Spausdinti

Michael A. Fahey SJ 

  Katalikų Bažnyčios Katekizme, skirsnyje “Tikiu Šventąją Dvasią”, pažymimas tam tikras “dieviškas santūrumas”: Šventąją Dvasią, kuri mums nieko nesako apie save, pažįstame iš to, kad ji mums apreiškia Kristų (KBK, 687). Tad nėra ko stebėtis, kad krikščionys, ypač Vakaruose, Dvasiai dažnai neskiria reikiamo dėmesio. Iš dalies tai suprantama. Šventosios Dvasios neįmanoma įsivaizduoti taip, kaip įsivaizduojamas Kristus, nes Kristus, amžinasis Tėvo Sūnus, buvo tapęs žmogumi laike ir “gyveno tarp mūsų”, regimas net ir mūsų fizinėmis akimis. Šventosios Dvasios vaidmuo žmonijos išganyme, nors ne mažiau realus ir veiksmingas, neprieinamas tokiam tiesioginiam žvilgsniui.

Antanina Rybakova 8 m.  Į svečias šalis. Turmanto vid. mokykla.

    Prie Šventosios Dvasios teologijos galima artintis dviem būdais. Pirmasis būdas, kuriam pirmenybę teikia klasikinė teologija, būtų kontempliuoti Dvasios dieviškumą; šiandien labiau atsižvelgiama į antrąjį būdą - Šventosios Dvasios veikimo Bažnyčioje ir pasaulyje apmąstymą. Šiuo atveju dėmesys sutelkiamas į dieviškąją “ekonomiją” - vartojant iš Naujojo Testamento graikų kalbos pasiskolintą žodį, žymintį Dievo “išganingąjį planą” mums. Čia mes apmąstome ne dangaus sostą, bet Bažnyčioje ir tikinčiųjų bei ieškančiųjų širdyse veikiančią Dvasią.

    Romos katekizme apibendrinami Dvasios darbai: mes pažįstame Šventąją Dvasią Raštuose, kuriuose ji įkvėpė; Tradicijoje, kurios nesenstantys liudytojai yra Bažnyčios tėvai; Bažnyčios oficialiame mokyme, kuriam ji padeda; sakramentų liturgijoje, per kurią ji mus suvienija su Kristumi; maldoje, kur ji mus užtaria; Bažnyčią ugdančiose charizmose bei tarnybose; apaštalavimo ir misijų gyvenimo ženkluose; galiausiai šventųjų, per kuriuos ji apreiškia savo šventumą ir tęsia išganymo darbą, liudijimuose (plg. KBK, 688).

    Šį dieviškąjį Asmenį krikščionys paprastai vadina Šventąja Dvasia. Toks vardas Senajame Testamente aptinkamas tiktai septynis kartus, tuo tarpu Dievo Dvasios ar Viešpaties Dvasios terminai hebrajų Raštuose - šešiasdešimt septynis kartus. Nuo Biblijos pradžios iki Evangelijos pagal Luką pabaigos Dvasia minima iš viso 126 kartus, tačiau nuo Evangelijos pagal Joną pradžios iki Naujojo Testamento pabaigos (įskaitant Pauliaus laiškus) yra dar 196 vietos, kur paminėta Šventoji Dvasia. Būtent paskutiniajame Biblijos aštuntadalyje Dvasia žymima titulu, kuriuo ją pripažįsta krikščionių Bažnyčia. Bažnyčiai prireikė kelių kartų, kad aiškiai suformuluotų, jog Dievo Dvasia ne vien jėga ar paprasčiausiai Dievystės aprašymo variantas, bet iš tiesų atskiras Asmuo dieviškojoje Vienybėje.

