Spausdinti

Ses. Ona Mikailaitė

    Staiga - angelus matome visur! Krautuvėse iškabinti spalvingi angelų portretai, žmonės nešioja įsisegę angelus vaizduojančias sagutes; žvakės, sveikinimai, net pagalvėlės puošiamos angelų atvaizdais. Televizjoje eina populiari programa Touched by an Angel. Knygynuose išstatytos įvairiausios knygos apie angelus.

     Visai neseniai buvo nemadinga ir net tiesiog nemandagu povatikaninėje Bažnyčioje minėti angelus. Garsusis Olandų katekizmas savo puslapiuose visai angelų nepaminėjo, nors dėl to vėliau buvo sukritikuotas. Antgamtinio pasaulio nuvertinimas įvyko dėl daugelio priežasčių. Viena jų galbūt buvo stipri Šv. Rašto mokslininko Rudolfo Bultmano (vokiečio liuterono, 1884-1976) įtaka. Vienoje savo Šv. Rašto studijų, Kerygma ir mitas Bulmanas taip rašė: “Negalime naudotis elektra ar radi-

Rudens angelas, A. Žiupsnytė (Kaunas, 1991) 

ju, arba, ligos atveju, vartoti modernias medicinos priemones ir tuo pačiu metu tikėti dvasių pasauliu bei Naujojo Testamento stebuklais”. Tuo tarpu Bultmano bendraamžis, Tėvas Pijus (Padre Pio, 1887-1968), dar vaiku būdamas, mėgdavęs vienas melstis, sėdėdamas po medžiu. Čia jis kalbėdavosi su savo angelu sargu. Suaugęs Tėvas Pijus paklaustas sakydavęs, jog nuo vaikystės nuolatos artimai bendravęs su dangiškomis būtybėmis, jas regėjęs ir su jomis kalbėjosi taip, kaip su savo draugais. Apie Tėvą Pijų parašyta daug knygų įvairiomis kalbomis. Jis neabejotinai buvęs švento gyvenimo žmogus, ir jo regėjimus negalima priskirti išprotėjusio žmogaus vapaliojimams.

     Rašydamas apie angelų teologiją, mūsų laikų žymiausias teologas Karolis Rahneris taipogi nusiskundžia, jog “Šiais laikais žmonės, nors ir be pakankamo pasiteisinimo, tačiau nemėgsta žvelgti kur nors toliau už savo paprastos, kasdieniškos patirties ribos...” (Encyclopedia of Theology, 1975; p 4-13).

Vasaros angelas  A. Žiupsnytė (Kaunas, 1991)

Bet štai, gana netikėtai, populiarią JAV kultūrą užkariavo angelai.

Kas dabar tiki angelais?

     Angelais tvirtai tikėjo ir didelį pamaldumą į juos turėjo popiežius Jonas XXIII (1881 -1963). Tai kitas Bultmano ir Tėvo Pijaus bendraamžis. Rašydamas laišką 1948 m. savo sesutei vienuolei Angelei, vyskupas Angelo Giuseppe Roncalli, ją ragino bendrauti su angelais. “Tavo vienuolinis vardas, kuris ataidi tavo dėdės vyskupo vardą ir taip pat senelio ir mamytės vardus - o šie jau džiaugiasi regima angelų draugyste - turėtų tave paskatinti artimai bendrauti su savo angelu sargu ir tau artimų bei mylimų asmenų angelais sargais... Didelė paguoda pajusti šį ypatingą sargą šalia, šį kiekvieno mūsų žingsnio vadovą, slapčiausių mūsų veiksmų liudininko artumą. Aš pats meldžiuosi į savo angelą sargą bent penkis sykius per dieną... Kai tenka lankytis pas kokį svarbų asmenį Šv. Sosto reikalais, prašau savo angelą susitarti su jo angelu ir teigiamai pakreipti to asmens nusiteikimą...” (iš Jono XXIII laiškų šeimos nariams rinkinio, išleisto 1969 m.). Privačiame pokalbyje su vienu Kanados vyskupu popiežius Jonas prisipažino, jog mintį sušaukti visuotinį susirinkimą jis priskiriąs savo angelo sargo įkvėpimui.

     Nuo pat Bažnyčios pradžios (žr. Apaštalų darbų knygą), pradedant šv. Pauliumi ir Bažnyčios tėvais ir baigiant dvidešimtojo amžiaus popiežiais, šventi žmonės tikėjo angelais, prašė ir susilaukė jų užtarimo ir pagalbos. Savo laiškuose šv. Paulius dažniausiai mini angelus ryšium su Kristumi, pabrėždamas, jog Jis yra virš visų angelų bei dvasių. Laiške Timotiejui jis ragina šį Dievo pašauktąjį jaunuolį: “Aš maldaute maldauju tave Dievo, Kristaus ir išrinktųjų angelų akivaizdoje, kad nuosekliai laikytumeis šitų nurodymų...” (! Tim 5,21).

