Spausdinti


Paruošė Marija A. Jurkutė

PRISIKELIA VILNIAUS ŠV. JONO GATVĖ

    Šv. Jono gatvėje - vienoje seniausių ir puošniausių Vilniuje - nuo seno kunkuliavo turtingas visuomeninis, politinis ir meninis gyvenimas. Galima drąsiai teigti, kad šioje gatvėje gyvenę ir dirbę žmonės lėmė mūsų istorijos ir kultūros raidą.

    Šiaurinėje gatvės pusėje, greta Šv. Jono bažnyčios, per kelis šimtmečius susiformavo Vilniaus universiteto ansamblis, pietinėje jos dalyje stovėjo garsių Lietuvos didikų Radvilų ir Pacų reprezentaciniai rūmai, amatininkų namai.

Pakelės kryžius Rumšiškėse.    Algimanto Kezio nuotr.

    Šv. Jono gatvėje gyveno karalienės Barboros Radvilaitės pusbrolis LDK maršalka ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis, Kristupas Radvila Perkūnas ir jo sūnus Jonušas, Vilniaus vyskupas kardinolas Jurgis, LDK kancleris Aleksandras Sapiega ir LDK raštininkas Kristupas Pacas, kiti Lietuvos didikai.

    Šioje gatvėje, jos gyventojų dėka, kadaise vadintoje Senatorių gatve, gyveno daug žymių to meto žmonių: Universiteto rektorius Jeronimas Strojnovs-kis, dailininkas Boleslovas Ruseckas, architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, Žemaitijos seniūnas Jeronimas Valavičius, Vilniaus burmistrai Erazmas Bretneris, Ulrichas Horijus ir kt.

    Gatvė garsėjo ne tik savo gyventojais bei seniausiu Lietuvos mokslo židiniu - Universitetu, bet ir vaistinėmis. Viena iš jų Akademijos - čia veikė nuo 1687 m. iki XIX a. vidurio.

    Šv. Jono gatvėje ilgą laiką gyvavo net kelios spaustuvės, veikė lietuviškų ir lenkiškų laikraščių redakcijos. Ypač daug Lietuvos kultūrai nusipelnė beveik 200 metų šioje gatvėje veikusi Akademijos spaustuvė. Joje išspausdintos tokios reikšmingos mūsų raštijai knygos kaip M. Daukšos “Katekizmas” ir “Postilė”. Jos kultūrines tradicijas vėliau perėmė Juozapas Zavadskis.

    Dabar šios gatvės kultūrinę tradiciją pratęsia joje įsikūrusios įvairios įstaigos ir organizacijos: Pacų rūmuose veikia Ryšininkų kultūros rūmai. Šv. Jono g. devintame name, kur XIX amžiuje veikė A. Marcinkovskio redaguojamas laikraštis “Lietuvos kurjeris”, dabar įsikūrusi Kultūros savaitraščio “Dienovidis” redakcija. Gretimuose namuose įsikūręs Atviros Lietuvos fondas ir Lietuvos tautinis olimpinis komitetas.

    Laimingo atsitiktinumo dėka išlikusiame garsiųjų Radvilų rūmų - “Kardinalijos” sparne ir gretiname pastate veikia Medalių galerija. (“Lietuvos aidas” Nr. 250)

STEIGIAMA STASIO LOZORAIČIO PREMIJA ŽURNALISTAMS

    “Daniela Lozoraitienė ir aš esame didžiai dėkingi Lietuvos žurnalistų draugijai už sumanymą pagerbti Stasio Lozoraičio atminimą įsteigiant jo vardo premiją ir, savaime suprantama, pritariame šiai gražiai ir prasmingai iniciatyvai. Steigiama premija tepaskatina žurnalistus konstruktyviai prisidėti prie kylančios Lietuvos kūrimo darbo, visapusiškai apmąstyti ir spaudoje pateikti visuomenei ateities Lietuvos skaidrią viziją, siūlyti kaip ją konkrečiai įgyvendinti, tam nuosekliai sudarant palankias sąlygas”, - taip Lietuvos Respublikos ambasadorius prie Šventojo Sosto Kazys Lozoraitis atsakė į Lietuvos žurnalistų draugijos centro valdybos laišką, kuriame jo ir ponios Danielos Lozoraitienės buvo prašoma sutikimo steigti Stasio Lozoraičio premiją.

