Larry Dossey

     Besigilindamas į savo specialybę vienoje Amerikos (Dalias) ligoninėje, gydžiau pirmąsyk jau paskutinės vėžio stadijos apimtą ligonį. Jam išaiškinau, kad medicina, deja, daugiau jau nebegali padėti. Ligonis be jokios dvejonės sutiko, kad dabar viską reikia palikti prigimčiai.

     Aplankęs tą ligonį palatoje, radau apie jo lovą besimeldžiantį ir begiedantį psalmes tikinčiųjų būrelį. “Gera mintis, - fatališkai pagalvojau sau - jie bus pasirengę laidotuvėms”.

Tobias keliauja su Angelu Rafealiu ir šuneliu, Andrea dėl Verracchio mokinys (1480)

     Po metų, kai jau dirbau kitame medicinos centre, bendradarbis man atvedė tą patį buvusį mano ligonį vėžininką. Kokia buvo man stulbinanti staigmena! Tyrinėjau jo rentgeno nuotrauką: niokojusieji plaučius piktybiniai navikai buvo visiškai išnykę. “Labai sėkmingai buvo slaugoma”, - pro petį žiūrėdamas į nuotrauką pridūrė radiologas. “Koks slaugymas? - pats savęs klausiau. - Na, nebent toji malda”.

     Pasitariau su dviem medicinos profesoriais. Tiktai nei vienas, nei antras ničnieko nenorėjo kalbėti apie stebuklą. “Liga normaliai evoliucionavo”, - leptelėjo vienas. Antrasis, vien truktelėjęs pečiais, teatsakė: “Visaip pasitaiko”.

     Jau kiek laiko visiškai įsitikinęs moderniosios medicinos galia, seniai lioviausi tikėjęs Dievą. Taigi maldą laikiau, kaip asmenišką užgaidą ir nereikalingą laiko gaištį. Bėgo metai. Pasidariau vienos didelės ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Žinojau, kad kai kurie mano pacientai meldžia sveikatos, tik man tai buvo vien vaikymasis netikros vilties. Pagaliau į mano rankas pakliuvo labai rimti tyrinėjimai, paliudiję, jog malda ligoniui turi nuostabių psichologinių pasekmių.

     Patį įtikinamiausią straipsnį išspausdino 1988 m. kardiologas dr. Randolfas Berdas (Randolph Byrd). Jis 393 širdininkus ligonius suskirstė į dvi grupes: pirmoji, už kurią bus besimeldžiančių, o antrosios grupės - palikti be maldų. Ligoniai suskirstyti atsitiktinai. Niekas nežinojo kuriai grupei jie priklausė. Tie žmonės, kurie meldėsi už ligonius, težinojo to širdininko vardą ir ligą. Jie turėjo juos prisiminti kasdienėse maldose ir iki tol, kolei bus išleisti iš ligoninės. Niekas iš tų maldos grupės narių nieko nepamokė, nei kokias maldas kalbėti, nei kaip reikia už tuos ligonius melstis.

     Po dešimties tokių bandymo mėnesių, pacientai, už kuriuos buvo meldžiamasi, penkiskart mažiau sunaudojo antibiotikų negu antroji grupė. Be to, dukart mažiau jiems grėsė širdies priepuoliai, mažiau būgštavo, kad gali sustoti plakusi jų širdis.

     Jeigu tokie gydymo vaisiai būtų gauti vaistais arba chirurginiu būdu, tikriausiai ničniekas apie tai net nekalbėtų. Tačiau mokslininkai, tuo labiau medikai, nėra prietaringi. Visgi jie nesuabejojo maldos jėga.

     Dr. Viljamas Nolenas (William Nolen), labai skeptiškai vertinąs maldos gydomąją galią, yra parašęs knygą, kur yra tokia mintis: “jei šis mokslinis tyrinėjimas pasitvirtins, šiandien savo ligoniams per dieną mes turėtume siūlyti triskart melstis”.

