religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1997 / RUGSĖJO / SEPTEMBER / VOL. XLVIII, NO. 9

MOKSLO METUS PRADEDANT

253

 Juozas Masilionis

ŠVENTOJI DVASIA BAŽNYČIOJE

257

 ses. A. Andzevičiūtė

BAIMĖS AR MEILĖS DIEVAS

263

 Algirdas Paliokas SJ

GYVENIMO PAVYZDYS

265

 Kostas Paulius

GYVENTI - REIŠKIA MYLĖTI

266

 Jonas Ivanauskas

DIEVO VALIOS VYKDYMAS

269

 Chiara Lubich

PUNSKO MIESTO KŪRIMOSI PRADŽIA

271

 Dalia Valinčiūtė

KAIP MES SAUGOJAME GIMTĄJĄ KALBĄ

275

 Irena Zimnickaitė

TĖVŲ IR VAIKŲ SANTYKIAI

278

 Valerija Vilčinskienė

KALBA

281

 Juozas Vaišnys SJ

TĖVYNĖJE

283

 Marija A. Jurkutė

ŠYPSULIAI

286

 Red.

TRUMPAI

287

 Juoz. M.

Šis numeris iliustruotas Vidmanto Šimkūno SJ nuotraukomis iš vysk. Jono Borutos SJ konsekravimo iškilnių.
Skyrių vinjetės — dail. Rimanto Dichavičiaus.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (USPS 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

Juozas Masilionis

     Pirmasis Vilniaus vyskupas Andrius Vosylius mini, kad 1397 m., t.y. po 10 m. nuo pakartotinio Lietuvos krikšto, veikusi katedros mokykla. Vėlesnės žinios sako, kad toje mokykloje buvo mokoma skaityti, rašyti, patarnauti bažnyčioje (“ministrantūros”), giedoti, spėkime, gal kiek ir aritmetikos. Tai buvo, be abejo, pirmoji Lietuvos mokykla, ir jau sukaktų 600 m. Bet ar joje minėti dalykai buvo dėstomi lietuviškai, tenka abejoti.

     Nuo pakartotinio krikšto ligi pirmosios mokyklos įsteigimo reikėjo tik 10 m., bet ligi pirmosios knygos išleidimo - net 150. Mokykla su knyga visuomet labai glaudžiai rišasi, abu jubiliejai šiais metais Lietuvoje iškilmingai minimi. Pradedant naujuosius mokslo metus, ir mums verta bent stambesniais bruožais prisiminti ir peržvelgti Lietuvos mokyklos kelią ligi lietuviškos savame krašte ir išeivijoje, ligi dabartinių lituanistinių mokyklų, tebeveikiančių dar ir dabar įvairiuose pasaulio kraštuose.

Lietuviai jėzuitai vyskupai: arkiv. Sigitas Tamkevičius ir vysk. Jonas Boruta.

Pradžios mokyklos

     Vilniaus katedros pavyzdžiu, netrukus parapinės pradžios mokyklos pradėjo kurtis ir prie kitų bažnyčių, kurių pradžioje buvo nedaug. Augant bažnyčių skaičiui, augo ir mokyklų skaičius. Jų steigimo iniciatyva priklausė nuo vyskupo raginimo ir klebonų uolumo. Jose buvo mokoma, kaip ir Vilniaus katedros mokykloje, skaityti, rašyti, tikėjimo tiesų. Buvo reikalaujama dėstyti gimtąja kalba, bet nustatymas, kokia vaiko gimtoji kalba, priklausė nuo parapijos klebono ar jo parinkto mokytojo, kuo jie jautėsi. Kai kada ir kai kur vyskupas įsakmiai nurodydavo, kur dėstomoji kalba turi būti lietuvių. Tokių parapinių mokyklų tinklą XIX a. pirmojoje pusėje labai uoliai plėtė Žemaičių vyskupai J. A. Giedraitis ir jo įpėdinis Motiejus Valančius. Jo laikais, 1854 m., buvo 150 parap. mokyklų ir tik 48 rusų valdžios išlaikomos pradžios mokyklos. 1862 m. rusų valdžia įsakė parapines mokyklas uždaryti.

ses. Apolonija Andzevičiutė

     “Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, - Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nematė ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse” (Jn 14, 16-17).

     “Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dievas jiems davė prabilti..(Apd 2,1-4).

Vysk. Jono Borutos konsekracijos dalyviai - dvasininkai ir pasauliečiai.