     Šv. Augustinas pagarbiai ir dažnai mini angelus savo raštuose. Jis taip yra išreiškęs jų svarbą: “Dangaus angelams, kurie džiaugiasi Dievu savo nuolankumu ir jam tarnauja palaimoje, jiems yra pavaldus visas regiamasis pasaulis ir visa protinga kūrinija”. Nuo seno šventi žmonės šaukės angelų pagalbos pavojuose. Šv. Kirilas Aleksandrietis sukūrė tokią maldą: “Pasigailėk, Viešpatie, visų čia esančiųjų ir savo šv. Kryžiaus jėga bei angelų apsauga išvaduok mus iš visokių pavojų ir negandų: gaisro, potvynių, šalčio, plėšikų, gyvačių, piktų žvėrių, iš velnio pinklių bei puolimų ir iš visokių ligų”.

     Šv. Tomas Akvinietis, kartais vadinamas angeliškuoju daktaru, nes daug rašęs apie angelus, sako, kad Dievas savo Apvaizda nepalieka žmogų vieną kovoti prieš daug galingesnes piktas dvasias, bet jam padeda savo malone ir gerųjų angelų pagalba. Visais amžiais žmogus reikalingas dangiškos paramos, nes yra silpnas ir netobulas kūrinys. Žemėje gyvendamas, žmogus nuolatos yra velnio puolimų taikinys.

     Prancūzų filosofas ir garsus pamokslininkas Bossuetas (17-to amžiaus) yra pasakęs, jog visi žmonės, prislėgti savo žemiškojo gyvenimo naštos bei kūniškumo, vaikščioja tamsoje. Visi savo sielos gelmėje nešiojame pavydo sėklą, kuri nuolat sprogsta ginčais, piktumu, apkalbomis, šmeižtais, susiskaldymu: kontempliuojančios dvasios, ramybės kupinos, nutildo mūsų pykčio audras, sušvelnina neapykantos kartėlį ir veikia kaip neregimi tarpininkai, su Viešpačiu sutaikydami žaizdotas musų širdis” (Bossueto Raštai III, iš pamokslo Angelų sargų šventei).

     Mūsų laikais, kapucinas Tėvas Pijus (1887-1968), kilęs iš italų žemdirbių šeimos, nuo jaunų dienų buvo apdovanotas dangiškų bei pragariškų būtybių regėjimais. Antgamtinis pasaulis jam buvo taip artimas, kaip regimas, žemiškasis pasaulis ir jo gyventojai. Apie tai paklaustas, jis prisipažindavęs, jog nuo vaikystės nuolatos matydavęs ir kalbėdavęsis su Jėzumi ir su Marija ir iškentėjęs baisius velnio puolimus. Kai jo draugas Tėvas Augustinas 1911 m. apie tai sužinojo, jam buvo sunku tikėti tais Pijaus regėjimais. “Ar tai reiškia, kad savo akimis esi regėjęs Madoną?” - stebėjosi jis. “Žinoma”, - atsakė Tėvas Pijus. “O tu ne?” Ir jam buvo sunku tikėti, kad jo draugas tokių regėjimų neturįs. Vėliau Augustinas įsitikino, jog Pijaus regėjimai ir išgyvenimai negali būti haliucinacijos. Pijus kartą taip rašė savo draugui: “Negaliu tau apsakyti, kaip tos vargingos būtybės (piktosios dvasios) mane plaka! Kelis sykius maniau esąs arti mirties... Kreipiausi į savo angelą... ir pagaliau jis pasirodė, skrajodamas aplink mane ir savo angelišku balsu giedodamas giesmes dieviškajai didybei...” Tėvui Pijui jo vidaus gyvenimas - malda, mąstymai, pokalbiai su Dievu ir bendravimas su neregimuoju pasauliu - buvo svarbiausia jo gyvenimo patirtis. Jo dvasiniai džiaugsmai pasireikšdavo lygiagrečiai su aštriausiais piktosios dvasios puolimas bei gilia sielos tamsa. Savo angelo pagalbą jis patyrė ne vien asmeniškai, bet ypač užtardamas kitus, kuomet angelas nukreipdavo jo maldas kur reikia, arba net nuvesdavo pas tą asmenį, kuris tuo metu ypač buvo reikalingas dvasinės paramos (žr. Padre Pio: The True Story, C. Bernard Ruffin).

Šv. Raštas sako apie angelus?

     Hebrajų kalba žodis mal'ak, o graikų angelos reiškia pasiuntinys. Žodžiai nurodo šios dvasinės būtybės užduotį arba misiją, bet ne jos prigimtį. Senojo Testamento angelai yra Dievo palydovai ir tarnai, tai šventos būtybės, kartais vadinamos “Dievo sūnumis”. Minimos ir tam tikros angelų rūšys. Kerubinai supa Dievo sostą ir saugo dangaus karalystės vartus. Jeruzalės šventykloje jie atvaizduojami savo sparnais dengią arką. Serafinai - tai ugningieji, kurie gieda Dievui garbės giesmes.

