Kęstutis A. Trimakas
(Tęsinys)
8. Asmenybės ir tikėjimo brendimas
Toliau - pasakojimas apie jaunystės laikotarpį, kuriame per krizę ir maišatį vis dėlto randama jungtis tarp asmenybės ir tikėjimo.
Sumaištis ir ramybė
JŪRATĖ
Jūratei jaunystė, kuri jai liko kaip “labiausiai aktualus laikotarpis”, “pasižymėjo ypatingu veiksmingumu, jausmingumu, atkaklių 'kaprizų' pasireiškimu, savotiškos savo tiesos išreiškimu, bręstančiu pasaulio supratimu, savitu energijos išliejimu, ypatingu jautrumu, aiškiu ir nepriklausomu savojo “aš” iškėlimu, įvairiais troškimais, ieškojimais, atradimais ir galbūt praradimais”.
Taigi buvo visko... Ankstyvoje jaunystėje dėmesys pakrypo į išorę: džinsinis sijonas, pakirpta plaukų šukuosena, basutės su kulniukais - “išsiskirti iš savo bendraamžių, atkreipti kitų dėmesį”. Viduriniojoje jaunystėje daugiau užsiėmė sportu, pradėjo lankyti aerobikos pratybas. Tačiau “tuo laikotarpiu į viską lyg ir pradėjau žiūrėti truputį rimčiau. Pradėjau galvoti apie ateitį, t.y. ar mokysiuos toliau, nes man patiko siekti žinių ir gilintis”. Pradėjo rimtai galvoti ir apie profesiją. “Troškimas buvo tapti pradinių klasių mokytoja”.
Vyko ieškojimas savojo “aš”. Tai labiausiai pasireiškė vėlyvojoje jaunystėje. Siame laikotarpyje pergyvenau krizę. Pirmiausia tai buvo susijęs su žiaurios tikrovės pajautimu. Susidūrimas su tamsia realybe vertė pažiūrėti į pasaulį kitomis akimis ir ką nors daryti. Taip pat tai buvo susiję su susižavėjimo vaikinu išgyvenimu ir meilės be atsako patyrimu.
Ši krizė galėjo visaip pasibaigti: ciniškumu, apkartimu, nusivylimu, keršijimu, depresija, Dievo atmetimu. Bet ne. Pasibaigė visai kuo kitu. Tvirtesniu tikėjimu. Bet prie to Jūratė priėjo palaipsniui.
Šis laikotarpis taip pat pasižymi mano brendimu tikėjime. Aš pajutau judėjimą savo tikėjime, nes anksčiau jis lyg stovėjo ir supratimas buvo vaikiškas. Manasis “aš” tarsi išsiveržė iš gniaužtų, primityvaus ir tradicinio tikėjimo supratimo. Aš supratau, ką reiškia tikėti. Šiam mano tikėjimo brendimui padėjo grupelė bendraamžiu, kurie eidavo į bažnyčią, dalyvaudavo šv. Mišiose, kartu rinkdavosi ir bendravo. Taip pat įtaką padarė vadovė, kuri buvo 10 metų vyresnė ir buvo man autoritetas. Taigi aplinkybių, Dievo malonės ir mano pačios noro, pastangų dėka vystėsi ir tikėjimas, ir religinis supratimas. O dar gilesnį ir tvirtesnį tikėjimą padarė įvykusi krizė. Aš tarsi jau buvau pasiruošusi ją priimti, nes kai ji įvyko, mano tikėjimas išliko ir netgi sutvirtėjoir įgavo prasmę, kad aš nusprendžiau studijuoti Teologijos fakultete. Aišku, tas sprendimas taip greit neatėjo.
Nusivylimas meilėje yra skaudi, bet pamokanti patirtis - neabsoliutinti kito žmogaus, nei savo meilės jausmo, nei savęs. Ne visi to pasimoko. Jūratė teigia, kad tam tarsi buvo pasiruošusi. Skausme įgytoje šviesoje, atsižadėjus žmogiškų “absoliutų”, nuoširdžiau priimamas Dievas. Todėl tikėjimas gilėja ir tvirtėja.