     Sekminės yra laikomos Bažnyčios gimtadieniu. Iki Šv. Dvasios atsiuntimo visi Jėzaus mokiniai buvo pilni baimės, bijojo kitų žydų persekiojimo ir slapstėsi. Po Sekminių viskas pasikeitė. Jie pasidarė drąsūs, nebebijojo jokių persekiojimų ir drąsiai su įsitikinimu pradėjo skelbti Dievo žodį - Gerąją Naujieną. Tą pačią dieną Petras mieste aikštėje kalbėjo minioms apie prisikėlusį Jėzų. Apaštalų darbuose skaitome:

Algirdas Paliokas SJ

     Ką mes geriau pažįstame: ar baimės Dievą, ar meilės Dievą? Kas mus labiau veikia: pirmasis ar antrasis?

     Kas, ar ne baimė skatina galvoti taip: “Kai pasensiu, tai dažnai eisiu į bažnyčią”, arba: “Kai jau matysiu, kad mirtis čia pat, tada pasikviesiu kunigą ir atliksiu išpažintį iš viso gyvenimo”.

Vysk. Jono Borutos konsekracijoje dalyvavusieji lietuviai vyskupai (iš kairės): vysk Juozas Matulaitis, arkiv. Sigitas Tamkevičius SJ, naujasis vysk. Jonas Boruta SJ, arkiv. Audrys J. Bačkis, vysk. Juozas Tunaitis, vysk. Juozas Preikšas ir vysk. Paulius Baltakis OFM

     O vaikus auklėjo sakydami: “Taip nedaryk, Dievas nubaus”. Griaustinio metu: “Matai, vaikeli, kaip Dievas pyksta”. Taigi Dievas gali atimti regėjimą, klausą, kalbą, net luošu padaryti... Jis yra visažinantis ir visagalintis, kad tuoj pat nusikaltėlį nubaustų. Šie vaizdiniai, išlikę pasąmonėje, nejučiomis valdo mūsų bendravimą su Dievu, liepdami be didelio reikalo nelįsti Dievui į akis.

Kostas Paulius

     Jėzus, atėjęs į šią žemę, paliko mums pavyzdį, kaip privalome gyventi pagal tikėjimą. Jis ir sakė: “Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau” (Jn 13-15).

     Taipgi ir apaštalas Petras primena: “Jūsų elgesys pagonių tarpe tebūna pavyzdingas, kad, nors dabar šmeižia jus kaip piktadarius, pažinę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną” (1 Pt 2,12).

     O evangelistas Matas primena tai, ką Jėzus sakė: “Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mt 5-48).

     Apaštalas Paulius savo laiške galatams rašo: “Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja dvasiai, tas iš dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą. Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių! Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams” (Gal 6,8-10).

Jonas Ivanauskas

(Konkurse premijuotas rašinys)

     Būna dienų, kai širdis, lyg skaidri krištolo taurė, prisipildo karčių gyvenimo nuodų. Nejau visuotinis blogis pasiekė apogėjų?.. Pykčio ir žiaurumo apimta motina nužudė savo trimetę dukrytę, gražuolė klasės draugė tapo prostitute, girtas sūnus peiliu smogė tėvui, mokytojas pavogė bendradarbių atlyginimus, gobšus kunigas pasiglemžė našlaičiams siunčiamus pinigus, iš pavydo brolis brolio namus sudegino... Gal užteks! Koks dar kartybės lašas nukris man į širdį? Kur pabėgti, kaip apsisaugoti nuo besiskverbiančių į tave blogio nuodų, kad ir pats netaptum nuodingu lašu, nukritusiu į tėvo, motinos, žmogaus širdį? Gal jūs žinote tokį Eldoradą? Netikiu, todėl atsiverčiu savo dienoraštį ir vasarotais takais grįžtu į vaikystę, kur nuoskauda, pyktis, godumas, puikybė, pavydas drumzlina ašara nusirisdavo per skruostą į sodrią žemę - mano vaikišką širdį, - iš kurios išaugdavo stebuklinga gėlė ir pražysdavo švelnumo, meilingumo, gailestingumo, skaistumo, dosnumo žiedais.

balandžio 17 diena

     Šeštadienį šeštoji b klasė važiuos ekskursijon į Kryžių kalną. Už autobusą teks pusdienį padirbėti. Tokią džiugią naujieną mums pranešė pats mokyklos direktorius. Valio! Žinoma, padirbėsim, kad net dulkės rūks!

CHIARA LUBICH

“Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina” (Mk 3,35).