     Psalmėse angelai yra žmonių saugotojai, pvz., Ps. 91, 11: “Juk jis palieps savo angelams, kad saugotų tave, kur tik eitumei”.

     Jie šlovina Dievą ir vykdo jo paliepimus: “Šlovinkite Viešpatį visi jo angelai - galingieji, vykdantys jo įsakymą” (Ps 102,20). Angelai yra ten, kur garbinamas Dievas: “Iš visos širdies dėkoju tau, Viešpatie; angelų artume giedu šlovės giesmę” (Ps 138,1). Angelai sudaro Dievo kareiviją, t.y. jam pavaldžią ir paklusnią kariuomenę, pvz., “Šlovinkit Viešpatį dangaus kareivijos!”

     Nors angelai minimi seniausiuose Senojo Testamento tekstuose: Išėjimo knygoje (Iš 23,20) Dievas siunčia gerąjį angelą saugoti Izraelio tautą, - ST knygose galima atsekti ir tam tikrą angelų sąvokos ryškėjimą bei vystymąsi. Jobo knygoje, pavyzdžiui, angelams priskiriama ne tik apsaugos užduotis, bet ir kenkimo arba išbandymo misija (Job 1, 6-12; 2,1-10). Vėliau angelų misija tampa vien teigiama: žmonėms padėti, saugoti nuo pavojų, pranešti Dievo norus, nešti žmonių maldas Dievui, vadovauti tautų likimo įvykdyme. Pranašų knygose angelas paruošia Izaiją jo pranašiškai veiklai skelbti Dievo žodį tautai, nuvalydamas jo lūpas (Iz 6,7). Nuo pranašo Ezechielo laikų angelas pranašui išaiškina jo regėjimo prasmę (Ez 40,3) ir tuomet ši užduotis tampa būdinga apokaliptinei literatūrai, pvz., Danieliaus knygai ir Naujojo Testamento Apreiškimo knygai.

     Potremtinėse (t.y. žydams grįžus iš Babilonijos tremties) Šventraščio knygose randame didelį susidomėjimą angelais. Apie juos kalbama kaip apie savitus individus ir jiems duodami vardai, nurodantys jų veiklą: Rafaelis, t.y. “Dievas gydo” (Tb 3,17); Gabrielius - “Dievo didvyris” (Dn 8,16); Mykolas - “Kas kaip Dievas?” (Dn 10,13). Nors Tobito knyga yra romantiška novelė apie vienos žydų šeimos nuotykius, ji įdomi ir tuo, kad joje angelas Rafaelis yra vienas iš pagrindinių veikėjų. Jis pasirodo žmogišku pavidalu, ir jo užduotis ne vien saugoti jaunąjį Tobito sūnų ir būti pasiuntiniu, bet jis taip pat veikia kaip maldos tarpininkas, išbandymo vykdytojas ir gydymo nešėjas.

     Senajame Testamente netrūksta atvejų, kai angelai pasirodo žmonėms žmogišku pavidalu, pvz., Abraomui, Hagarai, Lotui, Mozei, Jozuei, Gideonui ir kitiems. Šiems ypatingą vaidmenį Dievo plane turintiems asmenims angelai yra Dievo siųsti nurodyti dieviškąją valią.

     Angelai minimi kone visose Naujo Testamento knygose. NT autoriai pasinaudoja ST knygų žiniomis bei įvaizdžiais ir taip pat tuolaikine žydų tradicija. Laiške žydams duodamas gana tikslus angelų apibūdinimas: tai “tarnaujančios dvasios, išsiųstos tarnauti tiems, kurie paveldės išganymą” (Žyd 1,14). Senojo Testamento angelai - tai galingos ir baimę keliančios būtybės o Naujajame Testamente jie pasirodo kiek švelnesni bei draugiškesni. Tačiau kaip Dievo ir neregimojo pasaulio atstovai, jie vis viena žmonėse sukelia nuostabą ir baimę, ir todėl prisistato sakydami: “Nebijokite!” NT mini ir įvairias angelų rūšis, tačiau jų hierarchijos laipsniai įvairuoja ir tai nėra nusistovėjęs mokslas, o tik antraeilis dalykas. Angelų ypač gausu Apreiškimo knygoje ir taip pat autoriaus Luko raštuose - Evangelijoje ir Apaštalų darbuose.

     Angelai figūruoja Jėzaus gyvenime ir jo kalboje. Jie apsireiškia itin svarbiais Jėzaus gyvenimo momentais: apreiškimo ir įsikūnijimo metu (Lk 1, 19-26); gimimo metu (Lk 2,9-14); gundymo dykumoje metu (Mt 4,11); kančios metu (Lk 22,43). Jie skelbia ir Jėzaus prisikėlimą (Mk 16,6; Mt 28,5; Lk 24,4-6; Jn 21,12-13).

