Spausdinti

 (Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)

Dovilė Liebutė

     Gatvių labirintai išvinguriuoti it seno medžio žievė, namai, lyg degtukų dėžutės, sustatytos tvarkingomis eilėmis, ir skubantys maži žmogeliukai skelbia apie egzistuojančią gyvybės formą, tačiau išsibalansavusią iš šaknų, pradžių pradžios. Kurgi tyliai pūpsančios sodybos, vežimų ratų išvagotas kelias, kylantys stulpu dūmai, dvelkiąs šiltos duonos kvapas ir žmonės rimtais, tačiau nepiktais veidais? Pliūptelėjo šventos tylos erdvė j skystą purvą. O mes minkom ją vis gilyn ir gilyn, net nepastebėdami, kaip maišom su kietėjančio gelsvai rudo molio gabalais. Jie limpa prie pavargusių kojų, kurios sunkiai stumia žingsnius namų link. Žmonės stengiasi išvengti tamsos, todėl bėga, bėga... Neatsigręžia atgal, neapsidairo ir neieško tų, kas neturi kur bėgti.

     O tamsa it senutė, apsigaubusi juoda skara, šlepsėdama traukia grįstu pagrindu, užpūsdama žibintus, priversdama užtraukti užuolaidas. Vieninteliai šviesos žiburėliai mirkčioja aukštai danguje, globojami mėnulio, kurio spindulys, atskridęs j žemę, paskęsta baloje. Dabar bala neatrodo pilka ir drumzlina: pliūpso it baltutėlis pienas.

     Tekšt... tekšt kažkas vos girdimai, lėtai keliauja “pieno” balutėmis. Tačiau maža kojytė nirsta į apgaulingą baltumą, nes toliau, po apvalkalu, vien dumblas, sulaikantis ją, trokšdamas pasiglemžti vidun. Bet purvina, nubrozdinta kojelė iškyla... ir vėl grimzta. Kaip ir permatomas mažiausio kaulelio judėjimas, apdengtas vietomis nusėta mėlynių dėmėmis oda, kurios sluoksnis toks plonas, aptraukęs kaulus, jog, atrodo, kūnas tik iš kaulų ir odos. Ši būtybė - mažas vaikas, maždaug devynerių metų, klaidžiojantis apleistuose kvartaluose. Jis ieško maisto, nors mažo trupinio, numalšinti staugiančio ir draskančio visą kūną skrandį. Tačiau giliai įdubę akys žvilgčioja vienon kiton pusėn, it į tuštumą atsitrenkdamos.

     Jos mato tai, ko neturėtų matyti nė vienas žmogus ir tuo labiau mažas vaikas. Bet jis mato... Mato... Mato, kaip valkata, išsidriekęs popierių dėžių krūvoje, siurbčioja kažin kokį bizalą. Vaikas, lyg įbestas į žemę, spokso į tą vis mažėjantį butelyje skystį, kuris pranyksta senio gerklėje. Mažylis ryja seilių gumulus, manydamas, kad jis taip pat gurkšnoja tą skystį. Bet štai baigiasi... Baigiasi skiedalas, kurio paskutinius lašelius senis, užvertęs galvą, varvina ant iškišto išpurtusio liežuvio. Staiga visai netikėtai viena akis piktai nuduria vaiką, nes antroji užmuturiuota škurlių galybe. Mažajam instinktas pranašauja, kad reiks nešti kailį iš šios vietos. Ir iš tikrųjų į jį skrenda jau tuščias butelis palydimas baisaus keiksmo, kurio vaikas jau negirdi, nes pajudėjo iš ten, bėga kiek neša kojos. Krenta butelis ir dūžta stiklas į tūkstančius gabalų, o vaikas krūptelėjęs užkliūna už kažin ko kieto, skaudžiai atmušdamas didįjį kojos pirštą ir jau nejaučia kaip griūva, vartydamasis ir artėdamas link susitikimo su žeme. Pagaliau pasiekia ją... Kūnas it ištėkštas tyso baloje, o maža galvutė - purvo glėby. Nei menkiausio krustelėjimo, nei mažiausio ženklo, skelbiančio gyvybę. Mėnulio žvilgsnis kaip gelsvai baltas švytintis ratas apsupa išsekusį kūnelį ir sukaupęs mažus spindulėlius iš visų kertelių, palaimindamas išsiunčia lyg kibirkštėlę, grimztančią į mažos širdelės židinį.

