Paruošė Marija A. Jurkutė
KADA PRASIDĖS KITAS TŪKSTANTMETIS?
Pats laikas imti planuoti svarbiausiąjį iš visų Naujųjų metų sutikimų, galvoti apie tai, ką darysime tą naktį, kada šis tūkstantmetis taps kitu. Bet kada tiksliai tai įvyks? Kai prasidės 2000 ar 2001 metai?
Sakykime, kad Grigaliaus kalendoriuje nebuvo nulinių metų. Jeigu tūkstantmetyje yra 1000 metų, o metų sekoje, einančioje nuo “prieš Kristų” ir “po Kristaus gimimo” nėra 0 metų, tada tūkstantieji metai turėjo baigtis 1000 m. pabaigoje, o ne pradžioje. Taigi matematikos puristui turi būti savaime suprantama, jog antrasis tūkstantmetis prasidėjo 1001 m. sausio 1 d., o kitą tūkstantemtį teks skaičiuoti nuo 2001 01 01.
Tarp romėniškų skaitmenų nėra nulio. Kadaise jo nebuvimas labai sumenkino senųjų graikų matematiką. Pati nulio sąvoka, kuri yra tik matematinis susitarimas, turintis mažai ryšių su realybe, į Europą pateko tik viduramžiais, tikriausiai iš arabų, kurie savo ruožtu sužinojo apie ją iš indų.
Pati problema atsirado šeštajame amžiuje, kai Dionizijus Exiguus iš Romos sutvarkė krikščioniškąjį kalendorių, suskaičiuodamas Jėzaus gimimo metus. Nulio jis nežinojo, todėl aišku, kad tiems metams jis suteikė numerį 1 A.D. - Anno Domini -mūsų Viešpaties metais. Po šimto metų anglų istorikas Saint Bede praplėtė šią sistemą, kad ji tiktų ir ankstesniems metams žymėti. Pirmuosius jis pažymėjo 1 BC, arba “Before Christ” (prieš Kristų, angį. k.).
Tiesa, puristams ir be šio prieštaravimo pakanka problemų. Atminkime, kad per 2000 metų buvo penki šimtai keliamųjų, taigi teko pridėti 500 dienų. 1752 m., Vakarų pasaulyje pereinant nuo Julijoniškojo prie Grigaliaus kalendoriaus, dingo 11 dienų. Tai metais po rugsėjo 2 d. iškart ėjo rugsėjo 14 d. - tai sukėlė įtūžusių piliečių, reikalavusių grąžinti jiems 11 Dievo duotų ir kažkieno pavogtų dienų, bruzdėjimus.
Popiežius Jonas Paulius II šį klausimą jau bus pasvėręs, nes paskelbė, kad 2000, o ne 2001 metai bus Kristaus gimimo jubiliejaus metai.
Kad ir kaip ten būtų, problema yra vietinio pobūdžio, nes dauguma žmonių naudoja besiskiriančius nuo mūsiškio kalendorius. Šie metai musulmonams yra 1417-ieji, pagal žydiškąjį kalendorių -5757-ieji, o pagal kiniškąjį - 4675-ieji. Visiems jiems jokios ypatingos progos švęsti jubiliejų artimiausiu metu nematyti. (“Lietuvos aidas” Nr. 66)
KOKIA ŽEMUTINĖS PILIES VALDOVŲ RŪMŲ ATEITIS
Daugelį amžių Vilnius buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, o Vilniaus pilys -jos valdovų rezidencija. Aukštutinėje pilyje XIV-XVII a. į aukštį stiebėsi triaukščiai gotikiniai rūmai, dar ir šiandien matomos jų įspūdingos liekanos Žemutinėje pilyje. Gedimino kalno vakarinėje papėdėje, yra buvusi dar viena valdovų rezidencija, kurios pamatai tik dabar baigiami atkasti. Žemutinės pilies rūmai 1799-1801 m. caro valdžios nurodymu nugriauti. Tik keletas senovinių piešinių mums bylojo apie Žemutinės pilies valdovų rūmų buvusią didybę, jų architektūros grožį.
