Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

Vytautas Vitkauskas

     Katalikų Bažnyčios (iš dalies ir protestantų) istorija rodo didelę savo įtaką lietuvių kalbai. Mūsų bendrinės kalbos istorija yra tarsi visi šeši šimtmečiai po krikšto.

     Krikščionių bažnyčios, kur buvo vartota lietuvių kalba, visose vietose išlaikė gyvą lietuvių kalbą, o kur buvo nukrypta vartoti kitas kalbas, ten lietuvių kalba užgeso (Karaliaučiaus kraštas, Vilniaus apylinkės). Pakylėtu jausmu Dievo žodis smigte smigo į tikinčiųjų galvas ir širdis, skatino vartoti gyvą, lanksčią ir taisyklingą lietuvių kalbą. M. Daukšos, K. Sirvydo, J. Jaknavičiaus, J.A. Giedraičio, J. Skvirecko, J. Matulaičio, J. Laukaičio, dabar V. Aliulio, A. Rubšio, Č. Kavaliausko ir kitų Bažnyčios didžiųjų veikėjų darbai, žodžiai tai puikiai parodo. Turime puikia kalba išverstus Šventojo Rašto tomus, jų aiškinimus, esame girdėję (ir girdime ne vieno) gražiai lietuviškai sakomus pamokslus. Kokio tipo jie turi būti, ne mums aiškinti, bet dažnai tai yra sujaudinto žmogaus inteligento, ganytojo pašnekesys su tikinčiųjų būriu ar būreliu, laukiančiu Evangelijos tiesų paaiškinimo, paakinimo klausyti Dievo ir Bažnyčios įsakymų. Tai tautos dvasinio gyvenimo pagrindas, gimtosios kalbos ugdymo mokykla.

     Sudėtingo mūsų gyvenimo laikais Bažnyčia išlieka didžiausią tautos pasitikėjimą turinti kultūros tvirtovė. Daug jos tarnų, vadovų turi išsiugdę taisyklingą, paveldėtą ir tikslingą kalbą. Ne tik Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Birštono, Druskininkų ir kitose bažnyčiose skamba gražus ir brangus lietuvių kalbos žodis, grakšti konstrukcija, poetinė frazė.

     Žinoma, kartais pasitaiko ir nuokrypų. Bažnyčios kalbos negalima atskirti nuo visos aplinkos kalbos. Nemaža dalis kunigų yra išgyvenusi gulago kančios kelius, mokyklose menkai buvo pamokyti taisyklingos kalbos, todėl būna ir kalbos pelų, ypač vertinių, svetimybių.

     Kai per didžiųjų Šiluvos atlaidų baigimo dienos pamokslą išgirsti sakant didelis ačiū (=labai, didžiai ačiū): Vilniaus katedroje grabas randasi (=yra) skiepe (=rūsiuose); Užsidėjo (=Apsivilko) sutaną; Pasakykite, prašau (=Prašom pasakyti), kur yra kitaip; Ateikite, prašau (=Prašom ateiti) pasiklausyti koncerto ir t.t., pagalvoji su liūdesiu, kad ir nenorint primestos kalbos blogybės veržiasi iš dorų žmonių lūpų.

     Kartais sušlubuoja sintaksė, ypač šalutiniai sakiniai: Kad kalbėti (=Jei kalbėtume), reiktų daug ką pasakyti; Jei sakyti atvirai (=Atvirai sakant), esame nepareigingi ir kt.

     Kartais kitaip turėtų būti vartojami ar valdomi žodžiai: gerų norų vedinas (=vedamas): Jis atstovauja tikinčiuosius įtikintiesiems); Tikiu į Dievą Tėvą (=Dievą Tėvą): Kreipkitės pas mane (=į mane): Renkamos lėšos kunigų seminarijų išlaikymui (=kunigų seminarijoms išlaikyti) ir t.t.

     Mūsų kalbos morfologija nepripažįsta prieveiksmių formų dvasiniai (=dvasiškai), protiniai (=protiškai) atsilikęs; principe (=iš principo); to pasėkoje (=dėl to) įvyko nelaimė; galimai greičiau (=kaip galėdami, kaip galima greičiau) atsiliepkite ir t.t.

     Kažin ar konfesiniai lotynizmai ir tarptautiniai žodžiai turi būti taip gausiai vartojami Bažnyčios vadovų mokymuose. Žodžiai sufraganas, diecezija, kontempliuokime, kontempliacija ir dešimtys kitų daro kalbą neišraiškią, sunkiai suprantamą tikintiesiems. Svetimybės tartum rodytų tam tikrą susvetimėjimą, puikavimąsi mokytumu, didesnį ar mažesnį atsiribojimą nuo paprastų žmonių.

     Nors Bažnyčios leidžiamos knygos yra gerai redaguojamos, bet šis tas išeina ir su nukrypimais. Teko jau rašyti apie klaidas ir klaideles maldų knygelėse ir kitur, bet štai 1996 m. išėjusioje knygoje Naujojo Testamento egzegezė grupėms visko galima rasti apsčiai (tekstą redagavo ir adaptavo sesuo Aušra Katiliūtė, imprimatur Sigitas Tamkevičius): kuo Jonas piktinosi fariziejuose ir sadukiejuose (=kuo Joną piktino fariziejai ir sadukiejai) 24; Sugebėjimas būti maloniu (=maloniam)\ nes yra vidiniai (=vidumi, vidujai) stiprus 27; Ką reiškia išsireiškimas (=posakis, pasakymas) 28; Kokios išvados (=Prie kokios išvados) priėjo mokiniai apie Jėzų; Kokio tikslo vedinas (įvedamas) nueitum net šimtą mylių 54; tavo draugystė su žmogum tampa tampresniu (=glaudesniu) ryšiu 156; Koks dalykas šiuo tavo gyvenimo momentu sukelia tavyje (=tau) minčių 158; Kokią reikšmę mergaitės prikėlime (=prikeliant mergaitę) turėjo didelis Jėzaus troškimas 159; Kaip šie požymiai įtakoja (=veikia) Bažnyčią visumoje (=apskritai, iš viso) 358; Kodėl Paulius [...] perspėja apie kalbų naudojimą (=vartojimą) viešuose garbinimuose? 360; Taip vadinami (=Vadinamieji) katalikiški laiškai susideda iš 1 ir 2 Petro laiškų, Judo, Jokūbo ir [...] Jono laiškų 474; Kokiose pasaulio šalyse esi buvęs, nežinodamas (=nemokėdamas) jų gimtosios kalbos 270 ir t.t.

     Knygų redaktoriai, rengėjai ir tvirtintojai turėtų būti pastabesni, atsakingesni, nes tokie sakymai ir rašymai klibina bendrinės kalbos normas, didina klaidų skaičių. Krikščionių bažnyčios turi būti didžiai kultūringos tautos žodžio brangintojos ir puoselėtojos. Dažniausiai taip ir yra, bet ir neapsižiūrėjimų, abejingumo neturėtų būti.

(Gimtoji kalba,1998. Nr. 10)