    Gavusi sutikimą iš Romos, Lietuvos žurnalistų draugijos centro valdyba aptars Stasio Lozoraičio premijos konkurso parengiamuosius darbus ir jo temų ratą. (“Lietuvos aidas” Nr. 48)

LIETUVOS VIOLONČELININKUI - M. ROSTROPOVIČIAUS FONDO DOVANA

    Kylanti Lietuvos violončelės žvaigždė Muzikos akademijos studentas Edvardas Armonas gavo Vokietijoje įsteigto vieno garsiausių planetos violončelininkų Matislavo Rostropovičiaus fondo dovaną - italų meistro violončelę. Šis instrumentas jaunajam muzikantui teko kaip Kronbergo kamerinės muzikos akademijos meistriškumo kursų Jos

    Didenybės princesės Margaretės fon Hessen premijos laimėtojui. Violončelė E. Armonui pradžioje skirta trejiems metams. Iš Kronbergo parsivežtąjį instrumentą muzikantas pirmąkart išbandė Vilniuje surengtuose M. Rostropovičiaus mokinio, Liubeko aukštosios muzikos mokyklos profesoriaus Davido Geringo meištriškumo kursuose.

    E. Armonas tęsia muzikų šeimos tradiciją, - jis yra žinomų atlikėjų pianistės Irenos Uss-Armonienės ir violončelininko Rimanto Armono sūnus. Baigęs M.K. Čiurlionio menų gimnaziją, E. Armonas tęsia studijas Muzikos akademijoje. Violončelininkas yra pelnęs tarptautinių konkursų laurų Čekijoje, Austrijoje ir kitur, ne kartą griežęs didžiosiose Lietuvos scenose su Lietuvos nacionaliniu ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. (“Lietuvos aidas” Nr. 43)

VYRIAUSYBĖ SKYRĖ BAŽNYČIŲ STATYBOMS BEVEIK 2 MLN. LITŲ

    Vyriausybė nutarė šiemet skirti 1 mln. 783 tūkst. litų bažnyčių ir kitų religinės paskirties pastatų statybai bei remontui.

    Daugiausia lėšų - 5000 tūkst. litų - skirta Šiaulių vyskupijos kurijos pastato statybai, 400 tūkst. litų - Vilkaviškio katedros atstatymo darbams užbaigti, 390 tūskt. litų - Elektrėnų Marijos Kankinių Karalienės bažnyčios fasadiniams bokštams, kuriuos nugriovė stiprus vėjas, atstatyti, 200 tūkst. Liškiavos 17 amžiaus architektūriniam ansambliui restauruoti, 160 tūkst. - Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios statybai Vilkaviškio vyskupijoje ir 133 tūkst. - Šakių evangelikų liuteronų bažnyčios remontui. (“XXI amžius” Nr. 23)

KUR IEŠKOTI NUOTAKŲ?

    Molėtų rajone gyvena beveik 1400 moterų daugiau negu vyrų. Rajone 26,6 tūkstančio gyventojų. Iš jų apie trys ketvirtadaliai gyvena kaime. Kaimo žmonės yra daug vyresni negu miestiečiai. Senatvės pensininkų rajone yra apie 6 tūkst. Neoficialiais duomenimis, Molėtų rajone vienam kaimo pensininkui tenka beveik 10 pensinio amžiaus moterų!...

    Kaimai sensta ir tuštėja. Nemažai negyvenamų namų (ypač žiemą) yra Alantos, Balninkų, Videniškių, Suginčių, Mindūnų ir kitose seniūnijose. Miršta du kartus daugiau kaimiečių negu gimsta.

    Visai kitokie duomenys apie jaunus žmones. Rajone užregistruota beveik 4700 asmenų nuo 16 iki 29 metų. Tarp jų 2291 moteris ar mergina ir 2408 vyrai. Taigi 117 stipriosios lyties atstovams teks ieškoti nuotakų, jei jų dar nesusirado, kituose miestuose, rajonuose arba senberniauti. Ir Molėtų mieste vyrams nepakaks nuotakų, nes čia 74 vaikinais daugiau negu merginų. Bet nusiminti neverta, nes yra kur laimės ieškoti.

    Utenos apskrityje 16-29 metų vyrų irgi yra 690 daugiau negu moterų. Tačiau tai ne bėda - Utenos miestas moteriškas. Jame net 500 merginų daugiau negu jaunuolių. Tai lemia pramonės profilis, medicinos ir kitos mokyklos, kuriose mokosi daug merginų.

    Tiems, kuriems nepatinka uteniškės, ieškoti nuotakų gali Visagine: čia jaunų moterų yra 130 daugiau negu tokio pat amžiaus vyrų. Bet ilgai delsti nereikėtų, nes jaunų moterų trūksta Anykščių (vyrų daugiau 54), Ignalinos, Zarasų, Utenos rajonuose.

    Tik va pagyvenusioms moterims maža vilties -rasti vyrą pensininkei tas pats, kaip laimėti milijoną litų žaidžiant “Teleloto”. (“Lietuvos aidas” Nr 44).

