metus prieš Erodo mirtį - apie 748 m. nuo Romos įkūrimo: 6 metais anksčiau, negu dabar mes skaičiuojame. Kadangi senovėje būdavo mažai rūpinamasi istoriniu kalendoriniu tikslumu, todėl prieš krikščioniškąją erą ir pagal pirmuosius krikščionybės raštus ne iš karto pasiseka nustatyti net kai kurių svarbiausiųjų pasaulio įvykių tikslias datas. Taigi mūsų 1997 iš tikrųjų turėtų būti 2002 ar net 2004 metai.

     Kitas įvykis, padedąs nustatyti Kristaus gimimo datą, - Kvirino paskelbtasis gyventojų surašymas, privertęs Juozapą su Marija pasiekti Betliejų, Šia proga prisimenamas keistos žvaigždės su kažkokiu ypatingu meteoru pasirodymas. Anot Keplerio, tatai 747 m. (vadinasi, 7 m. prieš Kristaus gimimą, kada išties ir manoma Jis yra gimęs) buvęs Jupiterio ir Saturno susijungimas, švietęs tarsi nauja ryški žvaigždė. Per Babilonijos tremtinius Persiją galėjusi pasiekti ST pranašystė: “Žvaigždė patekės iš Jokūbo, skeptras iš Izraelio” (Sk 24,17). Bet visa tai - gamtiniai reiškiniai, kuriais stebuklingos žvaigždės pasirodymo negalima paaiškinti. Betliejaus mįslė tebelieka gyva, bet tatai nė kiek nesumenkina Išganytojo reikšmės žmonijos išganymui, Jo didžiosios meilės nusidėjusiam pasauliui, Jo neišmatuojamos aukos.

     Didžiųjų paslapčių ir smilgos, linkstančios prie kelio, Net savojo Sūnaus gimimą Tu mįslėm užklojęs, Iškėlei karaliauti Naujagimį Betliejaus,

     Galaktikų keliams, kartų kartoms, nemariai mano sielai... Viešpatie, leidęs į kiekvieno žmogaus gyvenimo istoriją taip artimai įsipinti savo Sūnui, kad mes esame vienos mistinės Bažnyčios šakelės, o JIS - vynmedis, regimojo ir neregimojo pasaulio Viešpats, neleisk pavirsti man ir mano tautos, nuo vieno žemės krašto visiems vaikams sausšakėmis, kurios buvo įmestos ir sukūrentos. Neleisk, galybių Tėve ir stebuklingosios dieviškos malonės Šeimininke, nė vienam pražūti Tavo liūdesniui ir savo didžiausiajai nelaimei po negalių našta, aistrų verpetuose, prieštaravimų klystkelėje, savimeilės ir puikybės voratinkliuose. Leisk, Kristau, stebuklingasis Betliejaus Kūdiki, garbingai, kantriai, be murmesio ir skundų pakelti man, mano tautai ir visam pasauliui skirtą pareigos, baudos ir vargų naštą, kad bent dalelę atpirktume tų nusikaltimų, kuriais įžeidėme Tave, Tavo Sūnų ir Šv. Dvasią. Geroji motinų Motina, išgirsk mūsų maldaujantį balsą.