CHIARA LUBICH
"Teateinie tavo karalystė" (Mt 6,10)
Mes tuos žodžius kartojame savo gyvenime labai daug kartų, kada tik kalbame Tėve Mūsų maldą, kurią mus išmokė pats Jėzus. Jis iš tikrųjų ir atėjo paskelbti, kad Dievo karalystė yra arti.
Bet toji karalystė tai nėra kraštas, kuriame gyvename, ar kokia nors kita pasaulio šalis. Tai yra įvykis, kurio mes turime laukti, kada laiko pabaigoje Dievas apreikš savo viešpatavimą visai amžinybei, sunaikindamas blogio galybę ir iškilmingai paskelbdamas naują pasaulį.
Bet Dievas nelauks, kol kada nors bus priimta jo karalystė. Juk Jėzus, ateidamas į pasaulį, nugalėjo blogį savo kančia ir prisikėlimu, o nugalėdamas tą blogį savo kūnu, pradėjo naują viešpatavimą.
Todėl malda “Teateinie tavo karalystė” yra kaip patvirtinimas, kad jis pasitraukė iš šio pasaulio, o mes, laukdami jo karalystės atėjimo, turime gyventi labai veiksmingai.
Mes negalime tos maldos tarti, jei visuomet nesakome Dievui taip, tuo būdu vykdydami jo planą mums lyg savo. O jis savo planą turi ir visai žmonijai.
“Teateinie tavo karalystė”.
O Dievas juk nori viešpatauti ne vien tik atskirame asmenyje, bet ir bendruomenėse: visuose mumyse. Tada įsigyvens tikras broliškumas ir žmonių vienybė, toji tikrovė, kurios Jėzus prašė Tėvo prieš mirdamas.
O kad galėtume paruošti kelią tai vienybei, mes privalome ją patys vykdyti visais įmanomais būdais, kad Dievas galėtų viešpatauti mūsų šeimose, darbovietėse, suėjimuose, mokyklose, universitetuose, politiškuose ir pilietiškuose susirinkimuose.
Tie nauji santykiai su Dievu ir tarpusavio žmonių, kuriuos Kristus atnešė žmonijai, nepaprastai liudys pasauliui, kad Dievo karalystė jau veikia, ir blogis gali būti nugalėtas.
Alfredas buvo žymus asmuo, kuris tragiškoje padėtyje išreiškė savo maldą ne vien tik aiškiais žodžiais bet ir elgesiu. Nors jis buvo vyriausias vedėjas prekyboje su 100 samdinių ir tarnautojų, bet buvo labai taurios asmenybės, jis išmoko priimti Dievo karalystę kaip vaikas.
Vieną rytą jis pabudo, sunkiai kvėpuodamas. Jis gavo skaudžią širdies ataką! Jam atrodė, jog liko tik kelios minutės gyventi. Nepaisant aštraus skausmo, jis pasiliko ramybėje ir jausdamas, kad mažai jėgų jam liko, tarė savo žmonai: “Juk Dievas ir tokius kentėjimus duoda iš meilės. O mes viską turime daryti, vykdydami jo valią, kitais žodžiais tariant, paklusdami jo karaliavimui. Nepaisant mano nepasisekimų, esu dėkingas Dievui už gyvenimą, kurį jis man davė”. Po to jis kalbėjo savo dukteriai, ragindamas ją siekti savo gyvenime Dievo karalystės.
Ir jis tuoj buvo paimtas į ligoninę ir gavo rūpestingą medicinišką pagalbą nesiliaujančios priežiūros skyriuje. Nors kartais skausmai iškraipydavo jo veidą, jis nesiliovė šypsotis, rodydamas dvasišką ramybę ir džiaugsmą, kurie nėra iš šio pasaulio. Net ambulanso mediciniški pareigūnai tai pastebėjo. Vienas iš jų net pasakė, jog jis niekada nematė tokio veido išraiškos asmens tokiame blogame stovyje.
Po kelių dienų Alfredo pavojus gyvybei praėjo, tada jis pradėjo su šypsena nuoširdžią draugystę su kitais aštuoniais ligoniais, kurie gulėjo su juo tame pačiame kambaryje, tą nuotaiką jiems perduodamas.
O grįžęs namo iš ligoninės, jis suprato, kad prieš išvykdydamas į ją ir atsisveikinęs su šiuo pasauliu tokiu, koksai jis buvo, dabar jį mato visiškai naują, kuriame jis turi viską daryti, vykdydamas tik Dievo valią. Tada jis pajuto, jog neabejotinai ir tikrai priartėjo prie Dievo, kurio karalystė jo sieloje įsiviešpatavo.
Mums tai liudija jis ir kiti, kurie stengiasi uoliai ir nesiliaujančiai gyventi pagal Dievo žodį. O tai mus skatina ir džiugina, kai matome, jog pasaulio kraštuose yra tiek daug tokių, kurie taip uoliai gyvendami pagal tikėjimą, geriausiu ir tikru būdu kovoja su blogiu, kurio dabar žmonijoje tiek daug.
Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius