(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Jonas Lebetkevičius

VIETOJ ĮŽANGOS

    Pirma negu Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų, Jis pasakė apaštalamts: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” (Mk 16,15). Šį siuntimą apaštalai priėmė ir uoliai vykdė per visą savo gyvenimą. Kita panaši misija buvo - padaryti Kristaus mokiniais visų tautų žmones, juos krikštijant (plg. Mt 28,19). Kristaus įsteigtoji Bažnyčia sparčiai plito Romos imperijoje. Jos plitimas nesustojęs ir dabar. Apaštalai iš Kristaus gautus įgaliojimus perdavė savo mokiniams - ir taip iš kartos į kartą iki mūsų dienų. Kristaus pasekėjai, Jo vietininko popiežiaus Jono Pauliaus II vadovaujami, ruošiasi didžiajam 2000 metų Jubiliejui, kuris artėja prie savo kulminacijos -dutūkstantojo Kristaus gimtadienio.

Vilkaviškio katedra.

    Jeigu Dievo Sūnui reikėjo pagalbininkų, tuo labiau jų reikia Jo įpėdiniams šioje žemėje - popiežiams. Popiežius skiria sau pagalbininkus vyskupus, vyskupai - kunigus. Sakau skiria, bet tas skyrimas yra ypatingas: savo tarnystei Kristus pats ypatingu būdu pasišaukia kilnios sielos jaunuolius, kurie paklūsta šiam šaukinui ir eina... eina skelbti Gerosios Naujienos. Apsispręsti kunigystei - sudėtingas ir labai atsakingas uždavinys. Juk reikia atsisakyti šio pasaulio vilionių, reikia atsisakyti kūno malonumų, kuriuos gali išgyventi pasauliečiai. Tačiau jaunuoliai, stoję Kristaus tarnybon, apdovanojami nepaprastomis malonėmis ir galiomis, kurios nepasiekiamos šeimos žmonėms. Taigi koks turėtų būti šių dienų kunigas? Čia mėginsime apžvelgti situaciją Lietuvoje, kur galbūt yra kitaip negu kitur pasaulyje, kadangi penkiasdešimt ateistinės valdžios, tikėjimo persekiojimo ir represijų metų uždėjo savo antspaudą visos Lietuvos žmonių galvosenai, neišskiriant ir dvasininkijos, net Bažnyčios hierarchų.

"KAS ĮTIKĖS IR APSIKRIKŠTYS, BUS IŠGELBĖTAS" (Mk 16,16a)

    Kiekvieno žmogaus būtina išganymo sąlyga - krikštas ir tikėjimas. Dažnai savęs klausiu, kiek šiandien Lietuvoje yra giliai tikinčių kunigų. Keistas klausimas, bet jis turi realų pagrindą. Iš pusiau nudvasintos visuomenės tarpo ir kunigystę renkasi panašios dvasios jaunuoliai. Pasižiūri kartais į tokį jaunuolį ir galvoji, kuo jį žavi kunigystė. Ir dažnai matai, kad susivilioja geru gyvenimu, materialinių gėrybių gausa, kai tuo tarpu aplink daug skurdo, nepritekliaus. Dar daugiau. Jeigu į kunigų seminariją stoja idealų ir tikėjimo vedamas, tai jau pačioje seminarijoje tie idealai, užuot suvešėję, nublanksta, o kunigavimo metais ir visai pranyksta. Lieka tik bejausmis, šaltas sakramentų administravimas ir nežabotas turtų geismas.

PIMOJI MŪSŲ LAIKŲ KUNIGUI KELIAMŲ SĄLYGŲ YRA TVIRTAS TIKĖJIMAS

    Neturėdamas gilaus tikėjimo kunigas negalės patraukti žmonių, bus tik administratorius, o ne dvasinis tikinčiųjų vadovas ir tėvas.

    Maironio laikais studijos kunigų seminarijoje buvo mokamos. Nebuvo jokių nuolaidų. Neturi pinigų studijoms - neturi išorinio pašaukimo žymių, nesvajok apie kunigystę. Mūsų dienomis seminarijų auklėtiniai išlaikomi tikinčiųjų aukomis, jiems sudarytos “šiltnamio” sąlygos, kurių auklėtiniai nesugeba deramai įvertinti. Per studijų metus suformuojamas stereotipas, kad busimajam kunigui viskas bus duodama veltui. Būtų labai gerai, kad kunigai savo pragyvenimui galėtų užsidirbti, o ne gyventi iš aukų. Pastaruoju metu ir užsidirbti galimybė yra - eik į mokyklą ir dėstyk tikybą. Kur ten. Šį darbą daugelis kunigų vertina kaip naštą ir jeigu tik įmanona paveda mokytojams. Ir pasiteisinimą suranda - neparuošti darbui mokykloje. Galbūt. O paprasta tikinti moterėlė, baigusi mėnesio trukmės katechetikos kursus, paruošta? Ji eina ir moko, nes jai reikia “savo veido prakaite valgyti duoną” (plg. Pr 3,19a). Tas pat yra ir su Kauno teologijos filosofijos fakulteto absolventais - tik retas kuris dėsto mokyklose tikybą. Sunku ir nepelninga. Randa šiltesnių vietelių redakcijose, labdaros organizacijose, net muitinėse! Klausiu, kas jus, mielieji, siuntė ir vedė į tokias studijas, jeigu nenorite dirbti ten, kur šiandien esate labiausiai reikalingi? Reikalingi mokyklose ir Jūs, kunigai, kad prikeltumėte jaunosios kartos žmogų darbui Dievo garbei ir Tėvynės labui!

"DOVANAI GAVOTE, DOVANAI IR DUOKITE" (Mt 10,8b)

    Kartą kalbuosi su vienu Lietuvos vyskupu, kalbą kreipiu į tai, kad kunigai bent už mirusiųjų laidojimo pamaldas neimtų pinigų. Vyskupas paaiškino, kad neturįs teisės šito kunigams įsakyti, o, manau, ir pats nebuvo tuo įsitikinęs. Galiausiai tarė: “Iš ko kunigai gyvens?” Taigi “mirkite, mūsų ganomosios avelės, kad, mes, jūsų piemenys, gyventume! Ir mirkite kuo gausiau! Tai tik pagerins mūsų gyvenimą. Graudu, bet taip yra. Artimo žmogaus netektis jau savaime yra baisi nelaimė. O čia dar užgula laidojimo našta. Aš visa tai vadinu laidojimo industrija, kuri taip išsunkia žmogų, kad net į skolas įvaro. Paskaičiuokime. Karsto -reikia, laidojimo patalpos reikia, velionį aprengti - reikia, duobę iškasti - reikia, transporto - reikia, pamaldas užprašyti - reikia (ir gerai sumokėti!), gedulingus pietus duoti - reikia. Visa tai sudaro apvalią sumelę, du ir daugiau tūkstančių litų. Iš kur ji, tarkim, našlė, gaudama du šimtus litų pensiją, gali paimti? Tiesa, valstybė už karstą išlaidas kompensuoja, bet tai tik maža laidotuvių išlaidų dalis. O klebonėlis lengva ranka į savo kalendorių įrašo paskirtą laidotuvių dieną, valandą, mirusiojo vardą ir paaukotą sumą. Jeigu reikia, dar paskiria ir trisdešimtosios po mirties dienos pamaldas (žinoma, už papildomą auką, veltui juk nieko nedaroma). Amerikos lietuviai stebisi mūsų laidotuvių tvarka, kad ir velionio rengimu naujais drabužiais. Jie klausia, argi jis nieko neturėjo apsivilkti. Lietuvoje išsivystė gėlių ir vainikų kultas. Tai vėl dideli pinigai, kuriuos į balą meta velionio artimieji, giminės, bendradarbiai bei pažįstami. Už tuos pinigus galima būtų žmogų palaidoti arba artimuosius sušelpti. Bažnyčia ėmėsi aiškinti, kad tikrai nereikalinga gėlių gausa, bet vėl kreipia į save - užsakykite Šv.Mišias mirusiojo intencija, įteikite artimiesiems voką su rašteliu, kada paskirtos gedulingos pamaldos. Mirkite avelės! Aš nežinau tokios parapijos, kur kunigas veltui atlaikytų laidojimo pamaldas. Nežinau, bet nemanau, kad tokių kunigų nėra, o turėtų būti paskelbta norma - laidojimo pamaldos ir visų Sakramentų teikimas - be jokios aukos - “dovanai gavote, dovanai ir duokite” (Mt 10,8b).

"TEBŪNA SVARBIAUSIA JŪSŲ PAREIGA -TARNAUTI BROLIAMS''

    Tarnystės pavyzdį parodė pats Kristus, kada Jis apaštalams plovė kojas. “Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau” (Jn 13,15). Didžiojo Ketvirtadienio liturgijoje šį simbolinį kojų plovimą kartoja popiežius Romoje, mūsų vyskupai - Lietuvoje. O kaip būtų gerai, kad jų (vyskupų) tarnavimo dvasia būtų tapati apeigų veiksmui.

    Tikinčiųjų tarpe daug kur priimta kunigą tėvu vadinti. Jei taip - mes esame dvasiniai jo vaikai, o tarpusavyje - broliai. Todėl tarnystę broliams popiežius Jonas Paulius II priskiria svarbiausioms kunigo pareigoms. Lietuviškų žmonių pamaldumu ir gražiomis tradicijomis žavisi daugelis iš Vakarų atvykusiųjų. Deja, mes savo tradicijų jau pradėjome atsisakyti. Mėgdžiojame vakariečių elgesį, norėdami tapti moderniais. Kaip pagarbiai anksčiau tikintieji elgėsi su Švč.Sakramentu!

    O dabar apsipratom. Bažnyčiose neliko Dievo stalo (grotelių), Šv. Komunija priimant atsiklaupti nereikia, kai kurie kunigai novatoriai, vakariečių pavyzdžiu, ją jau ir į rankas paduoda. O kaip supaprastinta gedulingų pamaldų liturgija! Velionis į bažnyčią jau retai benešamas, egzekvijos negiedamos, laidotuvių procesijos priekyje kunigo nepamatysi. Jeigu nori, kad kunigas dalyvautų laidotuvėse, būk geras, jį nuvežk, palaidojus - parvežk. Ar tai yra tarnystė? Čia reikalavimas patarnauti, ir tai tokiu metu, kada artimiesiems ir be to yra labai daug rūpesčių. Anksčiau buvo kitaip.

    Todėl darosi neaišku, kas leido revizuoti Kristaus mokslą, ranka numoti į Jo pavyzdį. Tiesa, šiandieninė situacija kartais iš tiesų keičia nusistovėjusias tradicijas. Daugelio didmiesčių kapinės yra net už keliolikos kilometrų nuo bažnyčios. Tokiu atveju, savaime suprantama, laidotuvių procesijos į kapus jau nelieka -visi važiuoja, bet sakydamas, kad kunigo nepamatysi laidotuvių procesijos priekyje, turėjau galvoje dar nepakitusią situaciją, kada kapinės nuo bažnyčios yra už kilometro - kito.