BERNARDAS BRAZDŽIONIS. SUGRĮŽIMAS

    Taip vadinasi pilnametražis dokumentinis penkių dalių kino filmas kurį aštuonerius metus kūrė vilnietis režisierius Algirdas Tarvydas. Ilgokai trukęs darbas pagaliau baigtas. Pieš žiūrovų akis praslenka poeto sugrįžimo, sutikimo ir viešnagių Lietuvoje charakteringiausi vaizdai, pradedant 1989-aisiais, kai B. Brazdžionis po daugelio metų pirmą kartą viešėjo gimtinėje, ligi šių dienų. Vilnius, Kaunas, Stebeikėliai... Minios susižavėjusių sutinkančiųjų... Kiekvieno širdį pasiekiantys jautrūs, įtaigūs tautos numylėtinio žodžiai... Šį žinomo dokumentalisto darbą (A. Tarvydas - vienas “trijuose asmenyse”: scenarijaus autorius, režisierius ir operatorius ) parėmė Lietuvos kultūros ministerija. Muziką filmui sukūrė kompozitorius Juozas Širvinskas, konsultavo literatūrologas Vytautas Kubilius, komentuoja - kritikas Valentinas Sventickas. (“Kauno diena” Nr. 70)

ŽEMAITĖS KALNAS VENEROJE

    Tarptautinė astronomų sąjunga oficialiai suteikė Žemaitės vardą vienam iš didžiulių 60 km skersmens vulkaninių kalnų, esančių Veneros planetos pietų pusrutulyje. Tuo pagerbtas lietuvių rašytojos Julijos Žymantienės-Žemaitės (1845-1921) atminimas. Tarptautinė astronomų sąjunga (TAS) yra sudariusi Saulės sistemos nomenklatūros darbo grupę, kuri teikia vardus naujai atrastoms planetėlėms, Merkurijaus, Veneros, Marso bei planetų palydovų paviršiaus lygumoms, kalnynams, krateriams, ugnikalniams ir kitiems dariniams. Nutarta Veneros planetos kraterius ir vulkaninius kalnus vadinti įvairių tautų žymių moterų vardais, o kitas paviršiaus struktūras - deivių ir mitologinių moteriškų būtybių vardais. Mažesni krateriai ir kalnai pavadinami įvairių tautų moteriškais tikriniais vardais.

    Pirmieji lietuviški vardai Veneros žemėlapyje pasirodė 1985 m., šiuo metu Veneroje yra net 40 lietuviškų vardų. Štai jie: Neringos rajonas, Audros ir Undinės lygumos, Lados žemė, Vakarinės slėnis, Aušros, Auskos, Brekštos, Laumės, Raganos, Saulės, Vaivos ir Žlejos kalvynai, Gabijos ir Vaidilutės terasos, Lazdonos, Medeinės ir Žvėrynės Kanjonai, Gegutės, Giltinės, Laimos ir Verpėjos teseros (taisyklingos formos kalnagūbrių tinklai), Javinės, Krūminės ir Žemynos kalnų vainikai, Praurimės banguota sritis, Birutės, Dainos, Danutės, Gražinos, Janinos, Nomedos, Ugnės, Virgos ir Živilės krateriai, Aleksotės, Eglės, Mildos, Nijolės kalnai ir jau minėtasis Žemaitės vulkaninis kalnas (lotyniškai -patera).

    Be Veneros, lietuviškų vardų yra Mėnulyje, Marse, planetų palydovuose. Yra trys lietuviškos planetėlės (asteroidai) - Lietuva, Vilnius ir Čiurlionis.

    Lietuva tapo Tarptautinės astronomų sąjungos nare 1993 m. Šiuo metu šios tarptautinės organizacijos nariais yra 11 Teorinės fizikos ir astronomijos instituto bei Vilniaus universiteto astronomų ir fizikų. (“Lietuvos aidas” Nr. 55)

PADĖKA ŠVEICARAMS UŽ LAIKRODĮ

    Kupiškio rajono gyventojas Algis S. (pavardės jis prašė nesklebti) kreipėsi į Subačiaus vidurinės mokyklos prancūzų kalbos mokytojus prašydamas išversti jo parašytą padėkos laišką į prancūzų kalbą.

    Šis dabar jau garbingo amžiaus sulaukęs kupiškėnas 1938 metais Kaune nusipirko šveicarų gamybos kišeninį laikrodį. Iki šiol jis tiksliai rodo laiką, nė karto nebuvo sugedęs. Per Antrąjį pasaulinį karą ir pokario suirutę šeimininkas tą laikrodį buvo paslėpęs giliai po žeme. Po keturiolikos metų jį atkasė. Laikrodis buvo nė kiek nesurūdijęs, nesuge-dęs. Taigi šio laikrodžio savininkas panoro nusiųsti į Šveicariją laišką tikėdamas, kad dar tebegyvuoja “Louis Grisel” laikdrodžių firma, ir padėkoti gamintojams už puikų laikrodį.

    Laiškas į Šveicariją iš Kupiškio iškeliavo praėjusių metų pabaigoje, tad atsakymo Algis S. dar negavo. Tačiau tikisi, kad jis atkeliaus. (“Kauno diena” Nr. 67)