     Tais žodžiais Jėzus pasakė žmonių miniai, susirinkusiai aplink jį, kuriuos jis laiko savo šeimos nariais. Tai yra tos ypatingos jo šeimos pavyzdys. Tai yra tokia šeima, kurios giminystės ryšiai nesaisto. Tie, kurie priklauso tai jo šeimai, yra visi tie, kurie, kaip jis, vykdo Dievo valią.

     Dievo valia yra Dievo balsas, kuris nesiliaujančiai ką nors mums sako ir mus kviečia. Tai yra toksai nuostabus jo veikimas, kuris tęsiasi visame mūsų gyvenime ir tam gyvenimui pasibaigus. Tuo būdu Dievas reiškia meilę mums, laukdamas mūsų atsakymo, kad galėtų vykdyti mūsų gyvenime savo nuostabius darbus. O Dievo valia ir yra, kad darytume tai, kam jis mus ir pašaukė, vykdydamas tikrą mūsų asmenybės atbaigimą.

Arkiv. Audrys J. Bačkis, asistuojamas vysk. Juozo Tunaičio, konsekruoja vyskupą Joną Borutą SJ. Rankų uždėjimas ant galvos - pagrindinė konsekracijos apeiga.

     Taipgi yra ir ypatingoji asmenybė, kurios gyvenimas liudija mums, ką daro Dievo valios vykdymas, visiškai atsisakant savosios: o toji asmenybė yra Marija, Jėzaus Motina. Mes matome, kad josios dvasinis gyvenimas turėjo pilnybę, kai ji, gyvendama žemėje, vykdė Dievo valią: “Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei” (Lk 1,38).

Konkursiniai jaunimo rašiniai

     JAV LB Švietimo taryba sumanė paskelbti patriotinių rašinių konkursą diasporoje gyvenantiems lituanistinių mokyklų moksleiviams. Lėšos premijoms buvo gautos iš Raimundo Grigaliūno Fondo. Moksleiviai konkursu susidomėjo ir atsiuntė nemaža puikių straipsnių iš Punsko, Pietryčių Lietuvos ir Karaliaučiaus mokyklų.

     Porą tų rašinių dedame į šio Laiškų lietuviams numerio Jaunimo skyrių. Gal vieną kitą rašinį išspausdinsime ir kituose numeriuose.

Redakcija

Dalia Valinčiūtė

(Punsko pradžios moklyklos VIa mokinė)

     Žlugus XIII-tame amžiuje jotvingių valstybei, šis kraštas ištuštėjo, bet vietomis dar liko po kelis gyventojus. Apie tai byloja miškų bitininkai, kurie turėjo mokėti mokesčius kunigaikščiui Vytautui Didžiajam. XIV-to amžiaus viduryje dar buvo matomi buvusių gyventojų pėdsakai, vadinami epi-demėmis. Jotvingių buvimas akivaizdus: patvirtina tai ežerų, upių, raistų pavadinimai.

Kauno jėzuitų vidurinės mokyklos VI laidos abiturientai su mokytojais ir mokyklos vadovais po Paskutinio skambučio Mišių prie Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios.     Vytenio Želionio nuotr.

     Sūduva - tai buvo dažnai vadinamas jotvingių kraštas. Šis kraštas priklausė Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui. Sūduvos krašte buvo labai daug miškų, kuriuose buvo bičių, paukščių ir daug laukinių žvėrių. Kunigaikščiai mėgdavo čia atvažiuoti medžioti. Žygimantas Augustas pradėjo prekiauti medžiu, plukdė jį Nemunu į Karaliaučių ir Dancigą.

Irena Zimnickaitė

(Vaitakiemio aštuonmetės mokyklos V kl. mokinė)

     Lietuviais esame mes gimę,
     Lietuviais norime ir būt.
     Tą garbę gavome užgimę,
     jai ir neturim leist pražūt.

     Šie žodžiai išrašyti mūsų mokyklos koridoriaus sienoje. Jie tarsi mūsų krašto gyventojų įsitikinimų išpažinimas. Seinų, Punsko, Suvalkų trikampis istorijos vėjų buvo daug kartų nuniokotas. Kadaise čia gyveno jotvingiai, kurie paliko mums savo kapus ir kai kurių vietovardžių pavadinimus. Vėliau šiose žemėse apsigyveno mūsų proseneliai - lietuviai ir iki šiol mes čia begyvename. Dar neseniai lietuviški buvo ir Vižainio apylinkių kaimai, Vižainio bažnyčioje laikomos lietuviškos pamaldos, bet dabar lietuvių čia nebėra ir lietuviškai nieks nebekalba.