MYLĖTI ARTIMĄ NE ŽODŽIAIS, O DARBAIS

    Kiekvienam žmogui autoritetą pelno jo žodžių ir darbų vienybė - darau tai, ką sakau. Tuščiakalbių yra labai daug, bet savo žodį darbu patvirtinti retas gali. Pamokslavimas apie Dievo meilę yra tuščias, jei jis nebus liudijamas konkrečiais artimo meilės darbais -kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (Mt 25,40). Nepriteklių kamuojamoje Lietuvoje yra kunigų, kurie sugeba išeiti iš savo asmeninių interesų, steigia senelių, našlaičių globos namus, organizuoja vargšų valgyklas, pasitelkia šiems kilniems darbams pasiturinčius žmones ir tikrai pelno visuomenės pagarbą, meilę ir pripažinimą. Bet tai tik vienetai. Dauguma tačiau mūsų kunigų žiūri savo interesų, o artimą mylėti moko tik žodžiais. “Neprabangiai šiandien gyvena kunigai”, - sako man vyskupas. Nedrįsau prieštarauti, o reikėjo! Reikėjo pasakyti: “Jūsų Ekscelencija, ar moralu dabar kalbėti apie kunigų prabangą, kai tauta, bent jos dauguma, gyvena prie skurdo ribos arba net žemiau jos. Ar gali kunigas pretenduoti į prabangų gyvenimą, kada jį išlaikantis, jam aukojantis tikintysis gyvena skurde? Ar gali iš aukų gyvenantis gyventi N kartų geriau už aukotoją?” Nepasakiau šių žodžių Ekscelencijai, kuris galbūt ir kitiems pašnekovams tvirtins - “neprabangiai šiandien gyvena kunigai”.

DALIJIMOSI DVASIA

    Šventasis Tėvas pabrėžia kunigiško dosnumo svarbą. Puiku, reikalinga, būtina! O kaip yra iš tikrųjų. Beveik priešingai. Šito neteigiu apie visus. Jau minėjau - yra žmones mylinčių ir jiems padedančių, bet tai ne taisyklė, veikiau išimtis. Vaizdžiai kalbant, kunigo pajamas galima būtų palyginti su upe, kuri įteka į ežerą, bet iš to ežero neišteka joks upeliukas. Kitaip, tariant, kunigas įpratęs gauti, bet ne duoti.

    Kunigas, kaip pilietis, turėtų būti suinteresuotas, kad jo tautos žmonės (taip pat kaip ir jis) galėtų gyventi geriau. “Tikrai solidarią visuomenę galima sukurti tada, kai pasiturintys... neapsiribos davimu: reikalinga, dalijimosi dvasia, tokia, kai galimybę skirti savo pagalbą... laikytume, garbės dalyku” (Jonas Paulius II). Dalijimosi dvasia! Tai ne numesta išmaldos moneta, tai artimo meilės versmė, trykštanti iš mylinčios širdies. Toks turėtų būti žmogų mylintis kunigas, tokia turėtų būti visuomenė. Išsiugdykime tokius kunigus, tokią visuomenę -ir vargšų sumažės!

    “Ir vargšui ištiesk ranką
    Kad tavo paties palaima būtų sklidina.
    Būk dosnus kiekvienam gyvajam,
    neatsisakyk būti geras net mirusiems”

         (Sir 7,33).

    Padėsi neturinčiam - praturtinsi save. Regis, aišku. Taigi kas trukdo sekti Šventojo Rašto pamokymu? Gal egoizmas ir puikybė, kurie neturėtų derintis su kiekvieno žmogaus, juo labiau kunigo, gyvenimu.

    Iš arčiau pažindamas kunigų gyvenimą, įsitikinau, kad jų dauguma myli tik save, kitaip tariant, vykdo tik pusę Didžiojo (meilės) Dievo įsakymo, antroji šio “sakymo pusė - mylėk savo artimą - lieka tarytum ir nepastebėta. Kodėl taip yra? Penkeri (dabar jau šešeri) studijų metai kunigų seminarijoje neįdiegia artimo meilės jausmų, užtat didybės, puikybės, išmintingiausio ir kitos “dorybės” taip įsišaknija, kad jų jau nebeišrausi. Nemėgink, vargše žmogau, pamokyti kunigą, padaryti jam pastabą dėl neteisingo poelgio. Užsitrauksi amžiną rūstybę. Ir tai ne pavieniai atvejai. Tai sistema, todėl drįstu teigti, kad čia auklėjimo trūkumai. Ir dar. Užuot buvę vieningi Kristaus vynuogyno darbininkai, kaip kunigai tarpusavy nesutinka, vienas kitą išjuokia, pavydi, apkalba ir žemina. Aš beveik negirdėjau, kad kunigai vieni apie kitus ką gero pasakytų. Gaila, bet tai tiesa! Net posakį susikūriau: “Nori prarasti tikėjimą, daugiau bendrauk su kunigais”. Paradoksas. Gerai, kad žmonės pradeda atskirti tikėjimo ir kunigo elgsenos dalykus. Kas to nesugeba padaryti, dažnai praranda tikėjimą arba nustoja jį praktikavęs.

    Šių dienų kunigas turi atsisakyti egoizmo ir puikybėst nes šios ydos žudo jį kaip asmenybę, o netinkamu kunigo elgesiu griaujamas žmonių tikėjimas.

    Viena iš sunkiausių kunigystės priedermių -celibatas. Ką tai reiškia, supranta kiekvienas, besirenkantis kunigystę, tačiau nesuprantama, kai šiandieniniai seminarijų absolventai, nepraėjus nė metams po šventimų, vyskupui pareiškia neturį tikėjimo, o celibatą vertina kaip atgyveną. Dar yra ir tokių, kurie nori būti kunigais ir turėti šeimą. Tokiems, matyt, geriau būtų tapti pastoriais ar popais. Kalbant apie celibatą, reikėtų paliesti keistą kunigų gyvenimo praktiką - turėti jaunas šeimininkes. Bažnyčios kanonai reikalauja, kad kunigo šeimininkė būtų ne jaunesnė kaip 45 metų amžiaus. (Gal naujai patvirtinti Kanonai to nereikalauja?). Rodos, viskas aišku. Ir kaip suprasti tokius kunigus, kurie viešai pažeidžia Kanonų reikalavimus. Ko gali tokie kunigai tikėtis iš tikinčiųjų, jeigu patys laužo Bažnyčios Kanonus? Kunigystė - ne lengvo gyvenimo profesija - bet savęs išsižadėjimo dėl Dievo ir žmonių meilės tarnystė, todėl busimieji kunigai turi aiškiai apsispręsti. Nežinau, ar dėl kunigų stokos, ar dėl kitų priežasčių šia prasme kunigams nepakankamai reiklūs ordinarai. Mano galva, geriau mažiau, bet gerų kunigų!

    Man nelabai suprantama, kodėl, pavyzdžiui, Lietuvos jėzuitų vyresnybė išsiuntusi į Kanadą kunigą Kazimierą Ambrasą SJ. Argi jam nėra darbo čia? Norime ar ne, mes turime pripažinti Lietuvą misijų kraštu. Penkiasdešimt religinės priespaudos ir persekiojimo metų padarė savo. Apklausų rezultatai teigia, kad Bažnyčia Lietuvoje pasitiki apie 60% gyventojų. Vargu ar taip yra iš tikrųjų. Katalikais save laikančių Lietuvoje yra apie 80%, tačiau praktikuojančių, mano manynu, yra apie 15%. Tų, kurie per Velykas atvyksta pastovėti šventoriuje, aš nelaikau katalikais. Geriausiai pasitikėjimą Lietuvos Katalikų Bažnyčia liudija Prezidento rinkimo pirmojo turo rezultatai. Nors dauguma Bažnyčios hierarchų neįvardijo kandidato, už kurį turėtų balsuoti tikintieji, bet visiems buvo aišku, kad galvoje turimas Vytautas Landsbergis, tikrasis tautos patriotas ir didvyris, pasakyčiau, tragiško likimo žmogus, nepelnytai tautos pasmerktas. “Ant kryžiaus jį!” Taigi pirmajame ture šis vyras liko trečias, gavęs apie 16% balsų, nepatekęs į antrąjį rinkimų turą. Štai tikrasis Bažnyčios reitingas! Ne be reikalo prieš antrąjį rinkimų turą Bažnyčia nepravėrė lūpų, kviesdama balsuoti už vieną ar kitą kandidatą. Nepravėrė, nes žino, kad lietuvaičiai savosios Bažnyčios balso negirdi ir neklauso. Liūdna, labai liūdna...

