Spausdinti

Kun. K.J. Ambrasas SJ

     Kokia didžiulė kiekvieno žodžio, palikto prieš du tūkstančius, prasmė! Kokia kiekvieno Kristaus pasakyto palyginimo, posakio pamokanti galia, tarsi perlas žėrintis tekančios saulės spinduliuose, tarsi Vakarė dangaus skliaute sužibusi paklydusiems jūrininkams žvaigždė! Tas paklydęs jūrininkas - aš, dvejojąs prie naujų takų ir gyvenimo kelelio. Tai aš, parimęs prie gimto kiemo svirties ir nežinąs didmiesčių sankryžose kurlink pasukti, kur dvejonėse, skausme ir gūdžioj vientulystėj atsiremti! Toji žvaigžė - Tu, Galybių Dieve, mano nuolankusis Kristau! Tik ar suprantu to didžio Žodžio vertę? Ar vertinu ir stengiuosi Jį paversti savo širdyje tyriausiu kasdienybės auksu, kurio taip stokoja kasdiena...

     Dabar noriu pamąstyti, ką reiškia Tavo pasakyti žodžiai apie tai, kas “atsitiko vienam žmogui, kuris, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą” (Mt 25, 14). Tie išdalinti tarnams penki, du, vienas talentai, - man ir kiekvienam žmogui duotos dovanos: dainininkai turi gerą balsą, mokslininkai - išminties, dailininkai -grožio pajutimą, architektai - formos suvokimą, muzikai - garso sąskambių grožį. Davė Viešpats kiekvienam ir nepagailėjo. Gavo apsčiai kiekvienas. Tik ar žinau, ką turiu. Gal per visą gyvenimą net nenutuokiu, kad man buvo duota tokių dovanų, kurių visiškai nepajudinau. Nebe reikalo R. Rolanas “Žane Kristofe” vieno veikėjo lūpomis pasakė, kad dažnai į kapus nusinešam tiek talentų, kad jie dešimteriopai pranoksta visas žemėje sukurtas gėrybes. Dėl tinginystės, nerangumo, aplaidumo ir kitokio nevalyvaus gyvenimo būdo dažnai juos užkasam į žemes. Nusinešam į kapus. Neleidžiam jais pasinaudoti kitiems. Lygiai kaip tas blogasis tarnas, jų neišugdė, nepaleido apyvarton. O kiti didžiausius išradimus, muzikinius, rašytojiškus ir kitus kūrybinius sugebėjimus aplieja alkoholiu, sudarko save narkotikais, iššvaisto pašaliais didžiulius dvasios turtus, tarsi tas sūnus palaidūnas, ir ateina pas didįjį pasaulio ir mūsų nemariosios sielos Šeimininką tuščiomis rankomis. Ar nepagalvojau, kad tie žodžiai: “Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas” (Mt 25, 30) - yra taikomi man. Man, kuris tiek dangiškųjų dovanų pamynė po kojomis, užkasė į žemę arba išmėtė per naktis pašaliais. Žemiškieji tėvai duoda savo vaikams visa, kas geriausia, skaniausia, gražiausia. Viešpats mane šimteriopai ir tūkstanteriopai myli labiau negu tie, kurie mus pagimdė. Taigi -aprūpino užtektinai. Kokia didžiulė mums atsakomybė! Juk įmonių, fabrikų, gamyklų ir kitų įstaigų buhalteriai apskaičiuoja kiekvieną gautą ir išleistą centrą. Jei kartais neatitinka išleistų ir gautų pajamų sumos, atidžiai tikrina, kur klaida. Už mums kiekvienam Dievo duotąsias malones, dvasines ir medžiagines gėrybes irgi kada nors, o gal kai kam ir visai netrukus, reikės duoti Viešpačiui apyskaitą. Tad verta, oi kaip verta ne tyroj, o šiandien stabtelėti ir bent valandėlę susimąstyti: kuris iš tų tarnų, gavusių penkis, du ar vieną talentą - esu aš. Dar ne vėlu. Metęs visus nepagrįstus pasiteisinimus į šalį, galiu dar daug ką pataisyti, pakeisti, pasukti kitaip. Galiu atsiteisti žmonėms, kuriems esu skolingas. Galiu jų atsiprašyti. O kam nusikaltęs, ypač Viešpačiui, galiu tiesti į jį rankas ir savo nuoširdžia atgaila atsiprašyti. Galiu ištaisyti padarytas klaidas. Šiandien, dabar dar galiu. Rytoj - jau gali būti per vėlu.

     Visagali Dieve Tėve! Dosniai padalijęs pasauliui ir visatai grožio, o kiekvienam žmogui pačių reikalingiausių malonių ar net nelaimių, ligų, nesėkmių, - mūsų sielai ir kūnui reikalingų vaistų, - žinojai, ko mums reikia, ir to davei ganėtinai. Tik bent šiek tiek praverk savo mylinčios Širdies Vartus, kad bent mažumėlę suvokčiau begalinį Tavo gerumą, kad visa Tu man ir kitiems darai iš savo didžiulės meilės. Leisk pajusti Tavo begalinės Meilės Šilumą.