Prel. J. Kučingis
(Iš jo knygos Šventiniai ir proginiai pamokslai)
Mums, XX amžiaus žmonėms, sunku įsivaizduoti pirmąsias Kalėdas, kai po ilgų laukimo ir nevilties šimtmečių atėjo Pranašų nusakytoji laikų pilnatvė, kurioje turėjo gimti Mesijas, pasaulio išganytojas. Dabar, tiesa, Bažnyčia per keturias Advento savaites savo liturgijoje mėgina atkurti Kristaus laukimo periodą. Tačiau per tolimas yra tas įvykis ir per menki mes esame visiškai įsijausti ir suprasti anų amžių žmogaus dvasią ir tragediją.
Žymus anglų rašytojas Čestertonas savo veikale “Amžinasis žmogus” šią iki Kristaus žmonių būseną mėgina palyginti su maža, vieniša sala, esančia milžiniško okeano viduryje, iš visų pusių apsupta aukšta siena, į kurią be paliovos plakasi šėl-
Tyli naktis, šventa naktis ... Prano Lapės piešinys
stančios jūros bangos. Šios salos centre, didžios baimės kankinami tūno būrelis susiglaudusių žmonių. Jie bijo pajudėti iš salos vidurio, kad šėlstančios jūros bangos jų nenuplautų ir nepaskandintų gelmėje. Šie nelaimingieji, anot Čestertono, drebėjo iš baimės, kaip drebulės lapai. Tas pats autorius sako, kad jie virpėjo susigūžę, iš jų lūpų nesiveržė daina, jie grimzdo neviltyje, juodinančioje jų gyvenimo ateitį.
Vieną kartą, toliau pasakoja Čestertonas, šioje saloje pasirodė kažkoks nuostabus žmogus. Jis nutiesė jiems tiltą, kurio vienas galas rėmėsi į salą, o kitas kilo aukštyn, į erdvę, į naują žemę, į naują pasaulį, kurio kontūrai iškilo prieš jų akis. Salos gyventojai atgavo drąsą, džiaugsmas užtvindė jų dvasią, ramybė ir pasitikėjimas grįžo į jų išvargusias širdis. Nors ir toliau įsiutusios bangos nesiliovė plakusios salą, tačiau žmonės jų nepaisė, nes jie turėjo gyvenimo viltį ir pažadėtosios žemės viziją, kurią jiems atnešė tas stebuklingasis žmogus.
Dabar atidėkime į šalį rašytojo vaizduotės kūrybą ir atverskime Biblijos lapą.
Pranašas Izaijas, vaizduodamas laikus iki Kristaus, žydų tautos lūpomis šitaip maldauja: “Rasokite dangūs iš aukštybių ir debesys išliekite Teisųjį. Teatsiveria žemė ir teišželdina Gelbėtoją” (Iz-45,8). O nemirtingasis Dovydas savo 43-ioje psalmėje taip byloja: “Pabusk, ko miegi, Viešpatie*: pabusk ir neatstumk galutinai, kodėl suki šalin savo veidą ir užmiršti mūsų sielvartą. Mūsų kūnas prikepo prie žemės! Kelkis, Viešpatie, padėk mums ir gelbėk mus”.
Maždaug tokiame fone gimsta Kristus. Jis pasirodo silpno kūdikio išvaizda. Šalia jo vygės budi du benamiai žmonės: Juozapas ir Marija. Visa tai vyksta tvarte, tarp gyvulių. Mat pas žmones nebuvo jiems vietos. Pirmieji šio užgimusio kūdikio lankytojai yra piemenėliai, vargingiausi šios žemės žmonės.
Tačiau šis Kristaus gimimo paprastumas išauga į didybę ir garbę, kurių nėra susilaukęs joks žemės valdovas. Štai pasigirsta angelų choras, kokio iki šiol niekad žmogus nebuvo girdėjęs: “Garbe Dievui aukštybėse ir žemėje ramybė geros valios žmonėms”. Apsireiškęs angelas piemenims kalba: “Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas” (Lk 2, 10-11).
Taigi silpnutis kūdikis, gyvulių tvartas su savo gyventojais, piemenys, Juozapas ir Marija, angelų giesmė, gerosios naujienos žinia ir sudarė tą pirmųjų Kalėdų paprastumą, vėliau virtusį nepaprastu grožiu ir garbe, kurią visiškai suprasti ir išreikšti niekas nepajėgs. Todėl suprantama, kodėl Kalėdų šventės, išgyvenamos kasmet, bet visada jos būna artimos, šviežios, visados naujos, nesenstančios. Ši Kalėdinė idilija įaugo į žmonių ir tautų dvasią ir širdį, į meną, muziką, literatūrą ir dailę.