    Apibūdindama Dvasios veikimą dabarties pasaulyje, Šventosios Dvasios teologija tebevartoja metaforinę Raštų kalbą. Vatikano II Susirinkimo dogminės konstitucijos apie Bažnyčią Lumen gentium specialiame skyriuje apie Šventąją Dvasią (4) nurodomos penkiolika Šventojo Rašto vietų, kurios visos yra paskutiniajame Biblijos aštuntadalyje. Pravartu pacituoti šią vietą ištisai:

    “Pabaigus darbą, kurį Tėvas buvo pavedęs atlikti Sūnui žemėje (plg. Jn 17,4), Sekminių dieną buvo atsiųsta Šventoji Dvasia, kad nuolat šventintų Bažnyčią, ir tikintieji per Kristų vienoje Dvasioje galėtų prieiti prie Tėvo (plg. Ef 2, 18). Tai gyvybės Dvasia arba vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą (plg. Jn 4,14; 7,38-39), versmė; per ją Tėvas gaivina nuodėme mirusius žmones, kol jų kūnus prikels Kristuje (plg. Rom 8, 10-11). Dvasia Bažnyčioje ir tikinčiųjų širdyse gyvena kaip šventovėje (plg. 1 Kor 3, 16; 6, 19) ir juose meldžiasi bei liudija apie įvaikystę (plg. Gal 4, 6; Rom 8, 15-16 ir 26). Ji veda Bažnyčią į tiesos pažinimo pilnatvę (plg. Jn 16, 13) ir vienija bendrumu bei tarnavimu, aprūpina ją įvairiomis ir hierarchinėmis, ir charizminėmis dovanomis, kuriomis jai vadovauja, ir puošia savo vaisiais (plg. Ef 4, 11-12; 1 Kor 12, 4; Gal 5, 22). Evangelijos dėka ji išlaiko Bažnyčią jauną, nuolat ją atnaujina ir veda į išbaigtą vienybę su savo Sužadėtiniu. Būtent Dvasia ir sužadėtinė sako Viešpačiui Jėzui: '"Ateik!" (plg. Apr 22, 17). Taigi visa Bažnyčia iškyla prieš mus kaip ‘Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vienybe suvienyta tauta’” (šv. Kiprijonas).

    Kitaip tariant, Vatikano II Susirinkimas moko, kad Dievo Šventoji Dvasia atveria galimybę prieiti prie Tėvo per Kristų; suvienija ją dieviškosios Trejybės vienybe; puošia ir šventina Bažnyčią, jai vadovauja, ją aprūpina, išlaiko jauną, nuolatos atnaujina, veda į tiesos pilnatvę ir tobulumą, suvienija bendrumu ir tarnavimu; gyvena Bažnyčioje ir tikinčiųjų širdyse, liudija tikinčiųjų įvaikystę bei juose meldžiasi; galiausiai teikia gyvybę ar atgaivina mūsų kūnus.

    1981 metais Bažnyčia visame pasaulyje minėjo Konstantinopolio I Ekumeninio Susirinkimo (381 m.), suformulavusio Nikėjos -Konstantinopolio Credo, 1600-ąsias metines. Susirinkimas patvirtino Šventosios Dvasios lygybę su Tėvu ir Sūnumi:

    “Tikiu Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus. Tikiu vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią. Pripažįstu vieną krikštą nuodėmėms atleisti. Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir busimojo amžino gyvenimo”.

    1986 metų gegužės 18-ąją, Sekminių sekmadienį, popiežius Jonas Paulius II paskelbė savo penktąją encikliką Dominum et vivificantem apie “Šventąją Dvasią Bažnyčios ir pasaulio gyvenime”. Joje jis rašo: "Drauge su žmonijos Šeima artėdama prie antrojo tūkstantmečio nuo Kristaus gimimo pabaigos, Bažnyčia jaučiasi pašaukta šiai misijai skelbti Dvasią” (2). Popiežius tęsia: "Sukurtajame mūsų pasaulyje yra Dvasia, kuri yra nesukurtoji dovana" (67). Šventoji Dvasia yra “nesukurtoji Dovana - Meilė”, dovanota prisikėlusio Kristaus. Dievo amžinasis Sūnus, Dievo Žodis, tapo žmogumi Šventosios Dvasios galia (plg. Lk 1, 35), tačiau galiausiai prisikėlęs Kristus teikia Dvasią savo mokiniams: “Imkite Šventąją Dvasią” (Jn 20,22). Šventoji Dvasia apibūdinama kaip dovana pirmiausia Sūnui, kuris tapo žmogumi, kad išpildytų mesijinius pažadus, ir Sūnaus darbui atbaigti. Toliau enciklikoje konstatuojama: “Sūnaus duota dovana atbaigia apreiškimą bei amžinosios meilės teikimą; šventoji Dvasia, kuri neįžvelgiamose dieviškumo gelmėse yra Asmuo - dovana, per Sūnaus darbą, tai yra Velykų slėpiniu, nauju būdu dovanojama apaštalams ir Bažnyčiai ir per juos - žmonijai ir visam pasauliui" (23). Galiausiai teigiama: “Baigiantis šiam dvidešimtajam amžiui bei artėjant trečiajam tūkstantmečiui nuo Jėzaus Kristaus atėjimo į pasaulį ir mums laukiant Didžiojo jubiliejaus, kuriuo Bažnyčia paminės šį įvykį, Bažnyčia protu ir širdimi atsigręžia į Šventąją Dvasią” (49).