Naujam vyskupui užmaunamas žiedas - santuokos su Bažnyčia simbolis,

     Dabar lietuviškai kalbama tik Punsko ir Seinų apylinkėse. Čia žmonės, matyt, stipresni, daugiau pasiryžę ir, savo gimtąją kalbą išsaugojo ir dar vis, kiek sugebėdami, ją puoselėja.

 (Konkurse premijuotas rašinys)

Valerija Vilčinskienė

     Prie mūsų rankų, pavargusių minčių, prie vis labiau kasdien balančių rūpestėlių glaudžiasi mūsų vaikų gyvenimas. Jų dovanojama meile jis paima mus, pavargusius, vienišus, tiek maža jau begalinčius už nudirbtos rankos, ir lydi per likusias pavargusias gyvenimo dienas. Mūsų vaikų gyvenimas: mūsų džiaugsmo ir skausmo ašaros, ilgų apmąstymų naktys, neišsakyti žodžiai, neišmylėta meilė, giliai tūnąs neatskleistas jausmas atiduoti save, atiduoti savam vaikui, jo gyvenimo kraitelėn sukrauti jo Pradžių Pradžią, prie kurios jis kaskart norėtų grįžti...

Naujam vyskupui įteikiamas pastoralas - Ganytojo ženklas.

     Vaikai... Tai mes juos Dievo valia atvedėme į šią žemę, tai jie mus palydės, sunkią akimirką palydės savo gerumu, palaikys už rankos, padės paskutinįkart atsidusti... Kaip sukrauti Meilės ir Gerumo kraitį jų sielose, kad, bėdos ar nelaimės ištikti, jie skubėtų paguosti mus, kad visais pasaulio keliais jie grįžtų, nešdami ir savo gyvenimų klystkelių kartėlį, gėlą, prošvaisčių džiaugsmą? Už jų slypi mūsų pačių laiku neišsakyti žodžiai, neparodyta gyvenimo subtilybė, kuri kažkada atrodė bereikšmė, o dabar galėjo išgelbėti jų gyvenimą...

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

Žodelio ne rašymas drauge ir atskirai

     Žodelis ne gali būti arba dalelytė, arba priešdėlis. Kai jis sakinyje eina dalelyte, tai paprastai tik paneigia kito žodžio reikšmę, pvz.: Juoda duona - ne badas. Tas įvykis visai ne juokingas. Tai ne mano pieštukas. Ne visada ir jam pasiseka. Taip pat žodelis ne, eidamas dalelyte, gali reikšti priešpriešą, pvz.: Ne darbas, o žaidimas jam dabar rūpi. Jis čia atėjo ne mokytis, o tik išdykauti.

     Kai žodelis ne eina priešdėliu, tai pagrindinio žodžio prasmę jis pakeičia priešinga prasme, pvz.: laimė - nelaimė, geras - negeras, myli - nemyli ir pan.

     Tad apie šio žodelio rašymą su kitais žodžiais trumpai galima pasakyti, kad jis su kitais žodžiais rašomas drauge, kai yra jų priešdėlis, o atskirai -kai paneigia kito žodžio reikšmę ar išreiškia priešpriešą. Atrodo, kad ši taisyklė turėtų būti aiški, bet vis dėlto, taikant ją atskiriems atvejams, gali kartais kilti neaiškumų, tad bus naudinga plačiau apie šio žodelio rašymą pakalbėti.

Paruošė Marija A. Jurkutė

KADA PRASIDĖS KITAS TŪKSTANTMETIS?

     Pats laikas imti planuoti svarbiausiąjį iš visų Naujųjų metų sutikimų, galvoti apie tai, ką darysime tą naktį, kada šis tūkstantmetis taps kitu. Bet kada tiksliai tai įvyks? Kai prasidės 2000 ar 2001 metai?

     Sakykime, kad Grigaliaus kalendoriuje nebuvo nulinių metų. Jeigu tūkstantmetyje yra 1000 metų, o metų sekoje, einančioje nuo “prieš Kristų” ir “po Kristaus gimimo” nėra 0 metų, tada tūkstantieji metai turėjo baigtis 1000 m. pabaigoje, o ne pradžioje. Taigi matematikos puristui turi būti savaime suprantama, jog antrasis tūkstantmetis prasidėjo 1001 m. sausio 1 d., o kitą tūkstantemtį teks skaičiuoti nuo 2001 01 01.