     Vaiko akys dar užmerktos, bet iki kraujo nubrozdintos rankos vis nuslysdamos, tačiau pasiramsčiuodamas alkūnėmis kelia krūtinę ir galvą iš maurų. Kartu krenkščia atrydamas purvą, priėjusį burnon, kol gulėjo be sąmonės. Prašluostydamas akis, pamažu baukščiai atveria vokus. Baimė, nenusakoma baimė slegia... Slegia todėl, nes mažoji būtybė bijo išvysti, kad ji dar čia, vis dar tamsos, skurdo apsupty... kad ji vis dar gyva. Tačiau dar neatsimerkęs jis jaučia savąjį kūną... ypač kojos pirštus, kurių vienas, atrodo lyg nupjautas ir vis dar tabaluojantis; ir pilvą jau nebeurzgiantį, o kaip viduj besigardžiuojantį kažkada atrastais trupiniais, kirminą. Skausmas ir badas traukia atgal į balą.

     Bet akys, žvelgia tolyn gatve it miražą matydamos šviesos žiburį. Vaikas kiek pašliaužęs ištiesė ranką žiburio link ir sukniubo. Nėra jokio noro vėl remtis alkūnėmis, vėl keltis, vėl šliaužti, vėl... Padėjęs galvą ant pilkos žemės, leido viršutines blakstienas žemyn, svajodamas, kad miegas palaidotų jį. O jei prieš mirtį sapnų fėja atplauktų ir atneštų jam didelę kriauklę, iš kurios galėtų traukti ir traukti be galo be krašto saldžius pyragaičius, kepsnius, gardžiausius tortus, skaniausių vaisių pundus...

     Išgirdo vaikas lyg sapnuodamas balsą iš kažkur ir pagalvojęs, kad tai sapnų fėja, sukluso ir visu kūnu apmirė, ausis ištempęs kiek liko jėgų. Bet vis artėdamas balsas darėsi svetimesnis, šiurkštesnis, apraizgantis dar šaltesnėmis šaknimis vaiko svajonę. Tos šaknys skverbėsi gilyn, gilyn... įaugo ir suskaldė visa, kas teikė ramybę. Balsų aidų daugėjo. Greitai artėjo koks penketas, varlinėjančių naktimis, grupėmis ieškančių maisto. Ausis pasiekė kažkieno krizenimas, kitas garsiai pasakojo apie kažkokį diedą, kurį įgrūdo ir uždarė šiukšlių krovinėje.

     Gulėjęs jiems ant tako mažis, susigūžė kaip ežys kiek begalėjo ir nekantriai laukė savo eilės. Nutilo krizenę balsai, nutrūko ir pasakotojo istorija. Jie apėjo aplink kelis kartus kaip apie miegantį ir besimaišantį po kojom šunį. Keli paspardė lyg kamuolį, pavartė kojomis, apžiūrėjo, kad nieko doro, ką galėtų pasiimti sau, nėra. Ir kaip galėjo būti, jei vaikelis pūpsojo it skarmalų krūva, neišleidžiantis jokio garso.

     - Turbūt pastipo badu... - drėbtelėjo pasakotojas.

     Kiek pastovėję ir apsidairę nuėjo sau. Mažasis vaikas dar tebebuvo sukaustytas baimės, negalįs patikėti, kad valkatų gauja neužsinorėjo pažaisti juo futbolo ar padegę jo apdarą pasišildyti prie laužo, pašokti ritualinį šokį, maivydamiesi ir vaipydamiesi. O jiems nė motais, ėjo ir nuėjo iš kur atėjo. Atrodė nerealu, kad slankiojantys kojotai tik apuostinėjo ir paliko jį. Tačiau po truputėlį svarstymai galvoje nuslūgo, kūnas ėmė atlėgti, laisvėti įtempti raumenys.