     Nuo to laiko, kai jau nebeturiu reikalų su ligoniais, norėdamas daugiau pasidomėti maldos poveikiu sveikatai, užtikau daugybę mokslo darbų, įrodančių maldos reikšmę šiais atvejais. Malda gali sumažinti kraujo spaudimą, pagydyti žaizdas, galvos skausmą, nugalėti baimę ir kitus skausmus susilpninti. Štai mano svarbiausių atradimų sąrašas:

MELSTIS - NEREIKIA BŪTINAI PRAŠYTI

     Malda neturi būti kokia nors speciali. Kai kurie tyrinėjimai parodė, kad paprastų paprasčiausias “Teesie Tavo valia” arba “Į Tavo rankas atiduodu save” yra kur kas geriau negu koks nors tikslus, konkretus prašymas.

     Štai kas dar akivaizdžiau. Daugelis bandymų parodė, kad labai svarbu save pašvęsti, gailėtis ir užjausti savo artimą. Šitaip jau sužadinamas gijimo procesas.

MEILĖ DEŠIMTERIOPAI PADIDINA MALDOS GALIĄ

     Mylinčiai širdžiai viskas įmanoma. Istorija ir kasdienė patirtis mums duoda tūkstančius pavyzdžių. Meilės pėdsakai ženklūs mūsų kūne: argi ne ji priverčia sparčiau plakti mūsų širdį, kad suplūsta kraujas į mūsų skruostus? Ne be reikalo jinai - pati geriausia gydytojo pagalbininkė. Apklausinėjus 10.000 širdies ligomis sergančių vyrų, paaiškėjo, jog krūtinės anginos priepuoliai dukart mažiau pasitaiko tiems, kuriuos šeimoje myli žmonos.

     Tie, kurie tiki ir meldžiasi, tvirtina, jog meilė netgi gali išgydyti per atstumą. Tie, kurie užjaučia ir kuo labiau prisiriša prie ligonių, tiesiog susivienija su juo: “Vien tik meilė gali užkurti tokią ugnį, kad galima pasveikti”, - be jokios dvejonės prisipažįsta vienas ligonis.

     Būdamas vaiku, niekaip negalėjau suprasti nuolatinio mūsų kunigo raginimo: “melstis ir nesiliauti”. Žinoma, aš taip galėjau padaryti, bet ant vienos liūties vis suklupdavau: negalėdavau įveikti miego. Negalėjau suvokti, kad nesąmoningumas gali būti pakeistas auka.

     Didžiuma žmonių maldą laiko valingu savanorišku veiksmu, kurios negalima perkelti į miegą ar sapnus. Mes galime melstis ir nesąmoningai, tik čia mums trūksta nuovokos. O vis dėlto...

MELSTIS YRA LABAI GERA SVEIKATAI

     Harvardo un-to medicinos fakulteto prof. dr. Herbertas Bensonas (Herbert Benson), buvo vienas iš tų pradininkų, moksliškai pamėginęs apibendrinti maldos reikšmę sveikatai. Jis nustatė, jeigu kokia nors malda kartojasi vienoje ar kitoje religijoje, jų poveikis yra panašus. Bensonas domėjosi sąsaja tarp susitelkimo ir fizinės įtampos. Bėgikų, kuriuos jis pamokė distancijoje maldoje susikaupti, rezultatai būdavo geresni.

     Šio mokslininko tyrinėjimai parodė, kad maldos poveikis organizmui tikrai yra palankus.

MELSDAMIESI MES NIEKAD NESAME VIENI

     Vienas mano pacientas jau buvo prie mirties. Mirties išvakarėse pabuvau prie jo kelias akimirkas. Šalia spietėsi žmona su vaikais. Buvo toks silpnas, kad tegalėjo ne kalbėti, o vien gargaliuoti. Jis vos ne vos rūpestingai rinkdavosi žodžius. Visaip stengėsi pasakyti, jog būdamas netikinus, jis neseniai pradėjo melstis todėl, kad nebūtų vienas. MALDA - priemonė parodyti mūsų ryšį amžinam, begaliniam pasauliui. (Iš prancūzų k. vertė L. Stankevičius, spaudai parengė kun. K. J. Ambrasas)