     Tarp romėniškų skaitmenų nėra nulio. Kadaise jo nebuvimas labai sumenkino senųjų graikų matematiką. Pati nulio sąvoka, kuri yra tik matematinis susitarimas, turintis mažai ryšių su realybe, į Europą pateko tik viduramžiais, tikriausiai iš arabų, kurie savo ruožtu sužinojo apie ją iš indų.

     Pati problema atsirado šeštajame amžiuje, kai Dionizijus Exiguus iš Romos sutvarkė krikščioniškąjį kalendorių, suskaičiuodamas Jėzaus gimimo metus. Nulio jis nežinojo, todėl aišku, kad tiems metams jis suteikė numerį 1 A.D. - Anno Domini -mūsų Viešpaties metais. Po šimto metų anglų istorikas Saint Bede praplėtė šią sistemą, kad ji tiktų ir ankstesniems metams žymėti. Pirmuosius jis pažymėjo 1 BC, arba “Before Christ” (prieš Kristų, angį. k.).

Keista, kad žmonės, atėję sekmadienį į Mišias, pradeda užimti užpakalinius suolus, o priekiniai suolai dažnai pasilieka tušti. Tad vienas klebonas prie durų prilipino tokį prašymą: “Stenkitės anksti ateiti į Mišias, kad galėtumėte užimti užpakalinius suolus”.

■ ■

Jonas skundžiasi savo draugui:

-    Žinai, mano žmona užsimanė pirkti indams plauti mašiną, ir ką tu jai padarysi?

-    Tu tikrai laimingas, - atsako jam draugas, -mano žmona yra įsitikinus kad ji ištekėjo už indams plauti mašinos.

■ ■

Prancūzų kompozitorius D. Oberas visą gyvenimą buvo viengungis. Kartą karalienė Eugenija jį paklausė, ar jis niekad nesigailėjęs, kad nevedė.

- Niekad, jūsų karališkoji didenybe, - atsakė Oberas, - ypač dabar, kai pagalvoju, kad mano žmonai jau būtų daugiau kaip 60 metų.

■    Kovo 1 d. Kaune, Respublikiniame pedagogikos muziejuje, paminėta pogrindinio religinio-kultūrinio žurnalo “Rūpintojėlis” 20 m. sukaktis. “Rūpintojėlio” tikslas buvo atskleisti daugeliui tarybinių žmonių nepažįstamą religijos ir dvasios vertybių pasaulį. Leidinyje buvo spausdinami originalūs Lietuvos ir išeivijos autorių religinio, filosofinio ir apologetinio turinio straipsniai bei vertimai iš kitų kalbų.

■    Per audienciją Prancūzijos vyskupams pop. Jonas Paulius II ragino visus švietimo sistemos vadovus pamokų tvarkaraštyje rasti deramą vietą tikybos mokymui. Popiežius akcentavo krikščioniškųjų šeimų teisę į tai, kad per tikybos pamokas jų vaikai būtų ugdomi krikščioniškai, morališkai ir dvasiškai.

■    Ses. Celestine Stakutis, CJC, buvusi vyriausioji Nukryžiuotojo Jėzaus ir Sopulingosios Motinos kongregacijos vadovė, mirė 1997 m. kovo mėn.

■    Balandžio 27 d. pop. Jonas Paulius II baigė vizitą Čekijoje, per kurį pakvietė įvairias krikščioniškas grupes ekumeniniam dialogui, kad būtų užgydytos praeities žaizdos.

Laiškų lietuviamsrašinių konkursas

     Konkurso rašiniui siūlome pasirinkti kurią nors iš šių temų: 1. Kas padeda ir kas kliudo sugyventi su kitais. 2. Kaip nugalėti savo perdėtą išdidumą. 3. Ar nuolankumas yra silpnybė? 4. Kaip reaguoti į apkalbas. 5. Kaip vertinti pasiteisinimą: “Ne mano kiaulės, ne mano pupos”. 6. Ar sutinkate su teigimu, kad dora neįmanoma be tikėjimo? 7. Koks turėtų būti šių dienų kunigas. 8. Kaip žiūriu į Lietuvos ateitį.

     Konkurse gali dalyvauti ir suaugusieji, ir jaunimas. Jaunimui priklausys tik vidurinių ir kitų tolygių mokyklų moksleiviai. Jie būtinai turi pažymėti, kad rašinys skiriamas jaunimo grupei.