Spausdinti

RELIGINĖ TEMATIKA GINESO REKORDŲ KNYGOJE

     Kaip žinia, garsiojoje Gineso rekordų knygoje fiksuojami patys įvairiausi pasaulio rekordai. Randam joje vietos ir religinei bei bažnytinei tematikai.

     Pavyzdžiui, Šventasis Raštas-Biblija joje minima net keturis kartus. Turbūt niekas neabejoja, kad tai labiausiai paplitusi knyga pasaulyje. Kaip nurodoma Gineso rekordų knygoje, iki 1995 metų pabaigos visa Biblija išversta į 349 kalbas, o atskiromis dalimis - net į 2123 pasaulio tautų kalbas. Tarp 1815 ir 1975 metų Šventasis Raštas iš viso buvo išspausdintas 2,5 mlrd. egzempliorių tiražu. Seniausia žinoma Biblija yra vadinama “Codex Vaticanus”, kuris graikų kalba parašytas 350 metais po Kristaus gimimo. Seniausias Šventojo Rašto egzempliorius saugomas Vatikano muziejuje.

     Didžiausia religine bendruomene laikoma krikščionybė. Pagal Gineso rekordų knygą, 1994 metais pasaulyje buvo 1,9 mlrd. krikščionių, tai yra 33,7 proc. pasaulio gyventojų. Antroje vietoje yra islamas, kuriam priklauso 1,03 mlrd. vyrų ir moterų. Tais pačiais metais katalikų Bažnyčios nariais buvo 1,06 mlrd. žmonių. Taigi Romos Katalikų Bažnyčia yra laikoma didžiausia pasaulio religine organizacija.

     Rekordų knygoje nurodoma, kad Vatikanas (Stato della citta dėl Vaticano), užimantis 44 ha žemės, yra mažiausia pasaulio valstybė. Mažiausia vyskupijos katedra yra Hailendvilyje (JAV Misūrio valstija). 1983 metais pastatytos šventovės ilgis -5,2 metro, plotis - 4,3 metro. Joje telpa tik 18 žmonių. O didžiausia bažnyčia, pasirodo, yra ne Romos Šv. Petro bazilika, bet Jamusukro Dievo Motinos Taikos Karalienės katedra, pastatyta 1989 metais Afrikos valstybėje Dramblio Kaulo Krante. Šventovės plotas - 30 tūkst. kvadratinių metrų. Joje telpa 7 tūkstančiai tikinčiųjų. Šventovės statyba kainavo beveik 200 mln. dolerių.

AR MARIJOS ŽEMĖ - AR RŪKALIŲ KRAŠTAS?

     Girdėjau p. V. Landsbergį sakant, kad Lietuva -    Marijos žemė. Ar tai tiesa? Apsidairykite Vilniuje -    jei sankryžoje keturi kampai, tai trys užimti rūkymo reklama: “West”. Lik ištikimas savo skoniui, pabandyk, sutik mane, Amerika, kosmonautai ir t.t. Neteko girdėti, kad kosmonautai rūkytų. Gal kai visi užsirūkysime, tai kaip dūmai lėksime į Ameriką ar į kosmosą. Bet kas liks Marijos žemėje? Tiek to, rūkykite kas norite, bet taip įkyriai nepirškite kitiems. Mane sukrėtė ne tai.

     Prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios yra mašinų aikštelė. Kampe pilka maža lentelė skelbia, kad tai Popiežiaus Jono Pauliaus II aikštė. Prie tako vedančio į bažnyčią, daug kartų didesnis stendas “West”. Lik ištikimas savo skoniui”. Nesuprasi, eiti į bažnyčią ar jau klauptis ir melstis pačioje Popiežiaus aikštėje.

     Mūsų žmonės vis teisiasi dėl garbės ir orumo įžeidimo, o kas apgins įžeidimą žmogaus, kuris yra popiežius ir Vatikano valstybės galva. Gal mums reikėtų rinktis jo aikštėje ir šaukti: “Gėda”.

