Spausdinti

CHIARA LUBICH

"Atleidžiama jai daug nuodėmių, nes ji daug mylėjo" (Luko 7,47).

    Ar esi kada nors patyręs laimingumo jausmą, kai išpažintyje palengvinai save, išpažindamas savo nuodėmes, ypač jei tai daryti turėjai labai stengtis? Ar tada nesijautei nušvitęs ir laisvas kaip paukštis, pasiryžęs visa širdimi mylėti Dievą ir niekad daugiau nenusidėti ir taip mylėdamas tuos, su kuriais bendrauji?

    Jei taip, tai reiškia, jog tu turėjai jausti savo širdy bent kiek panašiai, kaip toji nusidėjėlė, kuri čia minima.

    Tikriausiai tą dienos rytą ji girdėjo Jėzų kalbant sinagogoje ar kaimo aikštėje. Ten Jėzus skelbė karalystę, kurioje buvo atleidžiamos nuodėmės visiems, kurie buvo nusidėję.

    Ji norėjo surasti Jėzų, nes buvo paliesta Dievo meilės, kuris ją paveikė tokiu asmenišku būdu, šaukdamas į tarpusavio bendravimą su juo.

    Pagaliau ji surado Jį, valgantį Simono fariziejaus namuose. Ji tuoj priėjo prie Jėzaus ir pradėjo plauti jo kojas savo ašaromis, šluostyti savo plaukais ir tepti kvepiančiu aliejumi iš gipsinio indo.

    “Atleidžiama jai daug nuodėmių, nes ji daug mylėjo”.

    Tais savo veiksmais ji išreiškė nuoširdų dėkingumą, parodydama, kad “ji daug mylėjo”.

    Ji buvo įsitikinusi, kad Jėzuje rado išganymą. Patepimu ir bučiavimu jo kojų ji lyg sakė: “Tu išgelbėjai mano gyvenimą”.

    Ji nebuvo susirūpinusi, kad atidengė savo plaukus, kas ano meto moteriai buvo gėdinga tai daryti viešumoje. Jai tai nieko nereiškė.

    Žinoma, fariziejus Simonas negalėjo suprasti tokio moters elgesio nei suvokti tokio Jėzaus reagavimo, nes žydams buvo draudžiama bendrauti su nusidėjėliais.

    Todėl Jėzus jam paaiškino alegorišką palyginimą apie du vyrus, kurie buvo skolingi ir kuriam skola buvo dovanota, paaiškindamas, kad kuriam buvo daugiau dovanota, tasai labiau mylės.

    “Atleidžiama jai daug nuodėmių, nes ji daug mylėjo”.

    Tuo būdu Jėzus parodė, kad jis pritarė tokiam moters elgesiui, norėdamas Simonui po to įvykio ką nors asmeniškai pasakyti: “Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus; tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji plovė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais” (Lk 7;44).

    Neatlikdamas savo pareigos kaip namų šeimininkas, Simonas parodė, kad stokojo ko nors, ką toji moteris turėjo: dėkingumą ir meilę -nepaisant kad įstatymas reikalavo iš jo būti teisiam. Jis neturėjo tokios nepaprastos patirties, kaip ji, nei negavo tokio laisvės jutimo, kurs patiriamas Dievui atleidžiant. Jis taipgi nejautė jokios ypatingos meilės Jėzui, nei reikalo pasikeisti pačiam. Taipgi jis dar neįsitikino, jog nusidėjėlis, kuriam buvo atleista, tuo būdu jau savaime priartėjo prie Dievo.

    “Atleidžiama jai daug nuodėmių, nes ji daug mylėjo”.

    Kai kurie žmonės nesupranta, kodėl jai nuodėmės buvo atleistos tik todėl, kad ji daug mylėjo. O iš tikrųjų tos moters meilė buvo tik vaisius to pasigailėjimo, kurį ji gavo po to, kai jos nuodėmės buvo atleistos. O josios dėkingumas buvo kaip įrodymas, kad buvo atleista už daug nuodėmių.

    Gal kartais ir mus panašios nesėkmės ištinka?

    Mes patiriame Dievo meilę ypač tada, kai geriau suprantame, jog jis nori mums atleisti, tada gauname jėgų nuoširdžiai mylėti ir visuomet pradėti gyvenimą iš naujo.

    “Atleidžiama jai daug nuodėmių, nes ji daug mylėjo”.

    Ji mums parodė, kad “ji daug mylėjo”. Atsiliepdama į Dievo gailestingumą jai, ji už tai kaip nusidėjėlė dar labiau jį mylėjo. Todėl ji yra kaip paveikslas ir pavyzdys krikščionims, kurių visos pareigos susumuotos meilėje - meilėje Dievui ir artimui.

    Mes neturime matyti tos moters atsivertime, josios grįžime prie Dievo ir jo meilės jai, kaip kokį ypatingą ir “nepaprastą atsivertimą”. Ne. Toji pamoka tinka mums visiems. Dievas nuolat ieško tokių, kurie yra pasimetę ar prapuolę. Jo širdis kaip tik nori padėti ypač tokiems, kurie labiausiai reikalingi pasigailėjimo. Jėzus juk buvo kaltinamas, kad draugavo su mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais (žr. Luko 7;34).

    Kaip tik su tokia meile Dievas sukelia mumyse tą nuoširdžią meilę ir duoda pagrindą tokiems savitarpio meilės santykiams, kurie nėra kokie nors legalistiniai, bet tikri ir asmeniški. O tokie santykiai mums yra esminiai, jei mes norime būti tikrais krikščionimis.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius