(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Birutė Širvinskaitė

    Pirmiausiai reikėtų suprasti, koks didingas yra kunigystė pašaukimas. Tomas Kempietis sako: “O grande mysterium. O magna dignitas sacerdotium!” (Kokia neapsakoma paslaptis. Koks didingas kunigystės pašaukimas!). Jam suteikiama tai, kas nesuteikta angelams. Kunigystės didingumas nesumažėja ir šiais laikais. “Tu kunigas per amžius”.

Karolis Kuniauskas 10 m.    Raseiniai.

    “Jei tu pažintum Dievo dovaną!” - taip kalbėjo Jėzus moteriškei prie Jokūbo šulinio. Kunigas šiame pasaulyje yra didžiausia didybė; altorius - švenčiausia vieta, ir toji valanda, kurią kasdien praleidžiame prieš, altorių, yra aukščiausia dienos valandėlė, švenčiausia pasaulio istorijoje valanda.

    Pirmieji krikščionys labai vertino šias “duonos laužymo” apeigas. Rizikuodami savo saugumu ir gyvybe, rinkdavosi į tamsias ir drėgnas katakombas, kad galėtų dalyvauti šv. Mišiose. Todėl ir šių dienų kunigas turi gerai įsimąstyti į šią Eucharistijos paslaptį, kada pats Dievas jam paklūsta, nužengdamas ant altoriaus į jo pašventintas rankas, tariant konsekracijos žodžius.

    “Kada kunigas aukoja auką, jis garbina Dievą, džiugina angelus, stiprina Bažnyčią, gyviesiems išmeldžia pagalbos, mirusiems atilsio, o pats tampa viso gėrio dalyviu” (Kr. sekimas). Bažnyčia kiekvienam kunigui be išimties primena: “Sancta sancte tractanda sunt” (Su šventais dalykais reikia šventai elgtis). Todėl visais laikais kunigas turi būti uolus. Jo elgesys turi būti be priekaištų, nes jis yra tas žibintas, kuris aukštai iškeltas ir į kurį nukreiptos visų akys. O kaip skaisčiai turi šviesti šis žibintas, kad parodytų visiems klaidžiojantiems tamsybėse tikrąjį kelią.

    Šv. Karolis Boromėjus sako: “O, kunige, jei tu administruoji sakramentus, mąstyk, ką tu darai; jei tu laikai Mišias, mąstyk, ką tu aukoji; jei tu skaitai psalmes, apmąstyk, kam tu jas kalbi ir ką sakai; jei tu vadovauji sieloms, mąstyk apie brangiausiąjį Kraują, kuriuo jos buvo nuplautos”.

    Šv. Pranciškus rašo: “Žmogus teprisipildo baime, tegul dreba visas pasaulis ir tedžiūgauja dangus, kai ant altoriaus kunigo rankose atsiranda Kristus, gyvojo Dievo Sūnus”. Taip pat jis sakydavo: “Kunigo siela turi būti tyra, kaip tyriausias vanduo”. Gal dėl to šv. Pranciškus nedrįso priimti kunigo šventimų ir visą gyvenimą pasiliko diakonu.

    Kunigo tikėjimas turi būti labai gilus. Jis turi dvasios akimis matyti tai, kas paslėpta nuo jo kūno akių. Turėdamas gyvą tikėjimą, kunigas sugebės ir kitus įtikinti ir patraukti prie Kristaus. Iš visų tikėjimo paslapčių pati didžiausia yra Eucharistijos paslaptis. Kunigas ir tikintieji savo akimis mato tik tą mažutę ostiją, bet tikėjimo akimis turi matyti patį Jėzų Kristų, kurį iškviečia ant altoriaus.

    Rašytojas Balys Sruoga kartą nutvėrė kun. Ylą ir paklausė: “Sakyk, ar tikrai Kristus yra Švenčiausiame Sakramente?” “Taip, tikrai” -nesvyruodamas atsakė kunigas. “Ir gyvas?” -vėl paklausė rašytojas. “Taip!” - vėl atsakė kunigas. Sruoga prisipažino, kad dėl Eucharistijos paslapties jis negalėjęs tikėti.

    Dievas atėjo į mūsų žemę, gimė kūdikiu, užaugo, tapo subrendusiu vyru, visi Jį matė, su Juo kalbėjosi, klausė Jo žodžių, stebėjosi Jo darbais ir stebuklais, bet čia, šitame negyvame duonos gabalėlyje, įžiūrėti patį Dievą tikrai reikia gilaus tikėjimo.

    “Užtemdyk saulės šviesą, tuomet žemėje užges gyvybė. Užgesink šventovės lemputę ir iš bažnyčios pašalink altorių, tabernakulį, ir tu užgesinsi visą antgamtinį gyvenimą žmonių sielose, ir Dievo sodas pavirs tyrais” (“Broliai, pradėkim”). Ta mažutė ostija tegul užvaldo mūsų kunigų širdis, nes tik iš jos išeina didžiulė jėga, tvarkanti visą antgamtinį gyvenimą. Kunigas neturėtų praeiti nė pro vieną bažnyčią, neaplankęs Švenčiausiojo, ir dažnai turėtų prašyti: “Viešpatie, padidink mano tikėjimą. Padidink ne tik mano, bet ir visų mano parapijiečių tikėjimą”.

    Kunigas turi ramiai, susikaupęs, neskubėdamas žengti prie altoriaus, tartum šalia eitų pats Jėzus su būriu angelų. Nors jo lauktų ir begalinė daugybė darbų, jis turi aukoti šv. Mišių auką su didele pagarba, su gyvu tikėjimu, susitelkęs, nes tai yra svarbiausias kunigo darbas. Po Mišių aukos, viską sudėjęs ant patenos, tegul eina tęsti gyvenimo aukos, nes jis dabar yra “Alter Christus” (antrasis Kristus). Tegul žino, kad bus dažnai nesuprastas, apkalbėtas, gal ir apšmeižtas, bet neprivalo palūžti, kaip ir jo Mokytojas Jėzus Kristus. Kunigas turėtų, kaip ir Pijus X, kiekvieną vakarą nunešti savo skausmą ir džiaugsmą prie tabernakulio, kur spindi vieniša lempelė, ir iš ten pasisemti jėgų rytojui.

    Per šv. Jono Bosko primicijas priėjo priėjo motina Margarita, pabučiavo ranką ir pasakė: “Jonai, dabar prasideda tavo kryžiaus kelias”. Tai turėtų žinoti kiekvienas kunigas savo primicijų dieną. Tačiau tegul per daug nenusimena primicijantas, nes Tas, kuris uždėjo jam kryžių, pasakė: “Mano jungas saldus...”

    Visi, ypač šių dienų kunigai, turėtų daug dėmesio skirti Šv. Rašto skaitymui. Po II Vatikano susirinkimo Dievo Žodis užima labai svarbią vietą liturgijoje. Liuteronai cituoja Šv. Raštą atmintinai, todėl kunigas neturi atsilikti, jis privalo Šv. Raštą gerai išstudijuoti, kad galėtų rasti bendrą kalbą su mūsų atsiskyrusiais broliais. Per Šv. Raštą Dievas prabildavo į žmonių širdis. Paslaptingas balsas pašnibždėjo šv. Augustinui: “Tolle et lege” (Imk ir skaityk). Atvyniojęs šv. Pauliaus laiškus, jis randa žodžius: “Kaip dieną elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo... Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi” (Rom 13,13). Šv. Augustinas pakeičia savo gyvenimą, net tampa šventuoju.

    1206 metais šv. Pranciškus Porcijunkulės koplytėlėje išgirdo kunigą skaitant Evangelijos žodžius: “Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšuose (Mt 10,9). Šventasis tarė savo širdyje: “Kaip tik to aš trokštu”. Evangelija nepaseno. Ji ir šių dienų kunigui turi būti gyvenimo kelrodis, ypač šiais laikais, kur tiek daug melo, apgaulės, neapykantos, sumaterialėjimo, kunigas turi gyventi Evangelija.

    Šv. Paulius Evangeliją vadina “Tikėjimo skydu”, o šv. Augustinas - “Kristaus burna”. Kunigas turėtų pasirūpinti, kad Kiekviena šeima turėtų Šv. Raštą. Taip pat turėtų savo parapiją aprūpinti katalikiška spauda. Neturtingoms šeimoms užprenumeruoti bent vieną katalikišką laikraštį, duoti pasiskaityti knygų, aptarti jų turinį, išklausyti pastabų, išsiaiškinti nesuprantamas vietas. Ypač daug dėmesio kreipti į gausias šeimas, nes iš tokių šeimų dažniausiai išauga gerų darbininkų tėvynei ir Bažnyčiai.

    Evangelija sako: “Nekraukite turtų...” Ar daug turtų Jėzus paliko savo Motinai, savo giminėms? Jeigu jis būtų gimęs kad ir paprastame bute, o ne tvartely, ar mes Jį taip mylėtume, kaip mylime Jį beturtį, viską atidavusį, net savo gyvybę, dėl mūsų. Šv. Paulius perspėja savo bendradarbį Timotiejų: “Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo” (Tim 6,9).