     Jėzaus kalba apie angelus kaip apie tikras, veiklias ir jam gerai pažįstamas būtybes. Angelai paskirti žmones saugoti ir tuo pačiu metu jie regi Dievo Tėvo veidą (Mt 18,10). Drauge su Dievu jie džiaugiasi nusidėjėlių atsivertimu (Lk 15,10). Nors jie nežino paskutiniojo Teismo dienos, tačiau jie dalyvaus to Teismo sprendimų įvykdyme (Mt 24, 36; Mt 13,39 ir 49). Nuo Jėzaus kančios meto angelai jam tarnauja ir jis gali šauktis jų pagalbos (Mt 26,33). Angelai lydės Jėzų Antrojo jo Atėjimo metu (Mt 25,31 ir 2 Tes 1,7; Apr 14, 14-16). Vėlyvesniuose NT raštuose ypač pabrėžiama, jog angelų pasaulis paklusnus bei pavaldus Kristui (1 Tim 3,16; 1 Pt 1,12; Kol 1,15).

     Apaštalų darbų knygoje kur pasakojama apie Jėzaus sekėjų Bendrijos augimą ir plėtotę, angelų pagalba pirmiesiems apaštalams rodo Dievo Apvaizdos veikimą jaunutėje Bažnyčioje. Net tautų perversmai ir valdovų persekiojimai negali sustabdyti Bažnyčios žygio į platųjį pasaulį.

     Apreiškimo knyga, kuri buvo parašyta kaip tik didelių persekiojimų metu sustiprinti krikščionių viltį, ne tiek pranašauja apie būsimus laikus, kiek užtvirtina Dievo pergalę per Kristų prieš visokio blogio grėsmę Dievo karalystei. Pagal šventraštinę apokaliptinę tradiciją, ypač sekant pranašo Ezechielio ir Danielio knygomis, Apreiškimo regėtojas dažnai kalba apie angelus, kurie žino Dievo planą ir padeda jį vykdyti. Jie atskleidžia ir vykdo amžinuosius Dievo sprendimus. Apreiškimo knygos angelai yra didingos ir galingos būtybės. Jie, kaip ir visame ST bei NT, yra ryšininkai tarp dangaus ir žemės ir liudija dvasinių jėgų buvimą bei veiksmingumą mūsų pasaulyje.

Ką katalikų Bažnyčia moko apie angelus?

     Katalikų Bažnyčia, remdamasi Šventuoju Raštu, moko, kad angelai yra. Tai paskelbė Laterano IV susirinkimas bei Vatikano I susirinkimas. Nors galime nustebti, jog angelai nepaminėti Nikėjos susirinkimo suformuluotame tikėjimo išpažinime, tačiau jie priklauso tai “neregimąjai visatai”, kurią sukūrė Dievas. Lietuvoje naujai išleistame Katalikų Bažnyčios katekizme (Kaunas, 1996), apie angelus rašoma taip: “Dvasinių, nekūninių būtybių, kurias Šventasis Raštas vadina angelais, egzistavimas yra tikėjimo tiesa. Tai aiškiai tvirtina tiek Raštai, tiek ir visa Tradicija” (p. 77). Toliau trumpai apibūdinama, angelų prigimtis: jie yra “grynai dvasiniai kūriniai, jie turi protą ir valią, yra asmenys ir nemirtingi. Tobulumu jie pranoksta visus regimus kūrinius. Tai rodo jų garbės spindesys” (p. 78). Sutraukiamas daugelio amžių mokslas apie angelus teigimu, kad jie “veikia nuo pat pasaulio sukūrimo ir visoje išganymo istorijoje; iš tolo ir iš arti jie skelbia išganymą ir tarnauja dieviškajam planui” (p. 78). Toliau rašoma jog “... visą Bažnyčios gyvenimą lydi paslaptinga ir galinga angelų globa” (p. 79). Ir mūsų asmeniniame gyvenime angelai turi savo vaidmenį: “Nuo kūdikystės iki mirties jie žmones saugo ir juos užtaria. Šalia kiekvieno tikinčiojo būna angelas globėjas ir ganytojas, vedantis jį per gyvenimą” (t.p.).