    Dalis geriausios Šventosios Dvasios teologijos šiandien kuriama praturtinančiais ekumeniniais meilės dialogais tarp atskirų Bažnyčių. Pavyzdžiui, oficialaus tarptautinio dialogo tarp Pasaulinės metodistų tarybos ir Vatikano Popiežiškosios krikščionių vienybės skatinimo tarybos vaisius buvo vieningas pareiškimas dėl Šventosios Dvasios. Juo patvirtinama, kad Šventoji Dvasia yra Dievas, visiškai ir tobulai dieviška, kaip ir Tėvas su Sūnumi, ir tai, kad Dvasia, kaip ir jie, turi visus dieviškuosius atributus. Nebuvo tokio laiko, kai Šventoji Dvasia neegzistavo, ir lygiai taip pat niekada nebus laiko, kai Šventoji Dvasia nustos egzistuoti. Pareiškime taip pat pažymima, kad Šventoji Dvasia yra Viešpats ir Gaivintojas, kylantis iš Tėvo ir Sūnaus (pasak Vakarų tradicijos) arba iš Tėvo per Sūnų (pasak Rytų krikščionių tradicijos). Šventąją Dvasią reikia garbinti iš šlovinti su kitais abiem Asmenimis; su jais ji taip pat dalyvauja žmonijos išganyme. Tad Šventoji Dvasia nėra paprasčiausiai Dievo “modusas”; priešingai, Dvasia yra Asmuo, kaip Tėvas ir Sūnus, skirtinga nuo kiekvieno iš jų, tačiau vienos prigimties su jais. Tai, kas visus tris Asmenis skiria kaip Asmenis, yra jų tarpusavio santykiai dieviškojoje Vienybėje. Tėvas yra šaltinis ir pradmuo; Sūnus yra amžinai gimdomas Tėvo ir kaip Sūnus yra susijęs su Tėvu; Šventoji Dvasia susijusi su Tėvu ir Sūnumi per “kilimą”, kuris apibūdinamas kaip kilimas iš Tėvo ir Sūnaus (lotynų terminologijoje “Filioąue”) arba kaip kilimas iš Tėvo per Sūnų (anot Rytų Bažnyčių). Pareiškimo pabaigoje teigiama: nors dieviškoji Trejybė veikė žmonijoje nuo sukūrimo momento, pirmiausia per Sūnaus misiją Įsikūnijimo metu ir per Šventosios Dvasios misiją po Kristaus Prisikėlimo, kaip Bažnyčios gyvenimui buvo padėti pagrindai ir įkvėpta gyvybė, sužinome, jog vienas Dievas yra Trejybė, ir tai, kad mums leista iš dalies suprasti Dievo išganomuosius darbus istorijoje.

Erika Gertikaitė 11 m.    Vievis.

Šventoji Dvasia ir sakramentai

    Šiuolaikinė sakramentų, ypač Krikšto ir Eucharistijos, teologija irgi ėmė skirti daugiau dėmesio Šventosios Dvasios vaidmeniui. Pateiksime du šį faktą liudijančius pavyzdžius, kurie vėlgi yra ekumeninių dialogų vaisiai. Pirma, prancūzakalbė ekumeninio dialogo Les Dombes grupė, kurią sudarė Romos katalikų ir reformuotosios Bažnyčios nariai, 1979 metais paskelbė įtakingą tekstą apie Šventąją Dvasią, Bažnyčią ir sakramentus. Antra, katalikų teologai dalyvavo rengiant vadinamąjį “Limos dokumentą” apie Krikštą, Eucharistiją ir tarnybą (1982); šią iniciatyvą rėmė Pasaulinės Bažnyčios tarybos Tikėjimo ir tvarkos komisija.

