Spausdinti

 (Konkurse premijuotas rašinys)

Dalia Staniškienė

     O kad išgirstumėt šiandien,
      ką jis jums byloja:
     “ Tegul jūsų širdys nebūna storžievės,
     kaip anuomet prie Meribos,
     kaip tyruose Masos dieną,
     kur jūsų senoliai įžūliai mane bandė,
     nors stebuklus mano matė!"...

95 psalmė

     Pamaldumo Dvasia, padėk mums
     kūdikiškai mylėti Dievą, mūsų Tėvą,
     šventai jį garbinti ir uoliai jam tarnauti.

Iš maldos į Šventąją Dvasią

     Vis labiau pastebiu, kaip dažnai įvairiose situacijose mus sukausto baimė: bijom ką nors pradėti, nes gal nespėsim užbaigt; bijom kitam bėdoj padėti, nes gal tai mus įpareigos tą pagalbą tęsti; bijom rytojaus, nes nežinom, ką jis atneš... Užmirštam, kieno rankose yra tas rytojus. Sako, kad drąsa nėra baimės stoka, o tik pasiryžimas daryti tai, ką reikia, nesvarbu, kad bijom. Galima dar kitaip pasakyti: baimė yra drąsa pasimeldus. (“Fear is courage that has said its prayers.”)

Žaismingas angelų atvaizdavimas: “Poilsis pakeliui į Egiptą”, Lucas Cranach (1895)

     Šiandien aš žinau, kad baimė - tai tikro, nuoširdaus pamaldumo priešas. Rodos, taip paprasta ir lengva: pasimelsk, pavesk visus savo rūpesčius Dievui, ir daugiau nebėra ko bijoti! Bet esam žmonės, dažnai klumpame, ir todėl nuolatos turime su visokiom baimėm kovoti, kliudančiom mums tapti pamaldžiais.

     Tikrasis pamaldumas tai nėra kiek rožinių sukalbėsi, kaip dažnai bažnyčion užbėgsi, kiek novenų atliksi. Tikrasis pamaldumas - tai noras visiškai atsiverti Tam, kuris mus sutvėrė ir veda, padeda mums nugalėti baimes ir gyventi laimingą, prasmingą gyvenimą, nesvarbu, kiek ten bėdų ar negalių pasitaiko. Tikrasis pamaldumas - tai nuolatinis nusiteikimas maldai ir gėriui ir bandymas tai įgyvendinti savo kasdienybėj. Dažnai jungiame maldą su jausmu: jei nejaučiu kažkokio dvasinio pakilimo, džiaugsmo, tai negera malda. O, maldai jausmas nėra pagrindinis dalykas. Kartais nieko nejaučiame, o malda yra tikrai gili ir nuoširdi.

     Nelengva melstis ir būti pakiliam stovy, ypač sunkiai ligai užklupus. Kartais gali būti taip sunku ir skausminga fiziškai, kad išvis negali melstis. Tokiais atvejais kaip tik gali padėt pamaldumo dvasia. Tereikia trumpai pavesti Viešpačiui ir tą skausmą, ir tą negalią, ir tą tiesiog nenorą melstis: Viešpatie, aš nieko šiuo momentu negaliu, bet aukoju Tau ir tai... Kun. Julius Sasnauskas vienų rekolekcijų metu taip kalbėjo: kai sunku melstis, turime prisiminti, kad Viešpats yra visada su mumis; Jis yra ir mūsų išsiblaškyme, ir mūsų kasdienybėj... Vien tik nuolankus nutilimas, vien tik buvimas su Juo yra malda...

     Šv. Teresė Avilietė taip apibūdina maldą: “Tai dalijimasis meile, kur siela akis į akį kalbasi su Tuo, kuris ją myli”. Taigi malda yra pokalbis su Dievu. Bet kaip suprantame pokalbį? Kai su kuo nors kalbame, turime ne tik sakyti, bet ir klausytis. Tad malda yra ir klausymas.

     Šv. Tėvas Jonas Paulius II, paklaustas, kaip jis meldžiasi, atsako: kaip ir kiti žmonės -kalbu ir klausau Viešpaties balso. Kai meldžiamės be žodžių, geriau galime išgirsti Viešpaties balsą. Ir tai yra svarbiausia. Šv. Tėvas taip pat jungia savo maldą su savo kasdieniniu darbu. Įsiklausydamas maldoj į Dievo balsą, jis bando kuo geriausiai pildyt jam uždėtas kasdienines pareigas. Ir tą savo darbą jis nuolatos jungia su malda.