Kelios pastabos apie angelologijos istoriją

     Tai, kas taip sutrauktai Katekizme išreikšta, užtruko ilgus amžius suformuluoti. Bažnyčios tėvai pradėjo rašyti apie angelus, nes pirmaisiais Bažnyčios amžiais tikėjimas dvasinėmis būtybėmis buvo plačiai paplitęs ir turėjo įvairių klaidamokslių priemaišų, pvz., gnostikų galvosenos. Ketvirtojo a. pabaigoje vietiniai Laodikėjos ir Frigijos susirinkimai sudraudė krikščionis, kurie “pasitraukia nuo Dievo Bažnyčios, nuo jos nusisukdami ir atsiduodami angelų garbinimui it pridengtai stabmeldystei”. Jau Laiške kolosiečiams stipriai pabrėžiama, kad Kristus yra virš visko, “kas regima ar neregima, ar tai sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar galybės, - visa sutverta per jį ir jam” (Kol 1,16). Čia laiško autorius išvardina to meto mokslą apie angelų hierarchijos laipsnius ir drauge įspėja, jog jokios dvasinės būtybės nėra aukštesnės už Kristų.

     Senovėje būta daug įvairių samprotavimų apie šias dvasines būtybes, ir senovės žmogui buvo visai nesunku jomis tikėti. Persų Zoroastro religijoje angelai stipriai pasireiškia. Žydiškasis Talmudas tvirtino, jog kiekvienas žydas gimdamas gauna vienuolika tūkstančių angelų jį saugoti. Viena pačių seniausių Turkijos šventovių skirta arkangelui Mykolui pagerbti, kurį turkai musulmonai laiko apdovanotu gydymo galia.

     Todėl pirmaisiais Bažnyčios amžiais buvo svarbu išryškinti tikrąjį mokymą apie angelus nuo įvairių priemaišų bei perdėjimų. Rytuose Dionizas areopagietis rašė pirmą sistematišką studiją apie angelus daugmaž 500 metais. Vakaruose tuo pačiu metu rašė Grigalius Didysis, sekdamas šv. Augustino mokymą apie angelus. Tai buvo didelių visuomenės ir Bažnyčios perversmų metais. Šie raštai davė pagrindą viduramžių angelologijai. Žymusis to amžiaus angelų prigimties ir jų veikimo aiškintojas buvo šv. Tomas Akvinietis, užsitarnavęs angeliškojo daktaro titulą.

     Apie angelus rašė šv. Bernardas, ypač ragindamas pamaldumą į angelą sargą: “Kad turėtumėte pasitikėjimą angelais, broliai, nuolat bendraukite mintimis bei nuoširdžia malda su tais, kurie visuomet yra šalia jus guosti bei saugoti”. Rašė ir šv. Jonas nuo kryžiaus, ir daugelis kitų Bažnyčios pripažintų šventųjų bei mokytojų.

Kas rašoma apie angelus mūsų laikais

     1960 m. išėjo domininkono Pie-Raymond Regamey knyga, Kas yra angelas? Tai dalis 20-ojo a. katalikų enciklopedijos, kuri tęsiama ir po Vatikano II susirinkimo. Šio tomo apie angelus autorius kalba apie modernųjį žmogų, kuris nelabai linkęs angelais tikėti. Jis mumyse įžiūri tris tam priešiškus nusiteikimus. 1. Bijome, kad apreiškimas gali būti įvairių mitų iškreiptas. Dangiškos kariuomenės bei angelų hierachijos skamba savotiškai ir primena absoliutinių valdovų laikus. Dievas, it rytietiškas potentatas, apsuptas savo dvariškių bei tarnų, jau nebėra mums priimtinas įvaizdis. 2. Šiuolaikiniam žmogui taip pat nepriimtina idėja, kad mūsų pasaulį tvarkytų kažkokios nematomos būtybės. Žmogaus proto ir valios pakanka. 3. Be to, žmogui visada buvo ir yra nelengva suvokti dvasinę būtybę. Mūsų laikų gamtos mokslai bei technikos pažanga mus nuteikia tikėti vien tuo, ką galima akivaizdžiai įrodyti.

     Tačiau ir moderniam žmogui, o ypač artėjant prie dutūkstantųjų metų, verta susimąstyti ties gana akivaizdžia gėrio ir blogio kova mūsų pasaulyje. Amžių išmintis nurodo, jog ir mes dalyvaujame didžiulėje lemtingoje dvasinėje dramoje, kuri nesiriboja vien mūsų vidaus konfliktais, bet yra ir galingų dvasinių jėgų kova, pasireiškianti pasaulyje ir visatoje.

     Po Vatikano II Susirinkimo kalbos apie angelus lyg ir nutilo. 1976 m. tuomet populiarus teologas Ladislaus Boros parašė knygą, Angels and men, kurios pratarmėje pastebi, jog “Reikia nemažai drąsos nūdien rašyti apie angelus...” Jo manymu, angelų pamiršti negalima, nes jie mums padeda suprasti Jėzų. Angelai yra Jėzaus rodyklės bei ženklai.