Rūmų liekanas Lietuvos archeologai, architektai, istorikai tiria apie 10 metų. Jau nuo tyrimo darbų pradžios buvo gyva ir rūmų atstatymo idėja. Sąjūdžio laikais Lietuvos kultūros fondas Žemutinės pilies rūmų atstatymui rinko lėšas, šiam tikslui taip pat buvo numatyta skirti pinigus, surinktus už naujai išleistos A. Šapokos “Lietuvos istorijos” tiražą.
Valdovų rūmų atstatymas kelia kontroversiškų nuomonių. Yra šios idėjos šalininkų ir priešininkų. Pastarieji teigia, kad rūmus atstatyti yra nerealu, nes trūksta duomenų jų įvaizdžiui atkurti. Architektas - restauratorius Napalys Kitkauskas mano, kad visiškai įmanoma atkurti tikrovišką rūmų architektūros vaizdą, remiantis gausia natūros tyrimų medžiaga. Būtų gerai, kad po dvylikos metų (2009 -aisiais) Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmetį švęstume atstatytuose Žemutinės pilies rūmuose, rašo Napalys Kitkauskas. (“Lietuvos aidas” Nr. 17)
NAUJI PEDAGOGINIO UNIVERSITETO GARBĖS DAKTARAI
Vilniaus pedagoginio universiteto garbės daktaro vardai suteikti Vilniaus arkivyskupui metropolitui Audriui Juozui Bačkiui ir JAV Ilinojaus universiteto Čikagoje Lituanistikos katedros vedėjai Violetai Kelertienei.
Vilniaus pedagoginio universiteto Senato sprendimu metropolitui Andriui Juozui Bačkiui šis vardas suteiktas “už didelius nuopelnus Lietuvos švietimui”. Kaip žinoma, arkivyskupo iniciatyva Vilniaus pedagoginiame universitete įsteigta Tikybos katedra, kurią A.J. Bačkis nuolat globoja. Jis taip pat rūpinasi tikybos mokytojų kvalifikacija, steigia mokyklas ir globos organizacijas neįgaliems vaikams.
Garbės daktarė profesorė Violeta Kelertienė yra Pasaulinės baltų studijų asociacijos prezidentė ir Pasaulio lituanistų bendrijos pirmininko pavaduotoja. Ji yra paskelbusi nemažai publikacijų apie Lietuvos rašytojojų kūrybą, bendradarbiauja su Vilniaus pedagoginio universiteto mokslininkais, skaito paskaitas doktorantams ir magistrantams. (“Lietuvos aidas” Nr. 87)
KRYŽIŲ KALNE ATNAUJINAMI ATLAIDAI
Atsižvelgdamas į kunigų ir tikinčiųjų pageidavimus, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ pasirašė dekretą Kryžių kalne atnaujinti atlaidus.
Atlaidų šventimas numatytas kiekvienų metų liepos priešpaskutinį sekmadienį. Ta pačia proga visada bus iškilmingai paminimas ir popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas kalne, jo garbei vyks šv. Mišių liturgija. Per atlaidus numatoma taip pat teikti Sutvirtinimo sakramentą, rengti tauriosios muzikos koncertus.
Atlaidų tradicija Kryžių kalne buvo ypač populiari prieškario Lietuvoje. Nors sovietmečiu šventė buvo uždrausta, tikinčiųjų iš visos Lietuvos čia netrūkdavo. (“Lietuvos aidas” Nr. 103)
LIETUVIŲ SMUIKININKAS GRIEŽĖ GARSIOJE NIUJORKO SALĖJE
Dvidešimtmetis smuiko virtuozas Čepinskis tapo pirmuoju lietuviu muzikantu, kuriam teko garbė koncertuoti vienoje garsiausių pasaulio koncertų salėje - Niujorko “Carnegie Hali”.
