A. Švabaitė-Brazauskienė

    Sovietmečiu A. ir J. Brazauskų šeimoje rinkdavosi psicologiniais testais atrenkami prospektyvūs jaunuoliai tiek paskutinių vid. mokyklos klasių, tiek studentų; tiek tikintys, tiek ir ieškantys gyvenimo prasmės. Prie apskrito- stalo susėsdavo maždaug 8-10 jaunų žmonių diskutuoti įvairiomis iš anksto apspręstomis temomis: tautine, filosofine bei teologine-religine tematika. Iš tų diskusijų gimdavo rašytinė medžiaga, kuria būdavo dalinamasi su patikimais draugais. Kiekvienas dalyvis susipažindavo ir vadovaudavosi “Ateitininko programos darbo schema” ir trijų-keturių valandų laikotarpio sueigos praeidavo labai darbingoje atmosferoje, nuoširdžiai ir atvirai atsiskleidžiant.

    Iš tokių diskusijų, dažnai įrašomų į magnetofono juostelę, ir gimė samprotavimai moralės klausimais. Tai medžiaga tik iš 3-4 metų (1970-1986) laikotarpio. Iš tokios veiklos, kiekvienam turint slapyvardį, griežtai laikantis konspiracijos, net tėvams nenutuokiant, kuo užsiima jų vaikai, išaugo bent 40 “vaikų”, šiandien jau sukūrusių gausias šeimas, auginančių po 5-7 vaikus, dirbančių mokytojais, gydytojais, mokslininkais, pastoracijoje dirbančiais kunigais. Ir šiandien jų veikla nenutrūkusį.

    Čia pateiksime (pasirašytus pseudonimais) atsakymus į jiems pateiktus moralės klausimus.

1. Kaip aš asmeniškai suprantu žodį “moralė"?

    VITAS: Moralė - tai tam tikras elgsenos būdas santykiuose su savimi, su kitais žmonėmis ir su visa aplinka. Toji elgsena išplaukia iš turimos pasaulėžiūros ir vidinių įsitikinimų.

    RYTĖ: Moralė - tai pagrindinė žmogaus saviraiška, su kuria susijusios visos žmogaus vertybės, gyvenimo prasmės ieškojimas ir savęs įprasminimas.

    MIGLE: Mano supratimu, moralė arba dorovė - tai mano asmeninės saviraiškos vidinių nuostatų visuma. Nuostatos, kurias aš sąmoningai perėmiau iš aplinkos, ir tos nuostatos, kurias pati įsigijau (arba dar ketinu įsigyti, pripažįstu įsigytomis), stebėdama gyvenimo reiškinius.

    Moralė - tai tas dvasinis pagrindas, kuriuo remdamasi, aš bendrauju su kiekvienu šalia esančiu žmogumi. Ta moralė, kurią aš įgyvendinu, parodo mano gebėjimą vienytis su kitais.

    IEVA: Moralė - tai elgesio taisyklių suma žmogaus santykyje su kitais asmenimis, su Dievu. Tai vertybių suma.

    JULIUS: Tai tam tikra taisyklių visuma, kurios reguliuoja žmogaus elgesį. Jos yra Kūrėjo įdiegtos kiekvieno žmogaus širdyje (sąžinėje). Tai sugebėjimas gėrį atskirti nuo blogio.

    ŽIBUTE: Dvasinė būsena, diktuojanti elgseną.

    ANUPRAS: Moralę suprantu dvejopai:

    a.    Siaurąja prasme - tai žmogaus elgesio normų visuma (“tabu”). Šis supratimas būdingesnis materialistinei pasaulėžiūrai, kuri mėgsta viską planuoti, sudėstyti į griežtus diktatoriškus rėmus, Šiuo atveju rezultatas bus įgąsdinta “civilizuota kiaulė”, kuri ir nesuvokia, kodėl ji būtent privalo elgtis vienaip, o ne kitaip.

    b.    Plačiąja prasme (kurią laikau teisinga ir stengiuosi ja vadovautis) moralė - tai visuma vertybių, į kurias žvelgiama per meilės prizmę. O poelgiai, normos yra antraeilis dalykas. Moralu yra tiek, kiek žmogaus poelgiai, mintys, siekimai atitinka meilės principą. O amoralu - kiek visa tai nesutampa su meilės principu.

