Spausdinti

—    Pasakyk, Pranuk: tavo motina pirko du kilogramus obuolių. Obuolių kilogramas kainuoja 50 centų. Kiek ji užmokėjo už visus obuolius?

—    Sunku pasakyti, ponas mokytojau. Ji labai derasi.

—    Mano sužadėtinė atsisakė už manęs tekėti. Man tai lygu mirties sprendimui.

—    Nenusimink. Geriau mirtis, negu kalėjimas iki gyvos galvos.

Tikybos pamokoje kapelionas klausia mokinį, kaip reikia suprasti šiuos Šventraščio žodžius: "Savo veido prakaite valgysi duoną"?

— Tai reiškia, kad žmogus turi taip ilgai valgyti, kol išprakaituoja.

—    Ei, vos tik susituokei, tuoj imi keistis gero-jon pusėn: drabužiai tvarkingi, kelnės išlygintos...

—    Brolyti, pirmas darbas, kurį žmona užkrovė — tai išsilyginti kelnes.

Praeivis į žmogų, iššokusį pro langą:

—    Kodėl tu šokai pro langą?

—    Dėl to kad moteris man pamelavo.

—    Manau, kad dėl to nėra jokio reikalo šokti. Ką ji tau pamelavo?

—    Ji sakė, kad jos vyras išvažiavęs į kitą miestą.

—    Aš visą savo turtą išleidau, sūnų leisdamas į mokslą, o jis man dabar nieko nerašo.

—    Aš žinau gerą būdą, kad mano sūnus man rašytų. Jam parašau: "Tau išsiunčiu 100 litų", o iš tikrųjų nieko nesiunčiu. Jis tučtuojau man parašo.

Į duris pasibeldžia elgeta:

—    Ar, ponia, neturėtum man gabaliuko torto? Jau antra diena nevalgęs.

—    Torto? O duona ar nepakankamai gera?

—    Taip, bet šiandien yra mano gimtadienis.

—    Ar tavo žmona vis dar tokia graži, kaip prieš porą dešimtmečių?

—    O, be abejo. Tik to grožio parodymui ji praleidžia daugiau laiko.

Žmona: "Ar tu nemanai, brangusis, kad vyras vedęs turi daugiau proto?

Vyras: "Taip, bet tai jau per vėlu".

Svečias sako šeimininkui: "Na, drauguži, palydėk mane iki tramvajaus".

— Negaliu, nes kai tik tu išeisi, mes sėsim valgyti.

     Šių metų "Lietuvos aide" Nr. 57 Vytautas Mikalauskas pateikia tokią tikrą istoriją:

Tarpukariu nepriklausomoje Lietuvoje buvo lietuvinamos pavardės — dažniausiai atmetant nelietuviškas galūnes arba priesagas.

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dekanate kartą susitiko profesorius Levas Karsavinas (1882-1952) ir valstybės veikėjas istorikas Augustinas Voldemaras (1883-1942). Profesorius pajuokavo:

—    Žinai, Augustinai, numesk tą nelietuvišką savo pavardės "Volde" pradžią ir tada turėsi tikrą lietuvišką pavardę "Maras".

Voldemaras įsižeidęs atšovė:

—    O tamsta atmesk tą savo "Kars" ir būsi "Avinas".