Tiesa, tas tikėjimas ne tuoj sutvirtėjo.
Iki tol buvo daug sumaišties, nevilties, išgyvenimų, įvairiausių svarstymų apie gyvenimo prasmę, šiandieninę Bažnyčią ir jos padėtį, jaunimo problemas ir jų nusivylimus. Buvo taip tamsu ir juoda, kad reikėjo pasišalinti iš tos bendraamžių grupelės. Aš pajutau tikėjimo ir netikėjimo egzistavimą. Šios sumaišties metu pradėjau rašyti eilėraščius. Ir tai man padėjo išlikti tikėjime ir dar giliau susimąstyti. Bet kartais ta sumaištis lyg pranykdavo ir būdavo ramybė, kuri įkvėpdavo. Dievas tapo kaip vienintelė viltis. Pamačiau tragedijos kėlimo ir nuolatinio maištavimo beprasmiškumą. Pradėjau su meile žiūrėti į tuos, kurie galbūt klydo. Dievas buvo gailestingas ir mano klaidoms. Brendimas buvo akivaizdus.
Žmogus neišsilaiko toje pačioje plotmėje: kartais pakyla, kartais smukteli. Panašiai ir jo tikėjimas: sutvirtėjęs vienoje srityje, išstatytas mėginimui, gali atverti silpnas vietas kitoje.
Bebaigiant vidurinę, atrodė tarytum viskas buvo aišku, ką darysiu, kas būsiu. Pasirinkau studijuoti teologiją. Pradėjus studijuoti, vėl virto viskas “aukštyn kojom”. Tuos trejus studijų metus manyje vyko sumaištis. Vėl pajutau, kad manyje per maža tikėjimo. Taip pat susidūriau su egoizmo problemomis. Per paskaitas apie Dievą kalbėdavo daug, bet ne visi žodžiai pasiekdavo širdį. Kartais aš bijodavau kitiems žmonėms išpažinti savo tikėjimą ir kad studijuoju būtent teologijos fakultete.
Kildavo abejonės ir dėl pasirinktos profesijos: “O ką darysiu, kai baigsiu studijas? Eisiu į mokyklą? Baisu, nenoriu. Nemokėsiu dirbti, žinių per mažai... O kokia atsakomybė! Širdis tiesiog drebėjo nuo abejonių, bet vis tiek meldėsi, maldavo”.
Atėjo vasara. Nebebuvo tokios įtampos.
Buvo galima į visa pažiūrėti iš toliau. Žvilgsnis pasidarė brandesnis, plačiau apimantis, giliau įžvelgiantis.
Nežinau kaip, bet po šios vasaros aš pasijutau žymiai stipresnė. Pranyko nepilnavertiškumo jausmas. Dar labiau pradėjau stengtis rūpintis kitais, kuo mažiau žiūrėti savęs, nors egoizmas vis dar išlenda. Tapau daug atviresnė kitiems. Nebėra jokios baimės išpažinti savo tikėjimą... Dievas yra su manimi, ir aš nieko neturiu bijoti.
Aš žmones priimu tokius, kokie jie yra, ir jie mane tepriima tokią, kokia aš esu. Pagaliau atėjo supratimas, kad aš galiu bendrauti su žmonėmis ir dabar tolesnį darbą stengsiuosi rasti tokį, kuris reikalautų pastovaus bendravimo - ar tai būtų mokykloje, ar kitur. Suradau kryptį, kuria dabar toliau galiu eiti ir gilintis. Tai leidžia susikoncentruoti ir dirbti ta linkme.