    Kadangi pirmapradė Idėja - tai Meilės Idėja, o žmogus tik jos išdava, tuo pačiu ir jos dalis, tai jeigu žmonės (tos didžiosios Meilės dalelės) vadovautųsi tarpusavio santykiuose su juos supančiu pasauliu kokiu nors kitokiu principu, būtų nelogiška.

    VILDA: Moralę suprantu kaip pašventimo išdavą, kuria žmogaus pasąmonė iš esmės skiriasi nuo gyvūmų psichikos. T. Hobbes, renesanso epochos materialistinės filosofijos atstovas, teigė, kad “žmogus žmogui - vilkas”. Jis ir suvokė žmogaus prigimtį esant gyvulišką, vilkišką, prie kurios yra “prisijungęs” protas... Kartais ir šiandien pasakoma, kad žmogus yra tik “protingas gyvūnas” - ir tik tiek. Tai visiška nesąmonė: Žmogus nėra vien tik “protingas gyvūnas”. Jis yra kur kas daugiau - jis turi nemirtingą sielą. Žmogaus siela - tai ne vien kiekybinio, tolygaus vystymosi rezultatas.

    Turėdami galvoje šį šuolį, mes kaip tik ir sakome, kad Dievas žmogaus sielą sukūrė “tiesiog”. Nors visa pasaulio evoliucija buvo nukreipta į sielos sukūrimą, tačiau, tai, sielai gimstant pasaulyje, Dievas tiesioginiu kuriamuoju veiksmu joje įspaudė ryškų savo ženklą. Tą ženklą aš ir suprantu kaip pašventinimą, arba sąžinės balso padovanojimą. Šio sąžinės balso mes negalėtume paaiškinti jokia evoliucija. Šis sąžinės balsas garsiausiai bylojo jau pačių pirmųjų žmonių sielose, kai tuo tarpu tų žmonių protas, jų sąmonė buvo dar minimalūs.

    Šiandien mokslininkai mėgina aptikti elementariausių mąstymo apraiškų aukščiausios klasės gyvūnuose, tačiau didžiausias absurdas būtų kalbėti apie tų gyvūnų “sąžinės užuomazgas”.

    O kodėl moralė - pašventimo išdava? Jeigu “pašventimą” suvoksime, sąžinės balso padovanojimą, tai juk kas kita, o tiktai sąžinė mus įgalina atskirti tikrąsias vertybes nuo netikrų, ir tikrąsias vertybes įgalina sujungti į vieną visumą ir jomis grįsti savo gyvenseną. Taigi įgalina susikurti moralę.

    RŪTA: Man asmeniškai žodis “moralė” yra dorovės mokslas.

    NENDRĖ: Moralė - tai žmogaus elgesio normų visuma. Jomis remdamasi, aš skirstau savo poelgius į moralius ir nemoralius.

    2. Ar moralė - tai sąrašas leistinų ir neleistinų dalykų? O gal tai tam tikrų vertybių suma, kuria grindžiu savo gyvenseną? Kokios tos vertybės?

    VITAS: Moralė - tai ne sąrašas leistinų ar neleistinų dalykų. Moralę apsprendžia tos vertybės, kurios padeda kurti gėrį ir pažangą dieviškos kūrybos prasme, plačiau į tą kūrybą įsijungiant.

    RYTĖ: Moralė — tai ne sąrašas leistino ar neleistino, nes tokiu atveju moralė būtų tartum prieš žmogaus valią, tik “įvedama”, žmogui “uždėta” pagal tam tikrus punktus. Moralė - tai vertybių suma, suformuota krikščioniško tikėjimo.