    Kunigas atsižadėjo šeimos gyvenimo, kad galėtų Kristaus pavyzdžiu tarnauti žmonėms. Jo šeima - tai jo parapija. Jis turi matyti aplink save jį supančius vargšus bei nelaimingus ir rūpintis šia gyvąja Dievo Bažnyčia. Kunigas Alban Stolz kartą sutiko aklą elgetą ir jį užkalbino. Tučtuojau aklasis atsiliepė: “Jūs esate kataliku kunigas”. Kai tas kunigas užklausė elgetą, iš kur jis tai žinąs, būdamas aklas ir nematydamas sutanos, aklasis atsakė: “Aš jus pažinau iš jūsų malonaus ir švelnaus balso, nes pasauliečiai visai kitaip kalba”.

    Luošiems, paralyžiuotiems ir kitokių ligų kankinamiems kunigas turi padėti, nešdamas jiems Gyvybės Duoną, ir juos paguosti jų negalėje. Kun. Zdebskis pirmaisiais mėnesio penktadieniais aplankydavo savo kenčiančius parapijiečius. Kunigas neturi niekinti nė vieno žmogaus, net ir didžiausio nusidėjėlio, kad neįžeistų savo Mokytojo Širdies. Tegul prisimena Jo kilnumą, pasireiškusį žodžiais ir elgesiu su nusidėjėliais. Ir aš tavęs nepasmerksiu... Jei tu žinotum Dievo dovaną... Petrai, aš meldžiausi už tave... Bičiuli, ko atėjei... Tėve, atleisk jiems... Tu būsi su manim rojuje... Niekada nenulaužkime palūžusios nendrės ir neužgesinkime gruzdančio dagčio (plg. Mt 12,20).

    Sovietų laikais mokyklos, internatai, prieglaudos buvo bedievių rankose. Tiek daug jie paliko dvasiškai suluošintų jaunuolių, vaikučių. Kokia plati dirva laukia šių laikų kunigo mūsų nualintoje tėvynėje. Dabar už vaikų mokymą nesodina į kalėjimą, todėl kunigas turi su visu uolumu susirūpinti jų auklėjimu ir mylėti juos, kaip Jėzus mylėjo, o vaikai labai jaučia, kas juos myli.

    Vysk. Tamkevičius kalbėjo: “Kad vaikai burtųsi, reikia tik vieno - kad jie jaustų meilės šilumą iš mūsų. Jei vaikų draugiškai neprakalbinsi kasdien, jie savaime ims skirstytis”. Kalbėdamas vaikams apie Dievą, kunigas tegul neužmiršta įdiegti į jų jautrias širdeles ir tėvynės meilės. Tegul papasakoja apie praeities ir šių laikų didvyrius, ekskursijose teaplanko

įžymesnes Lietuvos vietoves. Jeigu yra galimybė, tegul kunigas rūpinasi prieglaudomis, vaikų namais. Gal jis pasakys, kad išlaikyti prieglaudas, vaikų namus reikia daug lėšų. Šv. Juozapas Kotolengietis, įkūręs nelaimingiesiems namus, taip pasitikėjo Dievo Apvaizda, jog vakare atlikusius pinigus metė pro lanką vargšams, bet jam niekada nieko netrūko. Ar skundėsi trūkumais motina Teresė? Ji dalinosi su nelaimingaisiais tuo, ką turėjo, ir niekada nesiskundė.

    Jie turėjo daug meilės. Kas gi yra toji meilė, kurios šiandien taip daug reikalaujama iš kunigų ir tikinčiųjų? Šv. Augustinas sako: “Ji turi rankas, kad padėtų; ji turi kojas, kad skubėtų pas vargšus ir kenčiančius; ji turi akis, kad matytų žemės skurdą ir vargą; ji turi ausis, kad girdėtų žmonių aimanas ir skundus; ji turi prieš visus vieną širdį, kad galėtų mylėti ir laiminti. Taip atrodo meilė”.

    Kunigas turi būti blaivus ir savo parapijoje kurti blaivybės draugijas. Jis privalo kovoti su girtuokliavimu, Valančiaus pavyzdžiu blaivinti mūsų tautą, kurią carai ir bolševikai norėjo nugirdyti, ir jiems iš dalies pasisekė.

    Besirūpindamas gyvąja Bažnyčia, kunigas neturi pamiršti ir Dievo namų. Bažnyčioje turi būti švaru ir jauku, nes čia gyvena Jėzus, čia yra antrieji tikinčiųjų namai.