    Aptariant Krikštą, Limos dokumente konstantuojama: “Dievas apdovanoja visus krikštytus asmenis Šventosios Dvasios patepimu ir pažadu, pažymi juo antspaudu ir siunčia į jų širdis pirmą jų, kaip Dievo sūnų ir dukterų, paveldėjimo laidą. Šventoji Dvasia maitina jų širdyse tikėjimo gyvenimą iki galutinio išlaisvinimo, kol bus atpirkta jos nuosavybė Dievo didybės šlovei (2 Kor 1, 21-22; Ef 1, 13-14)” (5). Be to, dokumente pabrėžiama, kad Krikštu “dovanojama dalis Šventosios Dvasios bendruomenėje” (7).

    Turint omenyje Eucharistiją, Vakarų Bažnyčios pabrėždavo kunigo ar dvasininko veiklos in persona Christi svarbą, atliekant anam-nesis, Kristaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo “atminimą”. Sekdamas daugelio šiandienos teologų pavyzdžiu, Limos dokumentas pabrėžia ir epiklesis, “maldavimą, kad Šventoji Dvasia nužengų ant žmonių bei atnašų ir taip juos pašventintų”. Tekste rašoma: “Dvasia daro nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų realiai esantį mums Eucharistijoje, išpildydama pažadą, slypintį įsteigimo žodžiuose” (14); “Būtent Kristaus gyvojo žodžio dėka ir Šventosios Dvasios galia duona ir vynas tampa sakramentiniais Kristaus Kūno ir Kraujo ženklais” (15); “Visas Eucharistijos vyksmas pasižymi ‘epikletiniu’ pobūdžiu, nes visiškai priklauso nuo Šventosios Dvasios veikimo” (16).

    Dvasia taip pat laikoma pagrindiniu ordinacijos veiksniu. “Kadangi ordinacija iš esmės susijusi su malda prašant Šventosios Dvasios dovanos, įšventintasis asmuo turėtų laikyti šventimais gautą tarnybą ne nuosavybe, bet dovana, skirta nepertraukiamai kūno, kuriame ir kuriam jis buvo įšventintas, statybai” (15).

    Taigi įsteigti Kristaus sakramentai, padaromi realūs Dvasios galia.

Charizmos

    Povelykinei Bažnyčiai Dievas duoda Dvasią ir sukuria Naujojo Testamento, arba Sandoros, bendruomenę. Šventoji Dvasia apdovanoja Bažnyčios narius įvairiomis dvasinėmis dovanomis, arba charizmomis (plg. 1 Kor 12,4), reikalingomis tarnauti bei kurti Bažnyčią. Tarp šių charizmų yra ne tik tokios neįprastos dovanos kaip kalbėjimas kalbomis, bet ir įprastinės charizmos (pavyzdžiui, vaikų mokymas, kaip melstis, paguosti, dalytis tikėjimu). Šventoji Dvasia nori užbaigti Kristaus darbą ir socialiai bei politiškai pertvarkyti Bažnyčią bei pasaulį, veikdama žmonėse ir per juos.

    Charizma yra Šventosios Dvasios kvietimas individualiam asmeniui į ypatingą tarnybą (ilgalaikę ar laikiną) Bažnyčioje, įskaitant gebėjimą šią tarnybą atlikti. Vatikano II Susirinkimo dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią teigiama, jog vyskupai “taip pat žino, kad yra Kristaus pašaukti ne vien ant savo pečių užsikrauti visą Bažnyčios išganomąją misiją pasaulyje; priešingai, jie supranta, kad jų kilni pareiga yra taip ganyti tikinčiuosius ir pripažinti jų tarnybas bei charizmas, kad visi, kiekvienas savo būdu, vieningai bendradarbiautų bendram labui” (Lumen gentium, 30). Nenoras įsiklausyti arba deramo dėmesio į charizmas nekreipimas gali virsti pagunda “užgesinti Dvasią” (plg. 1 Tęs 5,19).