Užbaigdama jaunystės stadiją, Jūratė bręsta ypač dviejose srityse: 1) pasaulėžiūroje, kuri sutampa su jos įsisąmonintu tikėjimu, padėjusiu jai įveikti krizę, ir 2) savęs viršijime, t.y. “išėjime” iš savo siaurumo (kurį savikritiškai ji vadina “egoizmu”) į kitus, siekiant ryšio su kitais (“pastovaus bendravimo”) ir atsidavimo (“rūpintis kitais”). Sėkmingai atlikusi jaunystės uždavinį suformuoti ego tapatybę, Jūratė pagrįstai tikisi galėsianti ateityje “susikoncentruoti ir dirbti ta linkme” toliau.
9. Jaunystės krizė ir jos išsprendimas
Iš devynių apie jaunystę pasisakiusiųjų penki kalbėjo apie krizę. Norėdami paryškinti krizės vietą jaunuolio gyvenime ir teigiamo (jei įmanoma, ir kūrybingo) jos išsprendimo reikšmę asmeniui, pažvelgiame į kiekvieno patirtį šiais požiūriais: 1) krizės akstinas, 2) jos pobūdis, 3) jos sprendimas, 4) kūrybingumo požymiai sprendime.
Severiutės krizė
Severiutės patirtis - charakteringa, nors gal ir būtų galima kelti klausimą, ar tai visiška krizė. Tačiau galima laikyti krize dėl jos stipraus poveikio ir galimų pasekmių kritišku apsisprendimo metu.
Akstinas. Stiprus įsimylėjimas. Pasidavimas jausmams, ignoruojant savo tuolaikinius uždavinius: baigiant vidurinę mokyklą, apsispręsti dėl tolimesnės ateities studijų.
Krizės pobūdis. Pasimetimas, taikymasis, mėgdžiojimas. Nesisekant - menkavertiškumo jausmas, net frustracija. Blaškantis, jaučiantis išsisėmusiai ir pasyviai.
Sprendimas. Pirma, bandymas gan nevykusiai lyg nutverti svarbaus laiko momentą. Atsiklausus tėvų, paduodamas prašymas į jų nurodytą Teisės fakultetą, pastangos laikant egzaminus. Bet tada augalus su smagumu renkančio botanikos mėgėjo pavyzdys davė ir jai norą rinktis tai, kas jai tikrai patinka.
Kūrybingumo momentas. Reikia tikėtis, kad tas sprendimas studijuoti teologiją buvo tikrai jos “individualaus kelio” nužymėta gairė: “Dievo ieškojimo ir ištikimybės kryptis”.
Marijos krizė
Akstinas. Jaunystei baigiantis ir Marijai esant 21 metų amžiaus, tėvų skyrybos sukėlė krizę. Ji artimai buvo susijusi su tėvais: tėvai darė daug įtakos jai susiformuoti žvilgsnį į pasaulį ir į gyvenimą, motinąją rėmė ir skatino. Jos pasitikėjimas tėvais ėmė irti, pradžioje matant, kaip skiriasi jų elgesys nuo jų žodžių (sakomų jai ir kitiems jų vaikams), bet jųjų skyrybos tiesiog sukrėtė.
Krizės pobūdis. Tėvai būna vaikui kaip pamatas. Toks pamatas Marijai buvo jos tėvai (atrodo, ypač motina, nes ją mini daug kartų, o tėvo - nė vieno karto). Tad krizės pobūdis buvo didelis nusivylimas tėvais, net neapykanta vienam jų (laikant skyrybų kaltininku). Mariją ypač palietė toji patirtis kaip sugriuvimas to, kuo pasitikėjo, kuo pati rėmėsi. Iki tol jautėsi “sugebanti angažuotis ir tesėti atsidavimu, bet po tėvų skyrybų visa tai pasirodė netvirta”. Žlugimas pasitikėjimo tėvais privedė ją prie nepasitikėjimo savimi. Jautėsi iki šiol buvusi apsaugota nuo krizių, turėjusi “per daug iliuzijų”.
