Spausdinti

Juozas Vaišnys SJ

     Visiems turbūt aišku, kad dažnai yra daug geriau ir protingiau patylėti negu per daug kalbėti. Dažniausiai ir prieš artimo meilę nusikalstame, ne tylėdami, bet per daug ir bereikalingai kalbėdami. Užtat ir turime labai išmintingą priežodį “Tyla yra gera byla”. Vis dėlto yra atvejų, kada nusikalstame tylėjimu, kai būtinai reikia kalbėti. Ir Šv. Raštas sako, kad yra laikas tylėti ir yra laikas kalbėti. Tai yra jautrus klausimas, reikalingas daug apdairumo ir protingumo.

     Čia trumpai pažvelgsime į tas aplinkybes, kada žmogus yra įpareigotas kalbėti apie savo ir kitų nusikaltimus bei blogus darbus.

Kada kalbėti apie save?

     Pirmiausia bus naudinga porą žodžių pasakyti apie tai, kada žmogus yra įpareigotas kalbėti apie save, nors jam tai būtų ir nemalonu. Žmogus nėra įpareigotas net ir artimiausiems asmenims pasakoti intymių savo sąžinės dalykų. To negali reikalauti nei vyras iš žmonos, nei motina iš dukters, nei tėvas iš sūnaus. Žinoma, ši taisyklė tinka tik tada, kai eina kalba apie grynai asmeniškus sąžinės dalykus, kurių niekas neturi teisės žinoti. Yra žmonių, kurie kiekvieną smulkmeną laiko paslaptimi ir “sąžinės dalyku”. Jie yra labai užsidarę, neatviri, jaučia lyg kažkokį malonumą viską nuo kitų slėpti. Ko nors paklausti, jie visados atsako vienu žodžiu: “Nežinau”. Kartais jie patys užsimena apie kokį nors dalyką, bet paskui jo nepasakoja, norėdami lyg kitą paerzinti arba pasirodyti, kad jie moka laikyti paslaptis. Tai yra labai vaikiška, nenuoširdu ir nedraugiška. Paprastai dideli plepiai, kuriems negalima patikėti jokios paslapties, neturi daug draugų, bet gal dar nesimpatiškesni ir vienišesni yra tie, kurie yra pilni paslapčių, kurių žodžius ir kalbas persunkia ne atvirumas ir nuoširdumas, bet vien tik suktumas ir visiškai nereikalinga diplomatija.

     Žmogus niekad nėra įpareigotas savęs apkaltinti, išskiriant du atvejus: a. išpažintyje, b. tada, kai, slepiant savo kaltę, kitas žmogus turėtų nekaltai nukentėti. Išpažintis yra žmogaus prikėlimas iš dvasinės mirties arba dvasinių jo ligų gydymas. Kaip gydytojas, norėdamas geriau žmogui padėti, turi tobulai pažinti jo kūną, taip ir dvasinis gydytojas - kunigas turi gerai pažinti žmogaus dvasią, jo klaidas, įpročius ir palinkimus, norėdamas padėti jo dvasiai ir pagydyti jos ligas. Todėl kuo atviriau išpažintyje išsipasakosi visas savo dvasines problemas, tuo labiau kunigas galės tave pažinti ir duoti naudingesnių patarimų. Čia jau nė nekalbama apie būtiną reikalą išpažintyje pasakyti visas sunkias nuodėmes. Jeigu kas bent vieną sunkią nuodėmę tyčia nuslėptų, išpažintis būtų šventvagiška - nė viena nuodėmė nebūtų atleista, tik prisidėtų dar nauja šventvagystės nuodėmė.

     Antras atvejis, reikalaująs savo kaltės prisipažinimo, yra tada, kai teisindamasis apkaltintum kitą arba kai taip aplinkybės susideda, jog už tavo nusikaltimą yra apkaltintas ir nuteistas visai nekaltas žmogus. Tada būtinai reikia prisipažinti, jei tai yra vienintelė galimybė išgelbėti nuo bausmės arba nuo praradimo garbės visai nekaltą žmogų.

     Paminėjome šiuos du atvejus, kada nepasakyti kokio nors savo blogo darbo būtų didelis nusikaltimas, bet visiškai nenorime tvirtinti, kad tik šiais dviem atvejais reikia apie savo kaltes kalbėti. Ypatingas atvirumas yra reikalingas su savo tėvais ir kitais auklėtojais. Auklėtojai tik tada savo darbą galės naudingai atlikti, jeigu auklėtinį gerai pažins, jei žinos gerus ir blogus jo charakterio ir prigimties pasireiškimus. Apie savo klaidas kalbėti visados yra sunku, tačiau tai gali būti labai naudinga charakterio formavimui. Klysti yra žmogiška, prisipažinti, kad suklydai - labai garbinga; bet klysti ir stengtis visokiais būdais savo klaidas paslėpti yra silpno charakterio ženklas.