     Aš pasipiktinusi paskambinau miesto savivaldybės vyriausiajam dailininkui ir paklausiau, kaip jis tai vertina. Jis paklausė, ar aš tikinti. Ar gali valstybės valdininkas bendrauti su žmonėmis, skirstydamas juos pagal jų religinius įsitikinimus? Juk tai draudžia Konstitucija. Gavęs atsakymą, pareiškė, kad už šią reklamą gauna pinigus. Nesupratau, gal popiežius turėjo užmokėti, nors netikiu, kad prašė jo vardu pavadinti aikštę ir dar tokioje vietoje.

     Paklausiau vyriausiojo dailininko, kuris rūpinasi tik rūkymo reklama, pavardės, tačiau jis padėjo ragelį. Štai taip elgiasi mūsų rinkti atstovai, atvirai pareiškę, kad pinigai jiems svarbiau už Lietuvą ir jos garbę. Nejaugi pas mus nėr dailininkų, kurie suprastų, kur peržegiama padorumo ir žmogiškumo riba, ir kur apie pinigus kalbėti netinka.

     Aš viena, matyt, nieko nepasieksiu, nebent prisirakinčiau prie reklamos stendo ir badaučiau, kas pas mus priimta. Tada gal šį stendą perkeltų į kitą vietą. Nes jei visi abejingai tylėsime, greitai per tokius dailininkus galime ir bažnyčioje tokį stendą išvysti.

     Todėl ir kreipiuosi į visus. Gelbėkime Popiežiaus Jono Pauliaus aikštę. Arba ją įrenkime kitoje, garbingesnėje, vietoje, jeigu reklama, kviečianti rūkyti, yra svarbesnė ir pelningesnė. (Eugenija Vėlyvienė Lietuvos ryto priedas “Sostinė” Nr. 93)

MARIJOS GIMBUTIENĖS GARBEI ANTOLOGIJA IŠ PROTĖVIŲ KARALYSTĖS

     Jungtinėse Amerikos Valstijose išleista antologija Iš protėvių karalystės (From the Realm of the Ancestors).Šis kapitalinis veikalas skiriamas pasaulinio garso mokslininkės, archeomitologijos mokslo kūrėjos Marijos Alseikaitės-Gimbutienės (1921-1994) atminimui.

     Didelėje 660 puslapių antologijoje spausdinami M. Gimbutienės kolegų ir mokinių, taip pat jos asmeniškai nepažinojusių, bet didelę įtaką patyrusių pasaulio mokslininkų, menininkų straipsniai, atsiminimai. Knygą redagavo žymiosios lietuvių mokslininkės biografe, raštų redaktorė Joana Marler.

     Knygoje spausdinami net šešiolikos valstybių autorių, tarp jų - JAV ir Lietuvos straipsniai. Apie bičiulystę su M. Gimbutiene, mokslininkės įtaką rašo prof. Gintautas Česnys. Dr. Adomas Butrimas apžvelgia mokslininkės gyvenimą ir darbus, įnašą į baltų archeologiją. Vilniaus universiteto doktorantės Indrės Antanaitytės straipsnis skiriamas M. Gimbutienės sukurtai naujai mokslo šakai - archeomitologijai.

     Iš JAV pranešama, kad antologija “Iš protėvių karalystės” sulaukė didelio dėmesio.

     Nuo 1994 metų, kai Los Andžele mirė M. Gimbutienė, jos atminimui skirti leidiniai pasirodė įvairiose valstybėse. 1996 metais Vokietijoje išleistos dvi paskutinės mokslininkės knygos Deivė kalba ir Deivės civilizacija. Praėjusių metų pabaigoje Vilniuje išleistas veikalas Senoji Europa. JAV neseniai pasirodė naujas knygos Senosios Europos deivės ir dievai leidimas. (Lietuvos aidas Nr. 75)

KRYŽIŲ KALNE - ANTRASIS STASIO LOZORAIČIO ATMINIMO KRYŽIUS

     Kryžių kalne šalia pernai iš Putnamo (JAV) nuo Vilties Prezidento Stasio Lozoraičio kapo atvežto ir Danielos Lozoraitienės pastatyto kryžiaus pastatytas dar vienas kryžius. Jis atgabentas iš Kauno. Per trečiąsias S. Lozoraičio mirties metines, jį pašventino Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčios klebonas Algimantas Keina.