Nemanykite, kad Kristaus gimimą anuometinis pasaulis pajuto staigiai ir suprato jo reikšmę bei garbę. Kristaus mokslo pradžia, kaip pats Kristus palygino, buvo panaši į mažą pasėtą garstyčios grūdą, kuris vėliau išauga į didoką krūmą, kuriame dangaus sparnuočiai krauna lizdus ir randa pavėsį. Šis garstyčios grūdelis, Kristaus gimimas, pasidarė naujos eros, naujos epochos pradžia. Kristaus gimimo metai tapo riba, pjūvis, kuris žmonijos istoriją padalino į dvi dalis: prieš Kristų ir po Kristaus. Net ir komunistai, paneigę Dievo esimą, nedrįso atmesti Kristaus metų skaičiavimo būdo.
Be to, Kristaus gimimu pasaulis susiskirstė į du frontus: su Kristumi ir prieš Kristų, su Dievu ir prieš Dievą. Nuo Kristaus mokslo, kurio tikroji žymė yra Dievo ir artimo meilė, nublėso vyriausių žydų kunigų klasta, subyrėjo stabmeldžių šventyklos ir jų dievaičiai. Kristus iškėlė žmogaus asmens vertę ir žmogui buvo atsakyta į jo būties gyvybinius klausimus: kas mes esame, iš kur mes ateiname ir kur einame. Ir ant šių pagrindinių žmogaus būties pagrindų atsistojo naujas Kristaus mokslas, krikščionybė, kaip milžiniškos jūros švyturys, rodąs žmogui kelio kryptį į naujuosius, amžinuosius Namus.
Dievo apvaizdos dėka mums tenka gyventi šiapus Kristaus eroje, gimti iš krikščionių tėvų, gauti krikščionišką auklėjimą, naudotis ir dalintis visa Kristaus mokslo palaima. Ir šiandien mes švenčiame ne pirmąsias Kalėdas, bet metinį to įvykio paminėjimą. Mums sunku net įsivaizduoti anos Čestertono salos gyventojų padėtį ir jų tragediją.
Be to, būdami krikščioniškos dirvos produktai, mes iki galo nesuprantame ir tų mūsų brolių, kurie Kristaus mokslo dar nepažįsta.
Užaugę krikščioniškoje aplinkoje, lengvai viską gavę, dažnai neįvertiname ir nebranginame tos begalinės laimės: būti Kristaus sekėju. Todėl Kalėdos dažnai mums pasidaro kažkokio, kažkur ir kadaise įvykusio fakto minėjimas, dovanomis bei sveikinimais pasikeitimo diena, biznio sezonas, atostogų metas ir t.t. Tačiau tikrosios Kalėdos yra mumyse, mūsų pačių dvasinis gimimas, Kristaus gimimas mumyse. Jei Kristus negimtų mumyse, tai veltui Jis būtų gimęs Betliejuje, nors ten būtų gimęs dešimt, šimtą ir net 1000 kartų...
Negana Kristui mumyse gimti, Jis turi mumyse ir augti iki subrendusio žmogaus amžiaus. Kristus turi mumyse gyventi ir veikti. Gyvas tikėjimas, tinkamas Kristaus mokslo pažinimas, Dievo ir artimo meilė, uolus savo pašaukimo pareigų ėjimas, dažna ir nuolanki religinė praktika yra ženklai, liudijantys, kad mumyse Kristus yra gimęs, auga ir veikia.
Buvo minėta, kad Kristaus gimimu pasaulis susiskirstė į du frontus: su Kristumi ir prieš Kristų. Krikštu ir Sutvirtinimo sakramentais mes tapome Kristaus armijos kariais, kurie ne su ginklu rankoje, o su Dievo ir artimo meilės Evangelija žygiuojame Kristaus armijos gretose. Nuo šio ginklo sugriuvo Romos imperija, neatsilaikė Atilos ir laukinių žmonių gaujos, nuo jo žuvo Bažnyčios tironai, prieš jį kapituliavo ir tautų engėjai, diktatoriai.