Kada kalbėti apie kitus?

     Kalbant apie kitus žmones, bendra taisyklė yra tokia: kuo daugiau kalbėsi apie kito žmogaus geras savybes ir mažiau apie blogas, tuo bus geriau. Ši taisyklė tinka ir tada, kai kalbi su tuo pačiu asmeniu, kuriam nori nurodyti jo klaidas, kad jas pažintų ir jų vengtų. Daug daugiau pasieksi, jeigu ne tiek kalbėsi apie jo klaidas, kiek apie geras savybes ir gerus darbus. Naudingiau yra nurodyti dorybę, kurios reikia siekti, bet ne klaidą, kurios reikia vengti. Siekiant dorybių, savaime mažės ir klaidos. Norėdamas kitą atpratinti nuo melo, ne tiek stenkis jam įrodinėti, kaip yra negražu meluoti, bet nurodyk, kaip yra gražu ir garbinga visados tiesą kalbėti. Jei matai, kad kitas yra tinginys, stenkis jį įtikinti, kad jis sugeba kokį nors darbą labai gerai ir greitai atlikti ir paprašyk, kad tikrai iki tam tikro laiko jis tą darbą atliktų. Jeigu kitas yra labai linkęs į pyktį, kalbėk su juo apie tai, kaip yra gražu ir vyriška susivaldyti. Jeigu jis kada nors tikrai susivaldo ir neišlieja savo įprasto pykčio, atkreipk į tai dėmesį ir jį už tai pagirk, pasakyk, kad jis turi stiprią valią ir moka suvaldyti savo aistras. Taip elgdamasis tikrai daugiau laimėsi, negu nurodinėdamas kito klaidas.

     Dar daugiau apdairumo reikia, kalbant apie nesamus asmenis. Senovės patarlė sako: “De mortuis et absentibus aut bene aut nihil” (apie mirusius ir nesamus asmenis reikia arba gerai kalbėti, arba visai nekalbėti). Dar norime paminėti tuos atvejus, kada būtinai reikia atitinkamiems asmenims pranešti apie kitų blogus darbus. Šis klausimas jaunimui yra labai aktualus, nes daugeliui šioje srityje yra daug neaiškumų. Kai kurie mano, kad kam nors pranešti apie kitų nusikaltimus visuomet yra blogos darbas -išdavimas. Paprastai tie, kurie kalba tada, kai nereikia, nekalba tada, kai reikia.

     Skleisti visuomenėje be reikalo kito žmogaus klaidas ir nusikaltimus, nors ir tikrai įvykusius, yra tikras išdavikiškumas. Tačiau gali būti tokių atvejų, kad, norėdamas paslėpti tikro nusikaltėlio blogus darbus, išduosi visai nekaltą žmogų, pakenksi visuomenei arba kokiai nors organizacijai. Todėl tokiu atveju tylėti bus ne mažesnis nusikaltimas už neteisingus šmeižtus arba nereikalingą kito išdavimą. Juk ir katekizmas moko, kad dalyvauji kito nuodėmėje, jeigu tyli, kai jis blogai ir nuodėmingai elgiasi.

     Jeigu policija stengiasi surasti kokį nors visuomenei pavojingą piktadarį, tu esi sąžinės įpareigotas jį išduoti, jeigu gali. Jeigu neišduosi ir jį slėpsi, jeigu jis nebus sugautas ir nubaustas, gal jis ir daugiau nusikaltimų padarys, žudydamas ar apiplėšdamas nekaltus gyventojus. Tam tikra prasme ir tu būtum jo nusikaltimų dalyvis, kad, galėdamas tuos žmones nuo piktadario apsaugoti, nieko nedarei. Negalima sakyti: “Ne mano kiaulės, ne mano pupos - kas man darbo!” Ne! Tu esi visuomenės narys, todėl esi įpareigotas saugoti visuomenę nuo visokių nelaimių ir blogybių, nuo neteisingų užpuolikų ir skriaudėjų.