    Negaliu praeiti pro šalį, nepalietęs Bažnyčios hierarchų vaidmens. Jau minėtas kunigas K. Ambrasas Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje savo pamoksle 1995 07 23 iš numirusių “kėlė” vyskupą Motiejų Valančių. Štai pagrindinės kunigo mintys, išgirstos per radijo imtuvą ir ne stenografiškai užrašytos: “...vyskupe, kelkis! Žygiuok apginti bedalių. Kilnusis Žemaitijos vyre, garsiau prabilk visų ganytojų vardu. Supratingasis Žemaitijos klonių vaike, atmerk akis direktorių, išdalink turtuolių sąskaitas vargšams. Kelkis, Vyskupe Motiejau, ištrauk lietuviškus protus iš bravorų sruvenančių kanalų. Kilnusis Žemaitijos vade, Seime ant sienos kryžių pakabink. Be kryžiaus, doros -žuvus Lietuva. Garbusis vyskupe Motiejau, kelkis. Žemaičių vyskupe, padėk paimti valdžią kitiems, kad niekam nereikėtų alkti. Lietuva - ne vagys, ne žudikai, ne girtuokliai. Žemaičių vyskupe, kelkis!”

    Savo laiku garbingas Vyskupas išgelbėjo tautą. Vieno teologijos profesoriaus ir klausiu, kaip vyskupas Motiejus Valančius sugebėjo tai padaryti.“Nebuvo Vyskupų konferencijos”, -atsakė profesorius. Ar reikia geresnio šiandienos vyskupų vertinimo?

    Septynios vyskupijos, septyni ordinarai, dar keli augziliarai - iš numirusių keliame Valančių! Negirdėti, beveik negirdėti Lietuvos ganytojų balso, kviečiančio į blaivybę, beveik negirdėti ganytojų balso, ginančio negimusius kūdikius. Per 50 ateizacijos metų Lietuvoje išžudyta apie 3 milijonai negimusių kūdikių, o vyskupai - tyli. Tyli ir kunigai. Kažkodėl nemadinga šiomis temomis sakyti pamokslus. 1955 metais legalizuotas abortas. Ir Katalikų Bažnyčios hierarchai, turėdami seimo valdančioje daugumoje krikščionių demokratų partijos atstovų, nemėgina inicijuoti įstatymo dėl abortų uždraudimo. Lietuvos dvasininkija tyli, o tuo tarpu ir toliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, žudomi negimę kūdikiai. Per aštuonerius nepriklausomybės metus imant aritmetinį vidurkį, jau išžudėm apie 480 tūkstančių busimųjų piliečių. Ar ne per aukšta tylos kaina? Tarp Bažnyčios ir tautos nėra susikalbėjimo -statome Babelio bokštą!

    Lietuvoje - bažnyčių statymo metas. Čia vyksta tikros socialistinės lenktynės! Kuri vyskupija pastatys daugiau. O statome, pasak vieno filosofo, tas bažnyčias, labiau panašias į aukštakrosnes, negu į Dievo namus. Taip, mūrų pristatysime, tik juos statydami, “per darbus” nematome, kad griūva gyvoji Bažnyčia. O štai vienos - Prisikėlimo - bažnyčios taip per aštuonerius metus ir nesugebėjome atstatyti. Mes statom tautos šventovę”, - su tokiu šūkiu nepriklausomoji Lietuva statė šią bažnyčią. Kiekviena vyskupija - tai valstybė valstybėje, todėl ir negali išspręsti visai tautai svarbiausių reikalų. Ne be reikalo ir šaukiamės vyskupo Motiejaus. Dabarties kunigas turėtų būti nenuilstantis šauklys, šaukiąs į kovą už negimusios gyvybės išsaugojimą, šaukiąs į blaivybės kelią, savo gyvenimu rodąs gyvą pavyzdį.