     Viena įdomiausių šios knygos tezių yra, kad asmens atsivertimo arba Dievui atsivėrimo momentu, vadinamuoju kairos momentu, ypatingai veikia Dievo dvasia arba Jėzaus dvasia arba angeliška būtybė, kuri tarpininkauja, kad asmenį pasiektų Dievo teikiama malonė. Boros sako, kad norėdami kitiems krikščioniškai tarnauti, turime ypač rodyti jiems didelį atjautimą (compassion), nes tenka spręsti, kada ateina tas malonės momentas paskiram asmeniui. “Krikščionis, o ypač ganytojas, turi leistis būti Jėzaus vadovaujamas, arba jo ‘angelo’, kuris padeda atskleisti, kaip jam dera bendrauti su šiuo asmeniu malonės momentu. Tuomet, nežiūrint jo silpnumo, nemokytumo ar net nuodėmingumo, jis gali tapti Dievo angelu šiam gyvam žmogui šiuo unikaliu, nepakartojamu momentu” (p. 113).

     Anot Boros, kadangi angelai visais laikais atskleidžia Jėzų, jei yra “jo angelai” ir todėl visuoment veikia, kai Dievas duoda žmogui malonę praregėti ir pamatyti Jėzų. Čia klasikinis pavyzdys yra diakono Pilypo pokalbis su Etiopijos ministru (žr. Apd. 8, 26-39). “Viešpaties angelas” Pilypui nurodo, kur laukti atvykstančio svetimtaučio bei kaip jam paaiškinti Izaijo knygą. Etiopietis suvokia Jėzų kaip kenčiantį išgelbėtoją ir prašosi krikšto.

Angelų veikimas mūsų gyvenime

     Prancūzų žurnalistas George Hubert parašė knygą apie angelų veikimą mūsų gyvenime, kuri prancūziškai buvo pavadinta Mon Ange Marchera Devant Toi, išleista Paryžiuje. Angliškas jos vertimas išėjo Airijoje 1983 m., ir galop ji buvo išspausdinta JAV. Ši knyga vertinga tuo, kad autorius, remdamasis Bažnyčios mokymu ir šventų žmonių patirtimi, atskleidžia, kaip angelai mums padeda kasdieniniame gyvenime ir koks turi būti mūsų pamaldumas į juos. Ši knyga išėjo dar gerokai prieš dabartinį populiarų susidomėjimą angelais.

     Mūsų kultūroje nemadinga kalbėti apie gimtąją nuodėmę, nors su dideliu entuziazmu bei įsitikinimu diskutuojame apie blogus ir gerus genus. Katalikų Bažnyčia nuo seno palaikė Šv. Rašto žmogaus sampratą, jog jis Dievo sukurtas geras, bet su giliai pažeista prigimtimi, kuri perduodama iš kartos į kartą. Šis įgimtas pažeidimas siekia pačias mūsų fizines, psichines ir dvasines gelmes ir nuolatos mus vargina bei silpnina. Kovoje su blogiu savyje bei išorėje mes dažnai net nesugebam atpažinti subtilių to blogio apraiškų, nei iš kur jos kyla.

     Piktoji dvasia veikia į mūsų tą sugadintą prigimtį ir veiksmingai mus įtaigauja per medžiaginį pasaulį, per mūsų vaizduotę ir jusles, per mūsų silpnumus bei polinkius. Todėl mums nuolat reikia Dievo malonės terapijos ir gerųjų angelų apšvietimo, apsaugos ir paramos. Savo Apvaizdos dėka Dievas mus silpnus nepalieka patiems gintis prieš už mus stipresnes jėgas.

     Žmones, kurie stengiasi gerai gyventi ir nuoširdžiai siekia gėrio, piktoji dvasia sutrikdo įvairiais būdais, pvz., ragindama į per didelę veiklą, kuri ilgainiui išvargina ir išsekdina jų dvasią. Jie nebeturi laiko melstis, nurimti, negali susikaupti, juos nuolat kas nors trukdo ir trikdo. Dievo angelai, kurie patys nuolat garbina Dievą net ir didžiausioje veikloje, mus skatina ir mums padeda melstis. Šv. Vincentas Paulietis taip kalbėdavo savo įkurtos vienuolijos seserims: “Piktasis viską daro mus atitraukti nuo maldos, nes jis gerai žino, kad jeigu nuo pat ryto tuščių minčių dvasia mus pirmoji užvaldys, tada ji mums ir vadovaus per ištisą dieną”.

     Angelai nuolat pasilieka nesudrumstoje ramybėje bei darnoje. Blogis jų nejaudina ir neišmuša iš vėžių, nes jie daug geriau supranta Dievo Apvaizdos planus negu mes. Mums reikia tai apmąstyti, pakelti mintį ir širdį į Dievą. Šv. Augustinas išmintingai pastebi, jog Dievas nepanaikina blogio pasaulyje, o išveda gėrį iš blogio. Šv. Jonas nuo kryžiaus ragina mus savyje ugdyti angelų ramybę blogio akivaizdoje, ypač kai matome savo artimo nuodėmes, dėl kurių aimanuojame arba šokame artimą reformuoti, dažnai su blogais rezultatais, nes kaip evangelijoj pasakyta, nematome “rąsto savo akyje”.