Teisę griežti prestižinėje salėje JAV Džuljardo muzikos mokyklos auklėtinis pelnė po didžiulės atrankos.
“Carnegie Hali” yra ne tik bene garsiausia, bet ir viena didžiausių koncertų salių, kurioje telpa apie tris tūkstančius žiūrovų.
Koncertui su Niujorko veteranų simfoniniu orkestru tą vakarą V. Čepinskis pasirinko N. Paganini Antrąjį koncertą smuikui ir orkestrui.
Prieš atsakingą koncertą Amerikoje V. Čepinskis griežė Lietuvoje, “Vilniaus festivalio ‘97” koncerte.
V. Čepinskis yra baigęs Kauno J. Naujalio muzikos gimnaziją, o nuo 1991 metų tęsia studijas Niujorke. Su žinomais simfoniniais orkestrais jis yra sėkmingai koncertavęs Europoje ir Amerikoje.
Pasak Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vadovo profesoriaus Juozo Domarko, “tokio masto talentas, kokiu apdovanotas Vilhelmas, -retenybė, pasitaikanti gal tik kartą ar du per šimtmetį”. (“Lietuvos rytas” Nr. 108)
KNYGA APIE TREJAS SUKAKTUVES
Tris jubiliejus Lietuva pažymėjo 193 metais: 50 metų nuo “Aušros” pirmojo numerio pasirodymo, 15 metų nuo Nepriklausomybės atgavimo ir 10 metų nuo pajūrio ir Klaipėdos išvadavimo. Šioms sukaktuvėms, turėjusioms lemiamą reikšmę valstybei, paminėti Lietuvos šaulių sąjungą išleido knygą “Vasario 16-oji”.
Knyga išleista tiems laikams dideliu 10 tūkstančių egzempliorių tiražu. Ją redagavo Vincas Daudžvardis, iliustravo Petras Babickas.
Jos įžangoje rašoma: “Prieš penkiolika metų paskelbėme pasauliui: nebenorime būti kieno nors vergais. Taip. Kuriai nors tautai mes nebevergaujame, bet ar mes nevergaujame kuriam nors įpročiui, mūsų pavergėju paliktam? Ar ne per daug dar mumyse yra užsilikę ištižimo, kuriuo taip pasižymėjo mūsų paskutinieji viešpačiai - rusai, ar ne per daug mumyse yra negerbiamas darbas, ar ne per mažai mes kartais mylime tėvynę, jei mėginame važiuoti kurtis į Braziliją, Argentiną, ar ne per maža mumyse kartais tautiškos savigarbos, jei mes dažnai kalbame ne lietuviškai?”
Šie prieš 64 metus parašyti žodžiai aktualūs ir šiandien. (“Kauno diena” Nr. 46)
MEDYJE KATĖ TUPĖJO 10 DIENŲ
Vilniaus Senamiesčio gyventoja Monika Kulikauskienė visą savaitę ieškojo katės Princės, išdūmusios iš namų per balkoną. Ponia net neįtarė, kad baltapūkė jos augintinė tupi liepoje, visai netoli namų. “O maniau, kad pasislėpė sandėliuke. Kelis kartus nešiau jai ten ėsti. Ji tokia išranki -virto maisto net nepaliečia, tik kumpį. Nieko neima iš svetimų rankų. Svetimų žmonių nebijo, bet neprisileidžia”, - pasakojo šeimininkė.