KUNIGAS TURĖTŲ BŪTI MALDOS VYRAS

    Kunigo pareiga - pačiam melstis ir mokyti žmones tai daryti, ugdyti pasitikėjimą maldos galia. “Patys kunigai tegul teikia garbę ir padėką Eucharistijai įvairiomis dienos valandomis, atlikdami kunigiškas maldas, kuriomis jie maldauja Dievą Bažnyčios vardu už sau patikėtą Dievo tautą ir už visą pasaulį” (II Vatikano susirinkimo nutarimas).

    Atrodo, kad šios nuostatos rašytos ne Lietuvos kunigams, kurie dėl savo užimtumo įvairiais ūkiniais reikalais tikrai šių reikalavimų nesilaiko. Dar daugiau. Yra faktų, kad kunigai nelaiko šv. Mišių, jei nėra stipendijų - veltui nesimeldžiama. O pirkta malda, sutikime, kaip ir meilė dėl išskaičiavimo, yra netikra. Man atrodo, kad reikėtų daryti kitaip, bet čia nieko nepakeisi. “Iš ko kunigai gyvens?” - suskamba ausyse vyskupo frazė...

    Palietėme čia kai kuriuos momentus pasirinkta tema. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ir į temą ne visai atsakyta, tačiau jeigu dabarties kunigai išvengtų tų blogybių, kurios čia iškeltos, gautume kunigo idealą, kuris ir atlieptų temai “Koks turėtų būti šių dienų kunigas”. Nepretenduoju į absoliučią tiesą, nesiėmiau teorinių svarstymų ir filosofavimo, o pasakiau nedidelę dalį to, kas jaudina paprastus Lietuvos tikinčiuosius, ateistine propaganda “maitintus”, persekiojimų gąsdintus ir represijų įškankintus, kurie su pasitikėjimu eina į ateitį, kurie norėtų matyti dvasingą tautą, gėrėtis jos žiedu -dvasininkija, bet, deja, gyvenimo tikrovės nuviltus.

    Dabar mes esame kaip Mozės vedami izraelitai, kuriems bus lemta keturiasdešimt metų klajoti dvasinėje dykumoje, kol pasieksime Pažadėtąją žemę. Ateizmo apnuodytoji tautos dalis išmirs, taip ir neįžengusi į tą šalį, o sekuliarizuotoji ateinančioji karta ar sugebės atsispirti šios žemės vilionėms — vienas Dievas težino.

    Baigiu malda, kurią man Šventoji Dvasia įkvepia, rašant paskutines eilutes: Išgirsk, Viešpatie, savo vaikų maldavimo balsą, pagydyk sergančią Lietuvos žmonių dvasią, duok jai giliai tikinčių, pamaldžių, Dievą ir žmones darbais, ne žodžiais mylinčių kunigų, tų trečiojo tūkstantmečio možių ir valančių, kurie išvestų savo tautą iš dvasinės dykumos į Tavo vaikams nuo amžių Pažadėtąją žemę. Amen”.

Rugpj. mėn. Šventojoje, Lietuvoje, stovyklavo dvi katalikiškojo jaunimo grupės. Pirmojoje mėn. pusėje stovyklavo jaunieji šv. kun. J. Bosko bičiuliai iš Vilniaus ir jo apylinkių. Juos globojo Vilniaus šv. J. Bosko parapijos klebonas kun. Izidorius Sadauskas SDB. Antrojoje mėn pusėje stovyklavo Žemaitijos jaunučiai ateitininkai. Juos globojo Kretingos pranciškonai ir Telšių katalikiškos mokyklos direktorės pavaduotoja Elena Martinkienė. Abiejų stovyklų stovyklautojais nuoširdžiai rūpinosi Šventosios klebonas kun. Vidmantas Gricius.