     O kai mus pačius ištinka kančia, nemalonumai, bandymai, kai žmonės mus įžeidžia, apkalba, nuskriaudžia, koks įsiliepsnoja mumyse pyktis ir kerštas! Tada tikrai esame dideliame pavojuje, nes tuomet mūsų veiksmai plaukia iš įaudrintų jausmų, kurie užtemdo protą. Veikdami iš to savo pykčio, su įsitikinimu teisinamės, jog siekiame teisingumo! Tokiu atveju ypač reikia nurimti, atsiverti dieviškai įtaikai. O tai daryti padeda angelai, ypač mūsų angelas sargas.

     Angelai mus saugo ne vien medžiaginiuose dalykuose, bet jų veikimas liečia mūsų psichinį gyvenimą bei dvasines nuotaikas. Viena prancūzų mistike, pasižymėjusi proto aiškumu, taip apibūdina angelų įtaką: “Kai siela yra vienybėje su angelais, ji patiria lyg ir savo galių sustiprinimą. Kaip astronomas savo teleskopu atranda naujus horizontus, kurių natūralus jo regėjimas nesiekia, panašiai per dvasinį kontaktą su angelais siela patiria protavimo ir meilės sustiprėjimą”.

     Bet juk tai nėra taip labai nuostabu. Gyvenime esame patyrę, kaip, bendraudami su gerais ar net šventais žmonėmis, jaučiame gėrio dvelkimą, jo patrauklumą, norą patiems to gėrio siekti. Panašiai ir gerųjų dvasių pasaulis švyti skaidra, šiluma, gerumu. Gerasis mūsų angelas mus įtaigauja, nors dažnai nesuvokiant, kaip ir iš kur ta įtaka mus pasiekia. Nei gerieji, nei piktieji angelai negali tiesiogiai užvaldyti mūsų proto ar valios; jie gali tik netiesiogiai mus paveikti, pvz., per vaizduotę.

     Mūsų aplinka mus veikia daug stipriau negu tuo momentu sąmoningai sugebame suvokti. Kai teko pusantrų metų gyventi ir dirbti Lietuvoje, prisimenu, kad kartais apimdavo kažkokia slogi nuotaika. Kartą nuėjau į vieną Kauno muziejų pasižiūrėti Žiupsnytės paveikslų parodos. Jos tematika: angelai. Spalvos gyvos, bet drauge švelnios. Akis ypač gaivino melsva spalva (ji rišama su gydymu). Salėje buvau viena su tais paveikslais. Eidama nuo vieno prie kito, pajutau ramybę ir džiaugsmą, gerumo dvelkimą. Išėjau iš ten su giedria, pakilia nuotaika. Kitą sykį pasikviečiau draugę tų paveikslų apžiūrėti, ir ji taip pat prisipažino nusiraminusi, pragiedrėjusi. Tie angelų atvaizdai mus abi teigiamai veikė. O ką bekalbėti apie autentišką angelų įtaigaujimą mūsų dvasiai, kai meldžiamės, kai darome pastangas kelti mintis į Dievą...

Ar angelus palikome savo vaikystės katekizme?

     Paprastai vaikai labai mėgsta pasakojimus apie angelus ir mielai priima mokymą, jog kiekvienas turime savo angelą sargą. Gal prisimename paveikslus, kur baltai apsirengęs angelas dideliais sparnais apgaubęs lydi vaikus per tamsią girią ar per tiltą virš bedugnės... Gal ir mūsų tikėjimas angelais liko prie tų gražių vaikystės prisiminimų.

     Bet angelai nėra pasaka. Ir jie mums dar labiau reikalingi, kai išėję į pasaulį, turime grumtis su visa tuo, kas griauna mūsų tikėjimą ir silpnina ryžtą daryti gera. Nuo senų senovės Bažnyčios tėvai, rabiniškoji tradicija, įvairūs viduramžių pasakojimai kalba apie angelus, padedančius žmonėms pagundų metu, gelbstinčius sunkumuose, užrašančius jų gerus darbus.