     Tamsa lyg motina atslinkus, apsupta šešėlių, glostė vaiko plaukus, sudrėkusius nuo prakaito ir sulipusius nuo purvo, guodžiančia ranka. Pamylavo, pabučiavo į kaktą it palaimindama iškeliaujant į gyvenimą vargelių vargti, ir pasitraukė taip kaip atėjusi, netikėtai, miglotai.

     Mažasis vargdienėlis šnabždėjo, nes negalėjo rėkti, šaukti, kad ji neišeitų ir nepaliktų vieno arba pasiimtų kartu su savim nors ir į ilgiausią kelionę. Jis prisiekinėjo, kad bus pats geriausias berniukas, tačiau...

     Tik štai lyg lietus iš giedro dangaus, atminty blyksteli žiburys regėtas anksčiau. Berniukas vėl bando atmerkti pavargusias nuo košmariškų įvykių akis. Reginys raibsta ir mirguliuoja. Visa sukasi aplink lyg pilkų spalvų sūkurys, tačiau neblėsta viltis, kuri kaip šviesa sklinda visai netoli. Galbūt tereikia vos keleto žingsnių, galbūt visai arti tai, kas laukia ir trokšta padėti jam visa širdimi. Tik reikia nueiti ten. Iškyla viena problema - kaip atsikelti. Dabar neįmanoma šliaužti pasiransčiuojant alkūnėmis. Jos ir taip atkentėjo savo; oda atsilupusi kaip duonos pluta. Tik duona neverkia. O iš po alkūnių atsivėrusios odos varva ašaros... ryškiai raudonos... kraujo ašaros. Berniukas sunkiai keliasi: stengiasi nesiremti alkūnėmis, tačiau smunka, todėl žaizdotos vietos vis dėlto spaudžiamos žemėn, purvas maišomas it košė, kurios prieskonis - kraujas. Kyla krūtinė, pamažu judinamos kojos, viena dar gerai laikosi, tačiau antroji atsisako padėti pirmajai. Kūnas nors iš lėto, bet stebuklingai pakyla. Tačiau vaizdas toks kraupus, jog plyšta perpus net ir negailestinga širdis: mažas vaikas, jau net nepanašus į vaiką, svirduliuoja, lyg vienišas medis lauko vidury blaškomas vėjo, ant vienos kojos, rankomis apglėbęs stulpą, ir tik akys žvelgiančios į tolį, vis dar pilnos neišsemiamų ašarų, vilties ašarų. Laikosi stulpo kaip draugo tvirtos rankos, tačiau negali paeiti nė kelių metrų. Ir jėgos senka, ir galva sukasi ratu lyg smagios polkos sūkury.

     Vaikelis deda koją pirmyn, klumpa, o akys dar spėja pažvelgti pirmyn, ir kaip bebūtų keista, šviesa pati eina artyn.

     Paliegęs kūnelis krenta, jau tikėdamasis atsimušti kieton žemėn ir niekada nebepakilti, tačiau atsiduria šiltam glėby.

     Mažasis spėja suprasti tik tiek, kad žmogus su žiburiu, lyg fėja laukta atėjo su kriaukle rankose.

     Kiek pasauly tokių vaikų: badaujančių, paskendusių skurde, pagaliau merdėjančių? Jie klaidžioja, kaip nebereikalingi raktai nusviesti šalin, užpustomi dulkių, kurių jokia ranka nebepakyla nubraukti. Gal... atsiranda vienetai, kurie nebijo susitepti rankų. Nes tik tie ir supranta, kurie nebijo, kad kada nors durų pasidarys per daug, o raktai išnyks. Ir nebesuras jų nė žiburio šviesa, net jei ir išnyktų visa tamsa.