     Reikalinga tėvams pranešti apie jų vaikų nusikaltimus ir auklėtojams apie jų auklėtinių blogus darbus, jeigu kito kelio užkirsti tiems nusikaltimams nėra. Nesakome, kad visuomet, be jokių sąlygų, yra kiekvienas įpareigotas tuoj tėvams ar auklėtojams išpasakoti visus jų vaikų ar auklėtinių blogus darbus. Reikia labai gerai įsidėmėti, kad kalbėti apie kitų klaidas yra būtina tik tada, kai yra tikras reikalas, kai nekalbėdamas pakenktum arba tam pačiam asmeniui, kuriame pastebėjai klaidą, arba bendruomenei bei šeimai, kuriai tas asmuo priklauso. Bendrai kalbant, kuo mažiau žmonių klaidos ir nusikaltimai visuomenėje išplis, kuo greičiau visa tai bus užslopinta, tuo bus geriau. Todėl ir kalbėti apie kito klaidas reikia tik tuo tikslu ir ta prasme, kad greičiau užkirstum kelią jų plitimui. Čia reikia žiūrėti, koks yra tos klaidos pobūdis ir kokios aplinkybės. Kartais bus geriau visai nieko nekalbėti ir kuo greičiau ta klaidą pamiršti, kartais bus geriau apie tą klaidą pakalbėti akis į akį su ją padariusiu asmeniu, o kartais gali būti reikalinga apie tai painformuoti to asmens tėvus, globėjus, auklėtojus ar viršininkus.

     Tad išvada tokia: a. jeigu matai, kad toji klaida buvo padaryta tik atsitiktinai ir nėra pavojaus, kad ji būtų toliau kartojama - geriau visiškai tylėti; b. jeigu tau atrodo, kad tas asmuo ir toliau tą klaidą kartos, nes gal jos rimtumo gerai nesupranta - pakalbėk su juo pačiu apie tai, primink jam tos klaidos pavojingumą ir blogas jos pasekmes; c. jeigu manai, kad kalbėjimas su tuo asmeniu nieko nepadės, tik galbūt jį įžeis ir paskatins dar labiau savo klaidoje užsispirti, tada telieka vienintelis kelias - painformuoti apie tai jo auklėtojus ar viršininkus, kad jie savo autoritetu užkirstų kelią tos klaidos kartojimui ir plitimui, kad jie sudraustų arba, jeigu reikia, ir nubaustų tą nusikaltėlį. Kartais čia gali būti naudinga ne tėvams ar viršininkams apie tai pasakoti, bet kokiam nors artimam to nusikaltėlio draugui, kuriuo jis pasitiki ir kurio klauso. Kai kuriais atvejais draugas gali daugiau padėti negu viršininkai. Bet kalbėti apie kito klaidas ir nusikaltimus su kitais asmenimis, kurie nieko negali padėti, visuomet yra žmogaus apkalbėjimas ir nusikaltimas prieš artimo meilę.

     Štai vienas kitas konkretus pavyzdys pailiustruoti minėtoms mintims. Kokios nors organizacijos valdybos posėdyje yra svarstoma, kad reikėtų tam tikrą asmenį apdovanoti, pakelti į aukštesnį laipsį, arba paskirti kokioms nors pareigoms. Vienas valdybos narys žino apie tokius to asmens nusikaltimus ir apie jo būdo blogas savybes, dėl kurių tas asmuo tikrai yra nevertas kokio nors paaukštinimo, ir jo paskyrimas atsakingoms bei viešoms pareigoms gali pakenkti organizacijos vardui, jis savo blogu pavyzdžiu galės užkrėsti ir kitus, jo globai pavestus organizacijos narius. Ar šis valdybos narys gali tylėti, manydamas, kad apie kitą blogai kalbėti yra negarbinga? Priešingai, būtų labai negarbinga tylėti! Tokiu savo elgesiu galėtum pakenkti ne tik organizacijai, bet gal ir tam pačiam asmeniui, nes gal dabar nedaug kas apie jo klaidas žino, bet kai jis bus paskirtas atsakingoms pareigoms, visų akys į jį bus labiau atkreiptos ir jo klaidos pastebėtos. Taigi ne kalbėdamas, bet tylėdamas, šiuo atveju nusikalstum prieš artimo meilę, todėl esi įpareigotas organizacijos valdybą apie to asmens netinkamumą painformuoti. Žinoma, čia bus naudinga priminti, kad jeigu tame posėdyje būtų kunigas, kuris apie to asmens nusikaltimus žino tik iš išpažinties, jis jokiu būdu negalėtų apie tai kalbėti, taip pat jam yra griežtai draudžiama ir kokiu nors kitu būdu tomis išpažintyje girdėtomis žiniomis pasinaudoti ir, nors ir netiesiogiai, stengtis, kad tas asmuo nebūtų paaukštintas.