     Yra toks senas pasakojimas apie dykumoje gyvenantį atsiskyrėlį pirmaisiais Bažnyčios amžiais. Daugelį metų jis meldėsi, pasninkavo ir atgailojo už pasaulyje gyvenančius žmones, prašydamas jiems Dievo malonės. Pagaliau jis paseno, ir kasdieninė kelionė prie vandens šaltinio atsinešti vandens tapo varginanti ir įkyri. Kas rytą pasiėmęs savo medinius kibirus, senukas ėjo karštu smėliu semtis vandens, skųsdamasis ir murmėdamas.. Prisisėmęs vandens, dūsaudamas žingsniavo atgal, šluostydamas prakaitą. Bet štai jam beeinant, už nugaros pasigirdo duslus balsas skaičiuojantis kažką: 100.- 001, 100.002, 100.003 ir t.t. Apsigręžęs, senukas atsiskyrėlis nieko nematė. Juk jis vienų vienas toj dykumoj. Ir vėl žingsniuoja toliau, ir vėl girdi skaičiavimą. Dar kartą apsigręžęs pamato didžiulę būtybę, kuri jam sako: “Eik sau tolyn ir nekreipk dėmesio į mane. Aš skaičiuoju tavo žingsnius, kad galėčiau juos įrašyti Gyvųjų knygoje. Nenoriu išleisti nė vieno tau priklausančio nuopelno nei malonių, kurios dėl tavęs atiteks kitiems. Žinok, kad niekas nenueina veltui - niekuomet”. Ir pasakojimas baigiasi tuo, kad atsiskyrėlis savo trobelę nukelia dar toliau nuo vandens šaltinio, kad jam reiktų dar toliau eiti.

     Dieviškoji pagalba bei rūpestis lydi visus “geros valios žmones”. Joan Webster Anderson knygoje Kur vaikšto angelai (Where Angels Walk); Guideposts, New York, 1992) radau įdomų pasakojimą apie protestantų misionierių dr. Raymond Edman. Būdamas tik dvidešimt trejų metų, jie su savo jauna žmona 1923 m. išvyko į Pietų Ameriką, į Ekuador prie Andų kalnų to krašto indėnams skelbti Dievo žodį. Jie ten įsikūrė, bet evangelizacijos darbas sunkiai sekėsi. Indėnai buvo priešiškai nusistatę prieš atvykėlius. Juos apmušdavo akmenimis ir net maisto jiems buvo sunku nusipirkti turgavietėje. Apsitvėrę tvora nuo įsibrovėlių, jauna misionierių pora nusiminė, jog jų pastangos eina veltui. Jie pasijuto vieniši, atmesti. Ir štai vieną dieną Raimondas išgirdo kažką beklebinant lauko vartelius. Išėjęs pamatė ten bestovinčią indėnę moterį, apsirengusią įprastais kalnų indėnų rūbais - didele, sunkia skrybėle, karoliais, apsigaubusią melsva skara. Ji paklausė: “Ar jūs esate tie žmonės, kurie atvyko mums papasakoti apie gyvąjį Dievą?” Nustebęs Edmanas pritarė, kad taip. Tuomet pakėlusi ranką ji ėmė laiminti jį ir jo namus bei melsti jam drąsos atlikti savo misiją. Po kelių minučių ji nuleido ranką, nusišypsojo ir pasižiūrėjo į jį spindinčiom akim. Tada jis susigriebė atkelti vartelius ją įsileisti vidun, bet kai vėl pakėlė galvą, ji buvo dingusi. Veltui jis lakstė šen bei ten, jos ieškodomas, gatvėje niekas jos nebuvo matęs angelą. Tik vėliau jis susiprato matęs angelą - ir tai tokiu įdomiu pavidalu! Po trisdešimties metų Raimondas Edmanas aprašė tą įvykį straipsnyje “Ir aš mačiau angelą” (I Too Saw an Angel, 1959).

     Nors mūsų medžiaginiuose dalykuose paskendusi kultūra nenori pripažinti dvasinio pasaulio, jis yra. Tačiau jo apraiškos keistos, iškreiptos: ypač paskutiniu metu mėgstama vaizduoti piktąją dvasią, velnius, visokias baisybes kenkiančias žmogui. Gal todėl beveik spontaniškai pasireiškė dabartinis angelų fenomenas. Gal ir dėl to, kad blogio jėga pasirodanti tokia didelė, beveik neįveikiama, štai iškilo ir gėrio jėga. Šv. Jonas nuo Kryžiaus kadaise rašė, kad kai padidėja žmonių vargai, ir Dievo gailestingumas tuomet didesnis.

     Mūsų laikais daug kalbama ir apie mirtį, bet su didele baime, pasibaisėjimu. Ir mes ne vienas baukščiai pamąstome, kaip iškęsime senatvę, sunkią ligą, ilgas kančias. Mūsų tikėjimas nurodo, jog ypač tada, mirties atveju, Dievas mums siunčia pagalbą pareiti per tamsų skėnį iš mirties į gyvenimą. Tradicinė Bažnyčios malda, kuri dažnai giedama, lydint karstą iš bažnyčios, šaukiasi angelų palydos mirusiajam:

     Dangun telydi jo/jos vėlą angelai,
     tepasitinka ją ateinančią kankiniai
     ir tenuveda į šventąją džiaugsmo būstinę.

     Angelų chorai tegul jo/jos vėlę priima,
     kad su visais šventaisiais
     galėtų džiaugtis amžinuoju atilsiu.

(iš laidotuvių apeigų)