     Šv. Tėvas pataria, kai sunku melstis, ieškot nusiraminimo Šv. Rašte ir liturgijoj bei medituot apie Jėzaus gyvenimą ir mokslą Šv. Rašto puslapiuose. Galima rasti ir daug įkvėpimo psalmėse. Bet didžiausią atsigaivinimą rasime šv. Mišių aukoj, sako jis. Tai pati didžiausia ir giliausia Bažnyčios malda, ir žmogus, kuris nuolat, kasdien nesisemia tos maldos lobių, vargiai ar gali tapti tikrai pamaldžiu.

     Šv. Rašte (Sir 37, 15) randame: “Laikykis nuolat švento žmogaus, apie kurį žinai, kad jis laikosi Dievo baimės”. Turime begales pavyzdžių, kuriais galime sekti siekdami pamaldumo. Pats didžiausias pavyzdys - Dievo Motina Marija. Norėti, ko Dievas nori, ir būti atviru Šv. Dvasiai - tai tikrojo pamaldumo ženklai, kuriuos tobulai įgyvendino Marija. Šv. Dvasia yra kaip lietus, kuris visur vienodai krinta. Tačiau kiekvienas augalas kitaip reaguoja į tą gyvybę, teikiančią lietaus drėgmę: palmė užaugina kokoso riešutus; ąžuolas - giles; rožių krūmas -rožes... Kiekvienas iš tų augalų gauna tai, ko reikia duoti vaisių. Taip yra ir su žmogum: Šv. Dvasios dovanos yra skirtingos kiekvienam iš mūsų. Bet Dvasia mūsų neverčia tomis dovanomis naudotis. Mes esam laisvi tai pasirinkti. Marija nuolankiai pasirinko vykdyti tai, ko Viešpats iš jos prašė - tapti Dievo Motina.

     Antrasis pamaldumo pavyzdys šių dienų pasauly yra Motina Teresė. Turbūt nėra žmogaus, kuris apie ją negirdėjo ar jos gyvenimu nesižavi. Jos rytinė malda gal geriausiai išsako jos atsivėrimą Dievui ir jos stiprybės paslaptį: “Aš ateinu pas Tave - paliesk mane, kol mano diena neprasidėjo... Tegul Tavo akys atneša ramybę mano akims bent valandėlei... Leisk man pradėti savo darbą Tavo draugystėje... Užpildyk mano mintis, kad ten nebūtų vietos triukšmo tyrams... Leisk Tavo palaimos spinduliams karaliauti mano mintyse... Ir, Viešpatie, duok man stiprybės padėti tiems, kuriems šiandien būsiu reikalinga...” (Laisvas vertimas). Motina Teresė - tikrai nuostabus pavyzdys, kaip įgyvendinti pamaldumą savo kasdienybėje. Visas jos kasdieninis rūpestis apleistais ir nelaimingais žmonėmis yra nuolatinė nesibaigianti malda jų Kūrėjui. Dirbdama su pačiais nelaimingiausiais, ji vis dėlto yra laiminga, nes pamaldumas neatskiriamas nuo džiaugsmo -tikro, vidinio džiaugsmo. Tad ir mes, kad laimingi šiame pasaulyje gyventume, turime nuolatos plėsti savo maldos gyvenimą bei melsti malonės pažinti Dievo meilę giliai ir asmeniškai. Motinos Teresės pavyzdys - didelis paskatas.

     Amžinos atminties neseniai miręs Čikagos kardinolas Juozas Bemardin savo knygoje “The Gift of Peace” (“Ramybės dovana”) rašo, kad maldai - Dievui reikia skirti geriausią savo dienos laiką. Jam tai buvo ankstyvos ryto valandos, prieš dienos darbus ir rūpesčius, nors ir nelengva buvę paryčiais atsikelti. Jis pažadėjo Dievui skirti pirmą savo dienos valandą, ir šio pažado laikėsi beveik 20 metų, iki pat savo mirties. Jis pats prisipažįsta, kad ne visada ta malda buvo tobula, dažnai jam buvo sunku koncentruotis ir visiškai atsiduot Dievui, bet ir tai jis paaukodavo kaip maldą Jam. Tos pirmosios dienos valandos jis niekam kitam neatiduodavo, nesvarbu, kas jo labai judriam gyvenime vyko. Ilgainiui jis pajuto, kad ir likusią dienos dalį jis pasilieka susijungęs su savo Viešpačiu, kad jis pasikliauja Dievu savo nutarimuose, problemų sprendimuose, dideliuose ir mažuose reikaluose per visą dieną. Ir tai pasidarė įprotis, kuris nuspalvino visą jo gyvenimą. Tai buvo tikrojo pamaldumo nuostabus pavyzdys. O formaliai maldai tereikėjo skirti tik vieną valandą, bet pačią geriausią ir pačią pirmą dienoje!