     Kaip Lietuvos aidui sakė S. Lozoraičio atminimo komiteto pirmininkė, Lietuvos pensininkų sąjungos “Bočiai” Kauno bendrijos pirmininkė Marija Garšvienė, jos iniciatyvai čia pastatyti kryžių buvo pritarta respublikiniame “Bočių” tarybos posėdyje. Idėją parėmė Sausio 13-osios brolija, politiniai kaliniai ir tremtiniai, konservatoriai. Ąžuolinį 2,2 m kryžių padarė tautodailininkas Antanas Mickevičius. Ant kryžiaus - užra-šas:“Stasys Lozoraitis 1924-1994. Viešpatie, padėk mums nepakartoti klaidos. LSP ‘Bočiai’ Kauno bendrija”. (Lietuvos aidas Nr. 118)

JONO BASANAVIČIAUS VARDAS - VILNIAUS 27-AJAI VIDURINEI MOKYKLAI

     Buvusi Vilniaus 27-oji vidurinė mokykla iškilmingai atsisveikino su savo beveidžiu numeriu ir pasivadino Jono Basanavičiaus vardu.

     Mokykla pradėjo veikti 1950 m. Nuo 1985 m. joje, vienintelėje Vilniuje, sustiprintai mokoma prancūzų kalbos. 1975 m. pastatytas šiandieninis mokyklos pastatas. Tada čia mokėsi 700 mokinių. Šiandien tose patalpose vargiai sutelpa daugiau kaip 1400 vaikų, per šimtą mokytojų. Mokomasi dviem pamainom. Mokinių perteklius, taip pat būtinybė remontuoti irstantį pastatą - skaudžiausi direktorės Jadvygos Kuršelienės rūpesčiai.

     Jono Basanavičiaus vardą mokykla pasirinko ne atsitiktinai ir ne lengvabūdiškai, sakė direktorė. Patys mokiniai, mokytojai siūlė vardus, taip pat ir įžymiojo lietuvių kilmės prancūzo Oskaro Milašiaus. Tačiau didelė balsų dauguma buvo išrinktas Jono Basanavičiaus vardas. Buvo malonu matyti, sakė direktorė, kaip patys mokiniai ėmė domėtis J. Basanavičiaus veikla, kuriamam mokyklos muziejėliui atnešė tikrai vertingų, originalių eksponatų. Dailininkė Jūratė Šimkuvienė, kurios vaikai mokosi šioje mokykloje, nutapė Basanavičiaus portretą, puošiantį mokyklos fojė.

     Formali sąsaja su didžiojo patriarcho vardu -netoli mokyklos prasideda Basanavičiaus gatvė. Tačiau pati tikroji jungtis - Basanavičiaus veikla Vilniuje. Čia jis dėjo pamatus nepriklausomai Lietuvai, čia pasirašė istorinį Vasario 16-osios Aktą, čia, Rasų kapinėse, rado ir amžino poilsio vietą.

     Prof. V. Landsbergis improvizuotoje pamokoje priminė vaikams, ką lietuvių tautai, Lietuvos valstybei reiškia Jonas Basanavičius. Reikės kasdien stengtis būti vertiems šito vardo.

     Paklaustas, ką jam reiškia apsilankymas mokykloje, V. Landsbergis apgailestavo, kad tik ypatingomis progomis tegali rasti tam laiko. Pamatyti mokinius, bent trumpai su jais pasišnekėti - tai dar sykį įsitikinti, vardan ko mes dirbame. Mokyklos situacija, sakė V. Landsbergis - panaši kaip ir kitų įstaigų, kaip ir visos Lietuvos. Daug kas laikosi idealizmu, pasiryžimu. Valstybė remia tiek, kiek įstengia. Tačiau laikai gerėja, tad reikia tikėtis, kad ir mokyklos padėtis pagerės. (Lietuvos aidas Nr. 100)