Spausdinti

A. Saulaitis

    Sudėtingoje modernaus pasaulio santvarkoje daug dėmesio teikiama darbui -tai yra priemonei pragyventi, viltis praturtėti, kaip ir išvis darbštumui, darbo našumui. Ir, žinoma, visi norėtų dirbti, kas tinka ir patinka.

    Kokia žmonijoje darbo patirtis? Mokslininkai teigia, kad akmens amžiuje ir pirmykščių žmonių visuomenėje reikėdavo dirbti maždaug keturias valandas per parą. Užtekdavo maisto, pastogės ir visų priemonių jas įsigyti bei išlaikyti. Todėl, tęsia tyrinėtojai, pirmykščiai žmonės, atsiradę didmiestyje ar “civilizuotame” pasaulyje, elgiasi kaip tinginiai - mažai dirba, palyginus su įgudusiais miesčionimis.

Aivija Grigaitytė 12 m. Raudondvario vid. mokykla.

    Iš visų pramonės šalių JAV gyventojai ilgiausias valandas ir daugiausia dirba (tai kalvinistų paveldo dėka) turėdami vos dvi savaitės atostogų. Danijoje neseniai darbininkai streikavo, - reikalaudami dar vienos atostogų savaitės -prie jau priklausančių penkių metinių. Europos vakaruose siūloma 30 -ties valandų savaitė, kad daugiau žmonių turėtų darbo. Australijoje būna po mėnesį atostogų ir trys mėnesiai po penkerių metų, nes ten toli nuo likusio pasaulio gyvenama.

    Prieš šimtą metų lietuviai imigrantai JAV į darbą ateidavo net dvi valandas anksčiau, kad tik neprarastų uždarbio savo šeimai JAV ar Lietuvoje. Pasaulinės depresijos metu prieš 70 metų augę vertino darbą dėl paties darbo, džiaugdamiesi turį pragyvenimo šaltinį. Pokarinė vakariečių karta į darbą vėl kitaip žiūri - tai reikalingas dalykas, bet nereikėtų persistengti. Vis dėlto sakoma, kad lietuviai (ir lietuvių kilmės žmonės) darbštūs -net pensijon pasitraukę, suranda užsiėmimo darbuose ar savanoriška tarnyba visuomenėje. Visai postmodeminiai žmonės linkę tik gauti pinigus kuo skubiau, neatsižvelgiant į privalomų pastangų kiekį. Nuotaika perėjo nuo dalyvavimo Dievo kūryboje į geresnį gyvenimą, įgalinantį turėti išteklių ar perteklių.

    Senais laikais išmokusiam apie darbo vertę ir reikšmę tenka persigalvoti ir prie naujos darbingumo nuotaikos prisitaikyti, kad neatsiliktum nuo gyvenimo srovės. Nelengvas uždavinys.

Pirmieji darbai

    Neskaitant namų ruošos ar mokykloje iš eilės klasės valymo, pirmasis uždarbis buvo bažnyčioje. Tokia davatka Barbora keisdavo žvakutes ir Šv. Juozapo parapijoje dešimtmečiui berniukui pasukdavo 25 centus tais laikais, kai autobusu važiuoti kainuodavo tik 10 centų, o saldainių plytelė - penkis. Nusikrausčius į senųjų lietuvių apgyventą užmiesčio apylinkę, traukė žemės ūkio darbai Petro ir Onos Vaičių sodyboje. Dvylikmetis galėjo ūkio padargais ir traktoriumi be vairuotojo leidimo važiuoti po laukus ir į tolimesnį sklypą šieno pjauti, grėbti. Nors Vaičiai kartais nuo karto duodavo kelis dolerius, svarbiausias atlygis buvo prie vaišingo lietuviško stalo, visai talkai susėdus.

    “Darbas žmogų puošia”, sako liaudies išmintis, tik rūpėdavo anksti rytą, karves pamelžus, gimnazijon nuskubėti be kvapaus puošmens. Krėvės ir Valančiaus pasakojimai atrodė šiuolaikiniai, kai tekdavo išganyti ir parganyti karves, prižiūrėti kiaules, sodinti, ravėti, valyti, šienauti. Sunkus darbas žiemą, kai sušalusias rankas, prie karvės priglaudęs, pašildai, ar vasarą, kai kaitra troškulį šieno dulkėmis tąso. Čia įvadas į senųjų nuo caro kariuomenės, pabėgusių lietuvių gyvenimo istorijos pasakojimus, čia įvadas į nuostabų gautos pasaulį, kai tekdavo padėti veršiuką gimdyti.

    Mažiausias nustatytas valandinis darbininkų atlyginimas pakilo iki 50 centų, ir neturtingos šeimos vaiko pasigailėjo jau JAV gimusi vaistininkė panelė Elena Tarailaitė. Iš sandėlio į lentynas; grindys, lentynos, dulkės, priimami užsakymai, kartais net prekystalėje pagalba. Susidraugavo šeimos, o šviesi vaistininkė, skaitydama pagrindinius laikraščius ir domėdamasi kultūra, mokinukui pakišdavo skaityti, svarstyti, vertinti.

    Pradžios mokyklos paskutiniuosius metus užpildė artimesnė pažintis su moterų vienuolija. Tiksliau pasakius, su vienuolyno grindimis. Dar prieš lengvatinių įrangų išradimą, ant kelių šepečiu kas savaitę valytos grindys, baldai, tvarkomas kiemas ir krūmai. Seselės už valandą mokėjo dvigubai negu reikalaujama - po dolerį už valandą. Prancūzų kilmės sesuo prižiūrėdavo tarnautoją, kad po pamokų neliktų alkanas.

    Prie vaistinės ir ūkio gimnazijos metais prisidėjo darbas vaikų darželyje po tris valandas per savaitę, kol mokytoja eidavo lietuvių kalbos pamokų pradinėje dėstyti. Kai kas dvi minutes tenka keisti mažųjų užsiėmimus, žmogus išmoksta ir dainuoti, ir groti, ir žaisti - ir labai džiaugtis, kai mažieji turi savo galvas ant rankų sudėti ir keletą minučių ilsėtis, kol sugalvoji, kas toliau. Ši patirtis papildė ir lavinimosi stoką, nes nebuvo tekę pačiam vaikų darželio lankyti.

    Vasarą, kaip užsienio lietuvių šeimose įprasta, vaikai stovyklose. Draugiški lietuviai pranciškonai paauglį stovyklautoją priėmė baldus bei patalpas stovyklai ruošti ar stovyklos metu tobulinti. Ar stovyklos, ar darbo proga pranciškonų dvasia, pamaldumas, sugebėjimas su jaunais miesčioniukais dirbti buvo pajūrio šviesios vasaros.

Pagaliau tikri darbai

    Ilgesnes valandas už nustatytą atlyginimą teko dirbti universiteto metu. Jėzuitas chemijos profesorius pasiūlė būti laboratorijos padėjėju ir jaunesnius pamokyti. O namuose per Kalėdų atostogas - pašte, vasaros metu - ligoninėje.

    Laboratorijoje darbas, kaip ūkyje, vaistinėje, vaikų darželyje ir vienuolyne - neapčiuopiamas, neapskaičiuojamas. Ateini anksčiau darbui pasiruošti, o atsiradus laisvesnei valandėlei -imiesi kažką tvarkyti, valyti, kad kiekviena minutė būtų darbu užimta.

    Kalėdų metu universiteto studentus bei mokytojus priimdavo paštas ir laikydavo geriausiai dirbančius, kai sveikinimų laiškų kiekis apmažėdavo. Dar prieš pašto skaitlinių išradimą, į 49 dėžutes per valandą žmogus išskirstydavai 2250 vokų pagal vietovės pavadinimą, arba pusantros sekundės vienam laiškui. Kai kiti keliaudavo į darbą, anksti rytą grjždavai namo.

    Ligoninėje darbas mažiau apskaičiuotas -po didžiulį pastatą išvežioti bei surinkti reikmenis, talkinti spaustuvėlėje. Švedų kilmės ligoninės vedėjas sugebėjo taupiai įstaigą vesti -turėdavome nuo muilo plytelių nulupti suvyniojamą popierių ir leisti muilui kiaurose statinėse džiūti, kad muilas būtų taupiau naudojamas.

    Įstojus į jėzuitų bendruomenės naujokyną, vėl namų ruošos, daržo ir kiti lauko darbai -nustatyti ir savanoriški. Su jaunatviška nuotaika kasėme griovius, tiesėme keliuką, taisėme bendrąsias patalpas. Laisvesnės nuo mokslo bei sielovados darbų valandėlės - taisyti vasarnamio židinį, stogą ar sienas, sodinti medelius -kad tik visiems būtų gražiau ir sveikiau.

    Nežymus uždarbis, bet smagus darbas buvo Bostono šeštadieninėje mokykloje, o daug vėliau - Čikagoje. Vienai pamokai pasiruošti tekdavo keletą valandų, kad vaikai kuo tinkamiau savo lietuviškąjį paveldą išgyventų.

    Finansiškai pelningas pusantrų ar dvejų metų darbas buvo dėstyti jėzuitų filosofijos fakultete. Tais laikais buvo mokami penki doleriai už paskaitą, ir šios pajamos padėjo išlaikyti Šv. Kazimiero lietuvių parapiją Sanpaulyje. Tačiau toks darbas irgi neapskaičiuojamas, kai naujai išmokta kalba tenka paruošti medžiagą, išspausdinti papildomus užrašus, kruopščiai taisyti studentų mokslinius darbus.

    Suprantama, kad daug “darbų” atlikta be jokio atlyginimo ar net noro uždirbti, o kaip įnašas į lietuviškąjį ir krikščioniškąjį gyvenimą. Tapus kunigu, už rekolekcijas, kapelionavimą stovyklose ir įvairius patarnavimus žmonės skiria auką, taip kad tiesiogiai gauti įnašai išeidavo apie penki doleriai per darbo dieną. Vienuolijoje (tiksliau: bendruolijoje) ištekliai sunešami į vieną, bet ir tai nelengva atsiginti pagundai asmenį pagal įnašą vertinti, kai ilgalaikės sielovadinio darbo pasekmės tik trumpai prieš pasaulio galą ar po galo paaiškėtų.

Moterys ir kunigai

    Moterų sąjūdis tarp kitų dalykų Vakarų pasaulyje iškėlė moters namų ruošos bei vaikų auklybos daro vertę, į apyskaitas ar sąskaitas neįrašomą, nes namie esanti motina “nedirba”. Mokslininkai labai anksti pranašavo, kad moters darbo vertinimas paveiks moterų vienuolių bei kunigų patarnavimo supratimą, nebe tik gamybos, o įnašo visuomenei plotme.

    Dar prieš 30 metų JAV vienuolės mokytojos gaudavo iš parapijos 30 dol. per mėnesį maistui ir pastogei, be jokios sveikatos apdraudos (nes vienuolijos savo ligoninėse nemokamai vienuoles bei kunigus gydydavo), be senatvės pensijos (nes pačios jaunesniosios seserys vyresniąsias savo namuose ar prieglaudose slaugydavo). Todėl jau dešimtį metų JAV Vyskupų konferencija praveda metinę seselėms paremti rinkliavą - ir ką tik dar dešimčiai metų vajų pratęsė. Surinkta parama padalijama pagal vienuolijų narių reikmes ir skaičių. Neeiliniu būdu stengiamasi dešimtmečius darytą skriaudą atitaisyti, remiantis katalikų dėkingumu juos auklėjusioms seserims.

    Kunigų darbas irgi ne valandinis, o žmonės ne mažiau išsimokslinę negu kiti profesiniai žmonės. JAV ir beveik visur kitur kunigų algos taip sutvarkytos, kad išlaikymas nepriklausytų nuo parapijos išteklių. Kuklios algos pakanka iki pensijos amžiaus, kada - net pridėjus valdišką pensiją - jau sunku išsilaikyti. Šiuo metu kalbama, kad net 70-ties metų kunigas turėsiąs prašyti vyskupo pensijon išleidžiamas.

    Prieš keliolika metų viena apdraudos bendrovė savo skelbimu parinko rabino, kunigų, vienuolių ir kitų dvasininkų bendrą nuotrauką su parašu “Kas rūpinsis jais, kai jie nebegalės Jumis rūpintis?” Kai užsienio lietuvių parapijose bei sielovadoje kunigų neužtenka, nereta sutikti 85 m. amžiaus parapijos administratorių ar sielovados darbuotoją. Geroko pensijos amžiaus sulaukusios vienuolės toliau pagal sveikatos ir kitų sąlygų galimybes moko vaikus, globoja senelius (neretai už save jaunesius), lanko ligonius, siuva ar mezga, tęsdamos savo neapskaičiuotą tarnybą žmonėms. Taip, aišku, daro ir kiti pensijos amžiaus asmenys, pripratę kitiems padėti.

Modernieji ir krikščioniški darbai

    Labai išsivysčiusiuose kraštuose 30-50% darbų nėra gamyboje, žemės ūkyje, o vadinami “patarnavimo” tarnybos. Užmokestį nustato rinka, kartais padedama rūpesčiu už tinkamą darbą tinkamai atlyginti pagal teisingumo dėsnius. Bet darbo pobūdį puošia žmogus: su kokia nuotaika ir dvasia darbą vykdo. Kadangi bet koks darbas vertingas, panašiai kaip kiekvienas žmogus vertas savivertės ir pagarbos, asmens būdas dirbti suteikia kitiems džiaugsmo bei naudos, o pats žmogus darbe mokosi ir lavinasi profesiškai bet kaip asmuo. Visi tokius dalykus išgyvenę, pvz., krautuvėje mandagus patarnautojas ir atšiaurus, ligoninėje maloni gailestinga sesuo ir šiurkšti, erzli mokytoja ir pagarbi, kietas kunigas ir kiek švelnesnis.

    “Ką tik darote, darykite Viešpaties Jėzaus vardu”, moko apaštalas Paulius.

□ Birž. 4 d. Romoje mirė kard. Agostino Cassaroli, Vatikano diplomatijos pradininkas. Jis buvo Rytų Europos specialistas, daug prisidėjęs prie katalikų Bažnyčios suartėjimo su buvusiomis komunistinėmis Rytų bloko vyriausybėmis. Įkvėptas pop. Jono XXIII žodžių, kad “Bažnyčia turi daug priešų, bet yra niekieno priešas”, kard. Cassaroli, Vatikano “užsienio reikalų ministras” 1979 - 1990 m., ėmė siekti, kad komunistinės vyriausybės suteiktų bent minimalias garantijas Bažnyčiai. Ir daug kur jam tai pavyko.