Apie 10-15 metrų medžio viršūnėje tupinčią katę M. Kulikauskienei kaimynai pranešė tik po savaitės. Moteris ilgai kvietė augintinę lipti iš medžio, ši tik kniaukė ir letenėle prausėsi. Ir praeinančių studentų prašė ją nukrapštyti. Tik 29 metų bedarbis Vitalijus Solovjovas už 10 litų sutiko įlipti į medį ir nupjauti liepos šaką, ant kurios tupėjo katė. Keturias valandas šaką zulinusiam vyriškiui, katės taip ir nepavyko pasiekti - atvyko kažkieno iškviesti gaisrininkai. Jie ir iškėlė iš medžio viršūnės kniaukiančią ir besiblaškančią katę. M. Kulikauskienė prisiminė, kad jos katė iš namų sprunka nebe pirmą kartą - prieš Kalėdas ji net tris savaites slėpėsi sandėliuke. (“Lietuvos aidas” Nr. 85)
KAUNO JĖZUITŲ VIDURINĖ MOKYKLA -JAU GIMNAZIJA
1997 m. birželio 15 d. Kauno jėzuitų vidurinė mokykla surengė “Ad maiora natus sum” iškilmes -gimnazijos statuso pripažinimo mokyklai šventę. Dalyvavo moksleiviai, jų tėveliai, mokytojai ir garbingi svečiai.
Šventė prasidėjo padėkos Mišiomis Šv. Pranciškaus Ksaverso bažnyčioje. Po Mišių šventinės iškilmės tęsėsi mokyklos kieme.
Nuo 1997 m. rugsėjo 1 dienos mokykla vadinsis gimnazija. Mokyklos bendruomenė — mokiniai, mokytojai ir vadovybė - iš tiesų daug dirbo, kad jėzuitų gimnazijos vardas mums būtų pelnytai sugrąžintas. Mokyklos direktorius G. Vitkus SJ skyrė padėkos raštus bendruomenės nariams, ypač daug jėgų ir darbo atidavusiems šiam tikslui pasiekti.
Buvo įteikti pagrindinio išsilavinimo pažymėjimai I gimnazijos klasės mokiniams. Žuvusiems gimnazistams pagerbti, nuo 1997 iki 2000 metų mokiniams, geriausiai išlaikiusiems stojamuosius egzaminus į pirmą gimnazijos klasę, skiriamos 3 premijos po 75, 50 ir 25 dol. iš Antano, Algio ir Marijos Saulaičių 1996 m. įsteigto fondo.
Šventės dalyviai apžiūrėjo nuotaikingą moksleivių piešinių parodą Perkūno name, Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje klausė Kauno kvarteto konverto, moksleiviai linksminosi folklorinėje vakaronėje. Tikimės, kad tokia mokslų metų užbaigimo šventė taps tradicine.
VILNIUJE UGNIAGESIAI IŠGELBĖJO MEDYJE ĮSTRIGUSIĄ VARNĄ
Pirmą kartą sostinės istorijoje ugniagesiai gelbėjo varną. Maloniojoje gatvėje ji buvo išlaisvinta iš medžio šakų raizgalynės.
Paskambinęs 01 telefonu šios gatvės gyventojas priešgaisrinės apsaugos tarnybos budėtojų nuoširdžiai prašė padėti. Žmogus pasakojo, kad mato tarp medžio šakų įstrigusią varną, kuri jau kelios valandos negali iš nelaisvės ištrūkti ir baisiai kankinasi.
Budėtojas dar abejojo, ar varna nebus nusibaigusi, kol ugniagesiai atvažiuos. Tačiau pareigūnas vis dėlto ryžosi išsiųsti ekipažą. Kadangi gelbėjimo akcija buvo itin neįprasta, budėjimo žurnale šis įvykis buvo užregistruotas užrašu “Pagalba gyventojui”.
Atvykę ugniagesiai kopėčiomis užlipo iki įstrigusio paukščio. Pasirodė, kad iškritęs iš lizdo jaunas varniukas negalėjo ištraukti tarp šakų įstrigusios galvos. Gyvas ir sveikas išlaisvintas paukštis vėl buvo įkeltas į savo lizdą.
Šiemet sostinės ugniagesiai jau yra išgelbėję keletą gyvūnų. Iš šulinio ištraukė įkritusį šunį ir keletą kačių iškėlė iš medžių. Pasak priešgaisrinės apsaugos darbuotojų, iš medžių nemoka išlipti išpuoselėtos naminės katės. (“Sostinė”, “Lietuvos ryto” priedas vilniečiams Nr. 134)