Sprendimas. Pastebėjusi “disharmoniją” tarp tėvų elgesio ir idėjų, ir tarp jų pačių (visa, kas privedė prie skyrybų), Marija nusivylė tuo, kas silpna, laikina ir netvirta. Anot jos, “ieškojau to, kas amžina”. Atsakymas buvo - Dievas. Ypač patraukė Kristus, tiesa, ne visai toks, kaip jos pasakų karalaitis, bet vis dėlto dabar ji sugebėjo žvelgti, vertinti tai, kas - ne paviršiuje, bet viduje. Jis ypač jai padėjo nugalėti neapykantą, vienam iš gimdytojų, laikomam skyrybų kaltininku.
Kūrybingumas kaip tik pasireiškia tuo sugebėjimu įžvelgti Kristaus asmenyje Jo dvasinį didingumą ir priimti Jo meilės įtaką, leidžiantis būti paveikiamai nugalėti tą neapykantą.
Lino krizė
Linas savo patirtį atpasakoja abstrakčiomis sąvokomis, tad neįmanoma suprasti, kas konkrečiai atvedė jį prie krizės... Jis kalba apie patirtį “pirmųjų krizių metu”. Nors aplinkybės ir priežastys nežinomos, nepateikiamos, jo aiškinimo būdas yra savotiškai skirtingas ir dėl to įdomus.
Akstinas. Jei buvo kokie faktai, įvykiai, kurie atvedė prie “pirmųjų krizių”, jie nenurodomi. Tačiau Linas mini vidinius “akstinus”: “tai, kas augo asmenyje tyliai ir tarsi nepastebimai - tarsi visu aiškumu iškilo pirmųjų krizių metu”.
Tame pačiame aprašyme kiek vėliau Linas mini “įvykius”, kuriuos galima suprasti kaip sukrėtimui akstinus (tik neaišku, ar pirmajam, ar vėlyvesniems; galimas daiktas, kad pirmajam, nes įvyko jam esant 16 m. amžiaus). Tie įvykiai - tai jo viršūnių išgyvenimai, “sukrečiantys ir apnuoginantys vidų”.
Krizės pobūdis. Po tų įvykių (viršūnių išgyvenimų) “pasaulis pasisuko kitu kampu. Kiekvieno Aš gyvena tame pasaulyje, kokį jie mato. Kuomet įvyksta kažkoks lūžis, ir pasaulis, galima sakyti, nušvinta kita spalva -tu atsiduri nustebęs. Tu pajunti pasaulio pasikeitimą”. Ir tada tenka pačiam keistis atitinkamai, keisti savo vidų - “neigiant buvusią aplinką ir buvusius tikslus”. Tai asmenį “savotiškai suskaldo”, sukelia skausmą. Vienu metu Linas prisipažįsta, jog tapo “labai uždaras”, o “aplinkiniai to nesuprato”.
Sprendimas. Sprendimas glūdi ten, kad reikia “keistis pagal tą naują modelį” - tą naują žvilgsnį į pasaulį, nors “prieš tai buvęs suvokimas dar gyvena tavyje”. Tenka atsakyti naujai į klausimus: “Kas Aš esu? Ir kur aš esu? Kur mano kryptis? Gal tai vertybių kaita”.
Susumuodamas Linas taip išvedžioja: “Nuo 17-21 m. buvo audringi mėtymai. Kryptis ryškėjo palengva, ją lydėjo krizės ir pakilimai, kurių metu atsakydavai vis iš naujo, tuo pačiu dėdamas pamatą identitetui”.
Toks yra Lino vidinės jaunystės krizių kaitos dinamikos kūrybingas aptarimas, nors tame aprašyme ir nesužinome, kaip kūrybingai jis tai pritaikė savo paties kaitai.
Veronikos krizė
Svetimųjų užauginta našlaitė jaunystėje pergyveno ypatingai sunkią krizę. Ji buvo tokia sunki ypač dėl to, kad Veronika nebuvo iš viso tinkamai gyvenimui ruošiama ir auklėjama. Tačiau jaunystės krizę ji ryžtingai įveikė.