    MIGLĖ: Moralė yra tikrai tartum savotiškas sąrašas leistino ar neleistino. Bet visa tai turi būti mano sąmoningai suvokta: leistinus priimti, neleistinus atmesti. Tai ir vertybių sankaupa mano poelgiams reguliuoti. Jų įkūnijimas parodo, kiek brandi yra mano asmenybė.

    IEVA: Moralė - tai vertybių skalė, kuria remiuosi, apsispręsdama svarbiais gyvenimo momentais. Toji skalė išplaukia iš tikėjimo Dievu kaip Meile, o ne iš baimės. O tokios dvasinės vertybės kaip mokslas, menas man turi tarnauti morališkai sustiprėti. Jeigu minėtos vertybės trukdytų mano santykiui su Dievu-Meile, turėčiau jų atsisakyti.

    JULIUS: Dorovė - tai vertybių sistema, kuri padeda žmogui apsispręsti. Moralu viskas, kas padeda pasireikšti Dievo ir artimo meilei. O tos vertybės - tai tikėjimas, pasitikėjimas, meilė Dievui, sąžiningumas, nuoširdumas, geranoriškumas, pareigingumas, kantrybė, ištikimybė savo artimiesiems.

    ŽIBUTĖ: Moralė - vertybių suma, kuria grindžiu savo gyvenimą. Tačiau negaliu nuneigti, jog tai tartum sąrašas leistinų ir neleistinų dalykų. Man tas vertybes geriausiai nusako 10 Dievo įsakymų.

    ANUPRAS: Taip, moralė - tai vertybių suma. Vienokias ar kitokias vertybes pasirinkdamas sąmoningai ir laisvai, aš pasirenku tam tikrą moralę. Moralė - tai “ataskaitos” taškas, didesnis ar mažesnis “kalnas”, nuo kurio žvelgdamas, įvertinu tiek savo, tiek kitų gyvenimą. Kadangi tik mąstanti būtybė gali vertinti ir spręsti, susikurti vienokius ar kitokius vertybių modelius, tai moralė, kaip ir mąstymas bei savimonė, yra aukštesnės Idėjos dovana žmogui.

    RŪTA: Moralė man - tai tam tikrų vertybių suma. Savo gyvenimo braižu stengiuosi jas kuo sąmoningiau, kuo aiškiau ir giliau atskleisti, kad galėčiau, jas realizuodama, ir kitiems padovanoti. Ką tai reiškia “padovanoti”? Tai kasdiene saviraiška įrodyti, kad tos vertybės egzistuoja. To siekiu noriai ir džiaugsmingai, nes tai išplaukia iš mano apsisprendimo save paversti tarytum peršviečiamu kristalu, per kurį dieviškosios Meilės spinduliai paliestų kiekvieną sutiktąjį. Argi būtų krikščioniška, argi tai būtų suderinama su žmogaus, kaip panašios į Dievą būtybės, esme, tokius turtus pažįstant, juos pasilikti tik savyje, kitiems jų neatskleidžiant, su jais nepasidalinant!?

    NENDRĖ: Tokiu “sąrašu” vadovautis reikštų tik stebėtojišką empirinio pasaulio priėmimą. Žmogus turi sielą, kurioje glūdi laisva valia, meilės programa. Jo savimonė sukūrė vertybinės orientacijos sistemą. Pusiausvyroje esantis žmogus suvokia objektyvią moralę - meilę. Jis save orientuoja į tas vertybes, kurios jam padeda tobulėti. Tai draugystė, ištikimybė, protingumas, tvirtumas, sąžiningumas, nuovoka. Jos visos turi būti atremtos į meilės principą.

    3. Ar man pačiam asmeniškai moralė rūpi? Kaip? Ar man ji rūpi tik tiek, kiek liečia mano paties asmenį, ar ji man rūpi ir kolektyvinio gyvenimo srityse? Kaip tą savo rūpestį realizuoju konkrečiai?

    VITAS: Moralė man rūpi. Visaip stengiuosi peržengti savo ribotumus ir visokiais būdais ieškai atsakymo į klausimą, kaip tą gėrį kurti. Visos bėdos prasideda, kai bandau praktiškai įgyvendinti teorines žinias, kaip laikytis, kaip elgtis.