     Kitas pavyzdys. Mokykloje atsirado labai blogas berniukas, kuris savo negražiomis kalbomis ir visokiais nešvariais darbais užkrečia ir kitus moksleivius. Ar kiti gali tylėti ir slėpti nuo mokytojų to berniuko blogus darbus? Jokiu būdu! Kiekvieno rimto moksleivio pareiga yra pranešti mokytojams apie visiems pavojingą to jų draugo elgesį, kad jie galėtų jį patį pataisyti arba bent kitus apsaugoti nuo jo blogos įtakos. Tai turi būti daroma ne iš kokios nors neapykantos ar keršto, bet iš gryniausios artimo meilės. Tam berniukui gal bus labai nemalonu, kai mokytojai apie jo darbus sužinos, bet reikia atsiminti, kad vaistai beveik visuomet yra kartūs ir nemalonūs, tačiau būtinai reikalingi žmogaus sveikatai; operacija visuomet yra skaudi, bet kartais ji yra vienintelė priemonė išsaugoti žmogaus gyvybę.

     Taip pat kiekvieno padoraus žmogaus pareiga yra pranešti mergaitei apie blogas savybes to berniuko, su kuriuo ji draugauja ir tikisi sukurti šeimą, jeigu manoma, kad ji to nežino ir vėliau, kai po vestuvių sužinos, bus labai nelaiminga.

     Tik norime dar labai rimtai priminti, kad visais šiais atvejais apie kito klaidas galima kalbėti tik tada, kai esi visiškai tikras. Deja, iš praktikos žinome, kad žmonės dažnai labai lengvapėdiškai kitus pasmerkia be jokio pagrindo. Kilus kokiam nors įtarimui, reikia labai uoliai viską ištirti ir tik tada, jei esi visiškai tikras ir jei matai būtiną reikalą, galima su atitinkamais asmenimis apie kitų klaidas kalbėti.

     Kaip tik dėl to pavojaus, kad gali kartais įtarti visai neteisingai, visuomet yra naudingiau ne su kitais, bet su tuo pačiu asmeniu pirmiausia apie jo pastebėtas klaidas kalbėti. Galbūt, kai tu jam tai užsiminsi, išgirsi iš jo tikrus jo elgesio motyvus ir pamatysi, kad tie veiksmai, kuriuos tu laikei blogais, yra labai kilnūs ir girtini. Tas asmuo, jeigu tikrai yra protingas, taip pat neužsigaus, bet bus tau dėkingas, kad išdrįsai jam savo įtarimus atvirai pasakyti ir davei progos viską išsiaiškinti.

     Šv. Teresė savo Sielos Istorijoje mini labai gražų pavyzdį, iš kurio matyti, kaip kartais žmonės, iš paviršiaus spręsdami ir nežinodami tikros intencijos, net heroiškiausią ir kilniausią veiksmą gali laikyti nusikaltimu.

     “Vieną dieną poilsio metu sesuo vartininkė atėjo prašyti, kad viena seserų jai padėtų. Vaikiškai troškau būti panaudota tam darbui, ir pasirinko kaip tik mane. Tuojau ėmiau dėlioti į pintinėlę savo darbelį, tačiau, matydama, kad ir mano kaimynei būtų labai malonu padėti vartininkei, tyčiomis delsiau, bene galės ji vietoje manęs nueiti. Sesuo, laukusi padedama, prikišo man paskubos trūkumą ir tarė šypsodamasi:

     - Tariaus, kad nepraleisi progos laimėti dar vieną perlą, į savo vainiką, tačiau ryžais labai pamaži.

     Visos vienuolės, kurios tai matė, buvo įsitikinusios, kad aš taip pasielgiau vien dėl įgimto nerangumo” (Sielos Istorija, 120 psl.).

     Taigi atsargiai su per daug greitais sprendimais ir kito žmogaus smerkimais! Kilnus žmogus viską iš kilniosios pusės greičiau pamato, o nedoras - iš blogosios. Teisingai šv. Paulius sako: “Nesuteptiems visa yra švaru, o suteptiems ir netikintiems nėra nieko nesutepta, nes yra sutepta ir jų sąžinė, ir jų protas”(Tit 1,15).

■ ■ ■

Liepos 7 d. pop. Jonas Paulius II paskyrė naują apaštalinį nuncijų Lietuvai, Latvijai ir Estijai arkiv. Erwin Josef Ender, vokietį.