    Nors ir daug darbų laukia šių dienų kunigo, bet jis privalo rasti laiko sukalbėti brevijorių. Kristus norėjo, kad Jo įsteigtoje Bažnyčioje nuolat būtų meldžiamasi. Ir dabar visoje žemės planetoje kalbamos tos pačios psalmės, kurias kalbėjo Jėzus, Jo Motina ir visi kiti krikščionys bei žydai. “Lyg smilkalo dūmai tekyla aukštyn mano maldos” (Ps 140,2).

    Nereikėtų net priminti, kad kiekvienas kunigas privalo klausyti savo vyskupo. Vyskupo našta yra labai sunki. Kunigas privalo padėti vyskupui nešti šį sunkų kryžių, o ne dar labiau prislėgti jo pečius.

    Šv. Pauliui apaštalaujant, daug padėdavo moterys. Ir dabar Bažnyčia supranta, kokį didelį vaidmenį jos atlieka Bažnyčios gyvenime. Moterys yra jautresnės, švelnesnės, pastabesnės už vyrus. Jos gali būti labai geros kunigų pagalbininkės. Tačiau čia kunigas turi būti labai atsargus, kad nepapiktintų žmonių. Visos moterys be išimties turi būti jam vienodai brangios.

    Jei kunigui sekasi uoliai darbuotis Bažnyčioje, tegul nesididžiuoja. Juk be Dievo pagalbos jis nieko negalėtų padaryti. Kristus buvo labai nusižeminęs. Jis žmonėms tarnavo, juos gydė, plovė kojas... Malonės veikimui yra tik viena barikada - puikybė. Todėl tegul prisimena jaunieji kunigai, kad jie yra tik dulkelės, kad brangų kunigystės pašaukimą jie gavo iš Dievo. Iš Dievo yra kunigo sveikata, jaunystė, gabumai. Belieka tik nulenkti galvą prieš Tą, kurį jis iškviečia ant altoriaus.

    Kunigas privalo atlikti metines rekolekcijas. Bevaikščiojant gyvenimo keliais, nejučiomis prilimpa dulkių, kuriomis reikia retkarčiais nusikratyti. Jėzus taip pat dažnai pasitraukdavo melstis ir apaštalus ragindavo tai daryti. “Atsikėlęs labai anksti, dar neauštant, Jis išėjo ir nuėjęs į tuščią vietą, tenai meldėsi” (Mk 1,26). Jėzus apaštalams tarė: “Eikite patys vieni nuošaliau į tuščią vietą ir truputį pailsėkite” (Mk 6,30).

    Jei pats Dievo Sūnus po apaštalavimo darbų, susiradęs nuošalesnę vietą, eina melstis, tai kaip labai reikalingas šis dvasinis nuošalumas ir mūsų dienų kunigui. Dabar, kai tiek daug triukšmo pasaulyje: mašinos, lėktuvai televizija, radijas ir kt., kaip labai reikia retkarčiais pailsėti nuo to išorinio ir vidinio triukšmo. Kunigas turi suprasti, kad apaštalas be maldos dvasios, be vidinio gyvenimo yra joks apaštalas. Ir po rekolekcijų nereikia padėti dvasinio turinio knygų. Nors ir didžiausias laužas degtų, bet jeigu jis nebus kurstomas, tuoj užges. Taip, ugnį reikia nuolat kurstyti.

    Šv. Teresėlė, net kojos neiškėlusi iš Karmelio, tampa misijų globėja, o dabar net Bažnyčios daktare. Štai ką reiškia malda ir auka! Jeigu kunigas neturi gabumų bendrauti su vaikais, su jaunimu, tegul parenka jiems gerus tikybos mokytojus, įtraukia į veiklą kuo daugiau pasauliečių, o pats tegul dirba kitus darbus, kurie jam geriau sekasi: pvz., bažnyčios remontas, bendradarbiavimas spaudoje ir kiti naudingi darbai, kuriuos jam nurodys jo vyskupas.

    Šiais Šv. Dvasios metais nuoširdžiai melskimės už mūsų tautos puošmeną - kunigus, kad jie nepalūžtų po sunkia kunigystės našta ir vestų mūsų tėvynę į šviesesnį rytojų.

    Alsuok many, Šventoji Dvasia,
    kad aš mąstyčiau, kas šventa.
        Uždek mane, Šventoji Dvasia,
        kad aš daryčiau, kas šventa.
    Patrauk mane, Šventoji Dvasia,
    kad aš mylėčiau, kas šventa.
        Paremk mane, Šventoji Dvasia,
        kad vis skleisčiau, kas šventa.
    Globok mane, Šventoji Dvasia,
    kas aš neprarasčiau, kas šventa.