    Esu įsitikinęs, kad mano paties moralė yra neatsiejamai susijusi su mane supančių žmonių gyvenimu. Jaučiuosi tik sugebąs save patobulinti, kiek pasiseka peržengti savo ribotumą taip, kad kitiems būtų geriau gyventi, santykiaujant su manimi, tik gailiuosi, kad menka ta mano pažanga.

    RYTĖ: Taip, ir asmeniškai man rūpi moralė, ir kokia ji yra mano aplinkoje. Ne tik protu stengiuosi įsisąmoninti moralę, dėsnius, bet stengiuosi suvokti, kokia tų moralės dėsnių paskirtas žmogui ir kuo jie žmogų pakelia aukštyn. O kolektyvinė moralė didele dalimi, arba net visiškai, priklauso nuo atskirų žmonių moralės, taigi ir nuo manęs, kuo vadovaudamasi, kokiais motyvais aš einu į žmones, prie jų artinuosi.

    Kuo aš grindžiu savo santykius su kitais? Pirmiausia kritiškai imuosi įvertinti savo elgesį su jais, atitinkamai jį koreguoju.

    IEVA: Daugiau rūpinuosi savimi, stengiuosi pasitobulinti. Apie kolektyvinę moralę nelabai nutuokiu. Teoriškai - tai turbūt bendro gėrio kūrimas, bet tai vyksta per asmenis.

    JULIUS: Rūpi labai, nes nuo mano vidinės būsenos priklausys ir darbų vertė, ir įtaka aplinkai. Kolektyviniame gyvenime moralė man mažiau rūpi negu asmeninė (juk visų pirma aš esu atsakingas už savo sielos išganymą, tik po to už kito).

    ŽIBUTĖ: Moralė man rūpi ir mano pačios asmens atžvilgiu, ir kolektyvinio gyvenimo srityse. Norėčiau, kad kiekviena diena būtų ne tik gyvenimas sau, bet ir kitiems, ir kad bent vieną dieną pavyktų tobulai pragyventi pagal krikščionišką moralę.

    ANUPRAS: Tik moraliai tvirtas žmogus gali kažką tikrai naudingo, gero gyvenime nuveikti. Esu paskyręs sau tikslu “laimės žiburį” pasiekti, aukštus moralės principus įkūnyti. Susikaupdamas kasdien mąstymuose pasveriu savo poelgius, pakontroliuoju, kiek atitinka aukštos moralės principus ir kiek esu nuo jų toli. Kadangi gyvenu tarp žmonių, tai negali man nerūpėti ir kitų moralė. Žmonių moralė susideda iš atskirų individų moralės. Tad pagrindinis uždavinys - kreipti dėmesį į atskirų žmonių moralės ugdymą. Reikalingi posityvūs pavyzdžiai. Tad svarbiausia - nebūti pačiam blogu pavyzdžiu, o realia galvosena įrodyti aukštos moralės prasmę ir pranašumą.

    VILDA: Kiek siekiu tobulėti, artėti į Absoliutą, tiek man rūpi ir moralė. Kadangi pavieniui “nekylame į dangų”, o aš tik žmonijos dalelė, tai tiek, kiek asmeniškai man rūpi moralė, tiek ji rūpi ir žmonių gyvenime ar bent privalo rūpėti.

    NENDRĖ: Moralės klausimas man labai aktualus. Tačiau didelis skirtumas tarp žinojimo ir įgyvendinimo. Sunkiai, labai sunkiai sekasi keistis. Beveik jokio poveikio nedarau aplinkai moraliniu atžvilgiu.

    RŪTA: Taip, man rūpi ir mano asmeninė, ir visų žmonių moralė. Nuo individualių moralės įnašų priklauso ir visumos moralinė vertė. O pagaliau labai svarbu ir tai, kad savo asmenišku įnašu atstovauju krikščioniškai moralės sampratai.