Tačiau šiandien Kristus ir jo Bažnyčia stovi prieš naujus priešus, pavojus, su kuriais jai neteko niekad susidurti. Ir šis priešas yra toks galingas ir suktas, kad jo valdžiai priklauso beveik pusė šios žemės žmonių. Tarp jų ir mūsų Tėvynė Lietuva. Turint galvoje komunizmo plitimą žemėje, sustingsta mūsų liežuvis burnoje - per menki esame kalbėti, per menki visa tai suprasti! Rodos, veltui, sakytume, Kristus gimė Betliejuje, veltui Jis praliejo savo brangiausią kraują ir veltui yra skelbiama Jo Evangelija! Kristaus vardas yra niekinamas, Jo sekėjai yra žudomi ir pūdomi kalėjimuose. Jam pašvęstos bažnyčios yra išniekintos. Maža to. Kristaus priešai turi tokių ginklų, kuriais gali mus kiekvienu momentu sunaikinti ir net nušluoti nuo šios planetos paviršiaus.
Taip. Šie įvykiai mus gąsdina ir verčia rimtai susimąstyti. Mes gyvename kančios, melo ir grėsmės amžiuje. Tačiau Kristus, mūsų vadas, neleidžia savo kariams, savo žmonėms, nusiminti. Kristus, matydamas baimės apimtus savo apaštalus, ir mus šiandien, sako: “Vaikeliai, pasitikėkite manim, aš nugalėjau pasaulį”. Tai netušti žodžiai. Juos liudija 2000 metų Bažnyčios istorija. Atsiminkime, kad Kristus savo armijos kariui leidžia keisti taktiką, kovos lauko pozicijas, bet jam draudžia kapituliuoti. Skubomis, pirmųjų krikščionių padedamas, per Jeruzalės miesto sieną bėgo Paulius, bijodamas žydų keršto; bėgo ir Petras iš Romos, bėgo šimtai, tūkstančiai, bet jie nekapituliavo. Mirti kankinio mirtimi yra didelis ir nuostabus dalykas, bet gyventi, aukotis ir visą gyvenimą kovoti yra daugiau negu vienkartinė kankinio mirtis. Tai yra kitos rūšies ilga ir be kraujo praliejimo kankinystė.
Kristus gimė, kad mes taptumėm Dievo vaikais, dangaus dalininkais. Jis nėra vergų Viešpats, jis yra laisvų ir laimingų vaikų Tėvas. Kaip motina labiau myli savo sergantį vaiką ir nenuleidžia nuo jo akių, taip Dievas stebi ir mūsų, ir mūsų tautos, viso pasaulio pažeminimą, kančią ir nelaimes. Kalėdų Kristus yra mūsų didžioji viltis ir tikėjimas, į kurį suduš visos priešo suktybės ir baisieji jų ginklai.
Būkime tikri, jeigu Dievas norės, niekada nebus iššauta iš tų ginklų. Ryt tie patys ginklai gali nukrypti prieš juos pačius ir niekais paversti visą jų kvailą didybę.
Šias savo mintis norėčiau baigti šv. Pranciškaus iš Asyžiaus malda, kurią San Francisko miesto burmistras pacitavo Chruščiovui, kai šis lankėsi Amerikoje.
“Viešpatie, padaryk mane savo taikos įrankiu.
Kur yra neapykanta,
leisk man skleisti meilę;
Kur yra užgavimas - atleidimą,
Kur abejojimas— tiesą,
Kur nusiminimas— viltį.
Kur tamsa - šviesą ir
kur liūdesys- džiaugsmą.
Dieviškasis Mokytojau, duok man,
kad aš gyvenime ieškočiau ne tiek būti paguostas,
kiek kitus guosti.
Ne tiek būti suprastas, kiek kitus suprasti.
Ne tiek būti mylimas, kiek kitus mylėti;
nes duodami mes patys gauname,
atleisdami— mes pelnome atleidimą
ir mirdami paveldime amžiną gyvenimą.
Amen.
Rugsėjo 14 d. Vilniuje įvyko šv. Juozapo kunigų seminarijos naujųjų rūmų inauguracija (pašventinimas). Iškilmėse dalyvavo prez. V. Adamkus, seimo pirm. V. Landsbergis, Vatikano seminarijų kongregacijų prefektas kard. Pio Laghi, Vilniaus arkiv. metropolitas A. J. Bačkis ir kiti aukšti valstybės ir Bažnyčios pareigūnai bei seminarijos auklėtiniai. Pirmieji šios seminarijos auklėtiniai į kunigus bus įšventinti 1999 m.