Akstinas. Baigusi vidurinę mokyklą, Veronika pareiškia norą studijuoti aukštojoje mokykloje. Globėjai griežtai tam nepritaria. Ji apsisprendžia vis vien studijuoti, aiškiai suprasdama, kad taip praranda bet kokią tolimesnę globą ar paramą. Jai paliekant globėjų namus, beveik buvo tikra, kad Veronika viena, be paramos, turės neišvengiamų sunkumų, greičiausiai - ir krizę.
Krizės pobūdis. Taip ir buvo. Vaikystė pas svetimuosius Veronikai buvo palikusi psichinių žaizdų, negalių: nepasitikėjimą savimi ir kitais, menkavertiškumo jausmą, stoką sugebėjimo tvarkytis. Tačiau ji turėjo ir stiprybių: tvirtą pasiryžimą, net gal užsispyrimą, sugebėjimą kentėti ir būti vienatvėje. Šios savybės jai padėjo vienišume, bet negalėjo išspręsti kai ko kito: naujoje aplinkoje draugų stoka ir menkavertiškumas smukdė ją į krizę.
Sprendimas. Nors, viena vertus, Veronika nebuvo paruošta gyvenimui, kita vertus - ji buvo labiau pasiruošusi negu daugelis kitų, sugebanti daug pakelti ir iškentėti, nes visą vaikystę buvo viena ir užguita. Vaikystė ją užgrūdino. Jaunystė ją brandino. Nežiūrint nepalankios aplinkos, ji brendo viduje. Prieš globėjų norą apsisprendusi gyventi savarankiškai ir studijuoti, vienumoje ir kančioje ji sugebėjo rasti save, savo tapatybę, kaip “šalto kosmoso keliautoja”, nepriklausomai net nuo kitų žmonių.
Kūrybingumas. Nors turėjo būti labai sunku ir kartais atrodė net beviltiška, Veronika, apsisprendusi gyventi savarankiškai, parodė daug ištvermės, nepalūžo. Ji buvo kūrybinga, rasdama prasmę vienatvės kančia maitinti savo vidinį gyvenimą. Sutvirtėjusi savyje, ji gali būti pajėgi statyti tiltą iš savo pusės, kad kas kitas ar kiti irgi imtų statyti iš kitos pusės.
Jūratės krizė
Jūratė išgyveno krizę vėlyvojoje jaunystėje. Tai buvo blogio patirtis ir lietė ją labai asmeniškai.
Akstinas. Jūratė trumpai taip nusakė, kas sukėlė šią krizę: “Pirmiausia tai buvo susijęs su žiaurios tikrovės pajautimu. Susidūrimas su tamsia realybe... Taip pat tai buvo susiję su susižavėjimo vaikinu išgyvenimu ir meilės be atsako patyrimu”. Jūratė nepaaiškina, ar dėl jos meilės atmetimo ji pajuto žiaurią tikrovę, ar dar buvo kas ir daugiau, kad ji susidūrė su tamsia realybe.
Krizės pobūdis. Tai parašiusi, Jūratė tuoj pat pamini, kad šis laikotarpis taip pat pasižymi “mano brendimu tikėjime”. Kaip vėliau paaiškina, ta krizė jos tikėjimą sustiprino. Ieškant tos žiaurios tikrovės poveikio, aprašyme truputį toliau užtinkame pasakymą: “Iki tol buvo daug sumaišties, nevilties, išgyvenimų, įvairiausių svarstymų apie gyvenimo prasmę...” Kaip ji pastebi: “Susidūrimas su tamsia realybe vertė pažiūrėti į pasaulį kitomis akimis ir ką nors daryti”.