Menas ir Šventoji Dvasia

    Vienų žodžių nepakanka Šventajai Dvasiai pavaizduoti. Menininkai ir ikonografai vaizduodavo bekūnę Dvasią Šventojo Rašto simboliais. Visų keturių evangelijų pasakojimuose apie Jėzaus krikštą minima Dvasia, sklendžianti ant Jėzaus it balandis (Mk 1, 10; Mt 3, 16; Lk 3, 22; Jn 1, 32). Todėl ir Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai scenose Šventoji Dvasia vaizduojama kaip balandis; net dieviškosios Trejybės danguje scenose Dvasia yra balandžio formos. Vaizduojami ir ugnies liežuviai, nes per pirmąsias Sekmines, kai Dvasia nusileido ant apaštalų Vakarienės menėje, pasigirdo smarkus vėjo ūžesys ir jiems pasirodė ugnies liežuviai (Apd 2, 2). Prisikėlęs Kristus, dovanodamas Šventąją Dvasią mokiniams (Jn 20, 22), kvepia ją į juos.

    Be to, rusų ikonografas Andriejus Rubliovas savo ikonoje Trejybė (1411 m.) vaizduoja Švenčiausiąją Trejybę kaip tris angelus, susivienijusius į meilės ratą, kurio neįmanoma suardyti. Tai aliuzija į tris Mamrės angelus Pradžios knygos pasakojime (Pr 18). Menininkas pasinaudoja jais, kad pavaizduotų Dievo trejybiškumą.

    Gana neįprastai Švenčiausioji Trejybė pavaizduota XIV a. Urschallingo (Bavarija, Vokietija) kaimo bažnyčios freskoje. Čia matome tris stovinčias figūras - pagyvenusį vyrą (Tėvas), vidutinio amžiaus barzdotą vyrą (Sūnus) ir malonaus veido moterį, kuri vaizduoja Šventąją Dvasią.

Pabaiga

    Pagrindinis Šventosios Dvasios kaip Dievo tikslas yra suvesti Bažnyčią akistaton su Jėzaus Kristaus gyvenimo įvykiais - įsikūnijimu, nukryžiavimu, prisikėlimu ir paėmimu į dangų. Pasak R.P.C. Hansono, Šventoji Dvasia yra “pasaulio pabaigos Dievas, Dievas, valdantis savo tautą paskutiniaisiais laikais, Dievas, kuriantis ir palaikantis bendruomenę, kurioje [žmogus] gali būti apšviestas tikėjimo ir, kaip pirmasis naujosios kūrinijos vaisius, grąžintas jam per šlovinimą bei meilę, Dievas gaivintojas ir apšvietėjas”.

    Šiek tiek sutrumpinus, tekstas išverstas iš Book of Readings on the Holy Spirit in Church and Society (National Conference of Catholic Conference/United States Catholic Conference, 1998).

(Bažnyčios žinios, Nr. 9,1998)

 □    Bal. 13 - 19 d. Šiauliuose įvyko XVI tarptautinis bažnytinės muzikos festivalis, kurio meno vadovu buvo prof. S. Sondeckis. Šv. Petro ir Povilo katedroje ir kitose miesto bažnyčiose šiauliečiai ir kiti galėjo klausytis įvairių kaimyninių šalių menininkų atliekamų religinių kūrinių.

□    Mažeikių parapijos vikaras kun. Egidijus Arnašius, laikinai atvykęs į JAV ir Čikagoje pavadavęs Švč. M. Marijos Gimimo par. besidarbuojantį kun. R. Gudelį, birželio 14 d. Gedulo ir Vilties dienas paminėti atliko Jaunimo centro kavinėje dainų koncertą su įdomiais tų dainų komentarais.

□    Šv. Kazimiero lietuvių parapija Gary, IN, įkurta 1916 m., kurioje vikaru nuo 1954, o klebonu nuo 1966 m. dirbo prel. dr. Ignas Urbonas, uždaryta. Geg. 17 d. paskutinės šv. Mišias atlaikė vietos vysk. D.J. Malczak ir prel. I. Urbonas.