Algirdas Paliokas SJ

     Ką mes geriau pažįstame: ar baimės Dievą, ar meilės Dievą? Kas mus labiau veikia: pirmasis ar antrasis?

     Kas, ar ne baimė skatina galvoti taip: “Kai pasensiu, tai dažnai eisiu į bažnyčią”, arba: “Kai jau matysiu, kad mirtis čia pat, tada pasikviesiu kunigą ir atliksiu išpažintį iš viso gyvenimo”.

Vysk. Jono Borutos konsekracijoje dalyvavusieji lietuviai vyskupai (iš kairės): vysk Juozas Matulaitis, arkiv. Sigitas Tamkevičius SJ, naujasis vysk. Jonas Boruta SJ, arkiv. Audrys J. Bačkis, vysk. Juozas Tunaitis, vysk. Juozas Preikšas ir vysk. Paulius Baltakis OFM

     O vaikus auklėjo sakydami: “Taip nedaryk, Dievas nubaus”. Griaustinio metu: “Matai, vaikeli, kaip Dievas pyksta”. Taigi Dievas gali atimti regėjimą, klausą, kalbą, net luošu padaryti... Jis yra visažinantis ir visagalintis, kad tuoj pat nusikaltėlį nubaustų. Šie vaizdiniai, išlikę pasąmonėje, nejučiomis valdo mūsų bendravimą su Dievu, liepdami be didelio reikalo nelįsti Dievui į akis.

     Antroje Šv. Rašto knygoje skaitome: “Aš Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams - trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos, tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įstatymų” (Iš 20,5-6).

     Mūsų laikais jau nebetikima, kad mums tenka atkentėti už prosenių nusikaltimus ir taip pat, kad už mūsų kaltes reikės kentėti vaikams, anūkams ir proanūkiams. Sunku patikėti tuo, ko nematai. Tai kas, kad jau antra ir trečia karta Hirosimoje ir Nagasakyje dar tebejaučia atominės bombos krikštą. Tai kas, kad pasauliniame vandenyne jau žuvo ne viena dumblių rūšis ir biosferoje sutrikdyta pusiausvyra. O ką nuveiks pražūtingieji kosminiai spinduliai ir visuotinė ekologinė tarša, pajus tik tolimesnės generacijos. Gal mūsų tėvai, gal mes patys išjudinome tą tūkstantmetę pusiausvyrą, o mūsų vaikai jau plakami ligų ir polinkių į jas rykšte. Sveikas, stiprus, nesergąs vaikas jau retenybė. Bet ar Dievas nubaudė niekuo nekaltus vaikus? O kas laukia jų palikuonių?

     Jei materialiame pasaulyje dar galima atsekti pasekmės priežastį, tai dvasiniame - daug sudėtingiau. Bet lygiai taip pat ir čia netrūksta dvasinių nuodų. Gėriu prisidengę klaidinančios idėjos sprogimo greičiu plinta planetoje ir apnuodija milijonų sąmones. Jų priedangoje ardoma Dievo tvarka žemėje, žmogaus prigimties žmogiškumas bei dvasingumas. Ir vėl: ar Dievas tai daro? Ar jis baudžia ašaromis ir krauju?

     Grįžtame prie ištraukos iš Išėjimo knygos. Ar mums nieko nesako 1000 ir 4 santykis? Jeigu vienai generacijai skirsime 75 metus, tai per 300 metų gali pasireikšti Dievo teisingumas, tačiau mes maitinamės tuo gėriu, kurį krovė mūsų proseniai 75.000 metų. Ar galima palyginti Dievo teisingumą su Jo gerumu ir meile? Ar galima palyginti šiuos du skaičius, jei pirmasis ištirpsta antrame?

     Dievas žino, kad netekusi rojaus žmonija palinko blogio pusėn ir negali atsitiesti. Tik po atpirkimo prasidėjo tiesių žmonių era, šventųjų era. Bet vargas pasauliui, nes jų tiek nedaug, o turime tokie būti visi. Todėl šio silpno žmogaus kiekvienas geras darbas ar meilės blyksnys yra Dievui taip mielas, kad jam leidžia nukeliauti tūkstantmečius į ateitį.

     Koks Dievas nusidėjusiam? Jis neša neklusniąją pražuvusią avį, priima sūnų palaidūną lyg nieko jis nebūtų jam iškrėtęs, į rojų pasiima latrą, atleidžia muitininkui ir ašaromis jo kojas plaunančiajai. Dievas atleidžia neskaičiuodamas ir duoda negailėdamas. Mes skaičiuojame aritmetiškai, Dievas - logaritmiškai. Jis tik ir telaukia kokio nors mūsų gėrio, kad jį galėtų pakelti dideliu laipsniu. Su nuodėmėmis irgiviskas kitaip. Suskaičiavę nuodėmes, mes kankinamės ir laukiame, kiek Dievas už jas mums atskaitys. O jis kiekvienam: ir muitininkui, ir nusidėjėlei, ir palaidūnui - dangų.

     Tai tiesa, kad Dievas visas iš meilės, kad jis yra pati Meilė. Pagal savo atvaizdą sukūręs žmogų, jis be galo trokšta išlikti intymiame ryšyje su savo kūriniais. Lietuviškai nesikuklinkime ir negalvokime, kad meilės kalba su Dievu mums per aukšta matematika. Argi mes nemokame nusišypsoti artimui, neprašius padėti, įsijaučiaunčiai paguosti, drąsinančiai paskatinti, džiaugsmą padidinti, kantriai patarnauti, ir pan. Bet visa, ką artimui padarome, padarome savo Viešpačiui ir sau šimteriopai, ir dar tūkstančiams ateinančiųjų, juk taip ir išpil-dome Kristaus nurodymą: “Aš jum štai įsakau: vienam kitą mylėti!” (Jn 15,17).

     Gerai, artimą mylėti vienaip ar kitaip mokame, bent jau žinome, kaip jį mylėti. O kaip išmokti Dievą mylėti?

     Kristus mokė: “Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli” (Jn 14,21). Gerus, jautrios sąžinės tikinčiuosius nuo Dievo atitolina pusiau sąmoningos klaidos, iš staigumo ištrūkę neapgalvoti žodžiai ar poelgiai, kurių tuoj pat gailimasi. Visa tai juk nenaikina žmogaus nusistatymo klausyti Dievo ir, aišku, jo meilės mums. Suklydus nesusigūžti, o padvigubinti savo meilę reikia. Tada net klaidos padės mums artėti į Dievą.

     Po rojaus esame palinkę blogin. Kas efektyviau padės atsitiesti: ar baudžiančio Dievo vaizdinys, nuolat palaikomas mūsų sąmonėje, ar ramybe ir meile spinduliuojantis Išganytojo veidas, tyliai prašantis bendravimo, bent trumpų akimirkų, kad senąjį žmogų galėtų perauginti į naująjį žmogų. Žmogaus Sūnus laukia, o žmonių vaikai ar jam atsilieps?