Sprendimas. Žiaurios tikrovės pajautimas gali tikėjimą Dievu sukrėsti. Priešingai, Jūratė teigia: “O dar gilesnį ir tvirtesnį tikėjimą padarė įvykusi krizė. Aš tarsi jau buvau pasiruošusi ją priimti, nes, kai ji įvyko, mano tikėjimas iškilo ir netgi sutvirtėjo ir įgavo prasmę, kad aš nusprendžiau studijuoti Teologijos fakultete”. Pačios sumaišties metu ji surado būdą “išsikalbėti” - rašyti eilėraščius, susimąstyti. “Dievas tapo kaip vienintelė viltis”. Ji pasidarė kitiems atlaidi, o savyje ramesnė.
Kūrybingumas. Atrasti ramybę po sukrečiančios sumaišties, pusiausvyrą - po pribloškiančio susvyravimo, atleidimą - po visiško nusivylimo - tai rodo didelį tikėjimo gyvastingumą. Tikėjimas vis tvirčiau užima centrinę vietą jos tapatybėje kaip jos gyvenimo kelrodis.
10. Jaunystei užsiskleidžiant
Atskleidėme devynių universiteto studentų pasipasakojimus apie savo jaunystę. Visų žvilgsnis teigiamas, visi jaučiasi savo vietoje, išskyrus vieną, kuris svarsto, ar nepasukti savo keliu, toliau nuo knygų, arčiau žemės ir gamtos.
Vaidmenų maišatis?
Tarp šių studentų nėra vaidmenų maišaties pavyzdžio. Nepasakysi, kad tarp studentų nepasitaiko vaidmenų maišaties. Tačiau ši grupė motyvuota labiau negu studentų vidurkis. Net ir Marius, kuris paklausė tėvų, turi motyvą ir nesvyruoja sutikęs, bet ramiai svarsto, ar nepasukti tuo keliu, kuris jam labiau derėtų ir patiktų. Tai - ne vaidmenų maišatis, ne pasimetimas.
Krizę patyrusieji
Visi penki krizę jaunystėje turėjusieji sėkmingai ją išsprendė. Sėkmingai išspręsti krizę kartu reiškė ir brendimą. Kai kurių iš jų tikėjimas Dievu turėjo ypatingai daug įtakos.
Marija ir Jūratė krizę nugali tvirčiau įtikėjusios Dievą. Ryšys su Dievu užima svarbią vietą tapatybėje, su tam tikra garantija, kad ateityje asmenybė vystysis, vystantis tikėjimui, kaip įsisavintai asmeninei pasaulėžiūrai.
Severiutė, išspręsdama savo ateitį, svarbiausia gaire ima Dievo ieškojimą, o Veronika savo sunkiame kelyje į pasitikėjimą pirmuoju pasitikėjimo vertu randa “Tą, kuris nuramina ežero ir sielos bangas”.
Linas šiame savo aprašyme neliečia Dievo temos, o svarsto daugiau techniškai krizės vaidmens klausimą.
Krizės neturėjusieji ar jos neaprašiusieji
Iš devynių studentų keturi krizės neaprašė; neturime informacijos, ar jie ją patyrė. Jie rašė, kas jiems atrodė tuo metu svarbu. Visi jie gan skirtingi.
Ainės savimonė stipriai persiėmusi Dievo buvimo tikėjimu: spontaniškai tai vietomis prasišviečia. Simona jaunystės pradžioje įvedaį savo gyvenimo pagrindinę struktūrą ryšio su Dievu reikalingumą ir randa derinį su kita pasirinkta gyvenimo dalimi: šitaip kaip tik galėjo krizės išvengti. Kaminlė išlaiko jaunystėje iš vaikystės atsineštą giedrią nuotaiką, o Marius svarsto savo ir tėvų norus renkantis akademines studijas.
Iš devynių studentų tik Marius nesijaučia savo vietoje. Jis pats kalba apie vėlyvą jaunystę nepakankamą tapatybės susidarymą ir jame lyg tvinksta noras pačiam apsispręsti. Visi kiti tvirčiau liudija save, savo tapatybę atradę ar beatrandą.