     Sako: melskis kiekvieną dieną, ir tavo kiekviena diena taps malda. Mes visada atrandam laiko tam, ko tikrai norim. Praleisti laiko su Viešpačiu turėtų būti pats svarbiausias dalykas mūsų dienotvarkėj. O tada ir visa kita - dienos darbai, rūpesčiai ir malonumai sukris į vietą. Malda taps pačiu gyvenimu, kaip parodo šis, kažkada skaitytas, pavyzdėlis. Vienas sūnus taip apibūdino savo tėvą: mano tėvas nesakė žodžiais, kaip man gyventi; jis tik gyveno, o aš stebėjau. Jo visas gyvenimas buvo pamaldumo pavyzdys man... O kiek tokių pamaldumo pavyzdžių turime ir mūsų tautoje, ypač okupacijos metais - ir tėvynėje tyliai okupacijos jungą nešusių, ir Sibire kentėjusių, bet nepalūžusių dvasia. Jie ne žodžiais, o savo gyvenimu - gyvenimu su Kristumi ir baisiausiose sąlygose -paliko mums nuostabius tikro pamaldumo pavyzdžius.

     Gyventi pagal Jo mokslą ir džiaugtis gyvenimu, žinant, kad Dievas mus myli yra pati gražiausia malda, nereikalaujanti žodžių. Viešpaties džiaugsmo kupinas žmogus yra kartu ir pamaldus žmogus. Ir atvirkščiai: tikrai pamaldus žmogus visada bus pilnas Viešpaties džiaugsmo. Labai vaizdžiai tą džiaugsmą išsako 100 psalmė:

     Visos šalys, džiūgaukit Dievui,
      jam tarnaukite linksmos,
     jo akivaizdon ženkit džiaugsmingai!

     Jis tikras Dievas, žinokit!
     jis mus sukūrė, esam jo žmonės,
     Esam jo liaudis, jo kaimenės avys.

     Knygoje Milžinas, Didvyris, Šventasis” kun. dr. Pr. Gaidamavičius, kalbėdamas apie tikrovinį žmogų sako: “Jo žmogiškume turi daugiau ar mažiau apsireikšti Kristus. Ir tai ne vien religiniuose veiksmuose, o visame gyvenimo plote”. Toliau jis cituoja Th. Dassance: “Būti krikščioniu reiškia ne vien tam tikru būdu melstis, bet ir būti žmogumi visuose plotuose, kur Dievas šaukia. Krikščionio baldai nėra vien klauptė; yra dar, pvz., arklas ir traktorius, garvežys ir lėktuvas, kepykla ir laboratorija, profesoriaus katedra ir chirurgo stalas, kūdikio lopšys ir vedusiųjų guolis”. Tai labai gražus ir pamaldaus žmogaus apibūdinimas, žmogaus, kuris moka “laikytis Dievo ir galvoti apie artimą.

     Šv. Pranciškus Salezietis taip kalba apie maldingumą: “Maldingumas vargšą apsaugo nuo rūpesčio, turtuolį nuo godumo; nelaimėje gina nuo nusiminimo, laimėje nuo išdykimo; jis atsiskyrėlius saugo nuo liūdesio, o gyvenančius pasaulyje nuo pasileidimo.” Viešpatie, kaip tokios maldigumo dvasios pasauliui šiandien reikia! Melskime jos sau ir kitiem kad ir šiais nežinomo autoriaus maldos žodžiais:

     Viešpatie, leisk man tylėti,
          kad girdėčiau Tave;
     Ilsėtis Tavyje, kad Tu galėtum
          manyje veikti;
     Atsiverti Tau, kad galėtum ateit pas mane;
     Būti tuščia, kad mane pripildytum.
     Leisk man aprimti ir žinoti,
     kad Tu esi mano Dievas...

▼▼▼▼▼▼▼