Spausdinti

(Suaugusių grupėje premijuotas straipsnis)

Antanas Marčiulaitis

     Vystantis visuomenei ar tautai, vystosi ir savita, jai būdinga moralė. Kiekviena tauta turi įvairius jos dėsnių niuansus, tačiau svarbiausieji, esminiai moralės bruožai bei principai visoms tautoms ir įvairiems ekonominiams, kultūriniams, socialiniams ar religiniams gyventojų sluoksniams yra bendri ir sunkiai pasiduodantys kitimams. Kiekviena istoriškai susiformavusi žmonių bendruomenė, arba tauta, yra stipri tiek, kiek stipri jos moralė. Jei visuomenė tuos moralės principus pažeidžia -ji serga.

     Tautos papročiai, etniniai ypatumai, visuomeninio gyvenimo būdas, o drauge ir moralė formuojasi, įsitvirtina bei tobulėja dešimtmečiais ir net šimtmečiais. Tačiau nepageidaujamos ir agresyvios jėgos (dažniausiai nukariavimai ir okupacijos) įneša savo “pataisų”, kitaip sakant, pažeidžia ne tik ekonominius, socialinius, bet ir moralinius pavergtos tautos bei valstybės principus. Pvz., Lietuvą prievarta inkorporavus į Sovietų Sąjungą, buvo skaudžiai paliestos ir ekonominės, ir socialinės, ir religinės, ir net moralinės vertybės. Jei nepriklausomoje Lietuvoje nesąžiningumas, neteisingumas, abejingumas ir t.t. buvo labai reti reiškiniai, tai sovietmečiu jie iškerojo tarsi piktžolės apleistame darže. Visos blogybės, atėjusios su okupacija, su laukiniu ir iškreipto veido socializmu, ėmė sparčiai tarpti ir keisti žmonių požiūrį į visa, kas užfiksuota dešimtyje Dievo įsakymų. Šis Dekalogas, labai kondensuotai ir labai aiškiai nusakantis pagrindinius kiekvieno žmogaus moralės reikalavimus, visais amžiais ir įvairiais atvejais buvo visokiausių kodeksų ruošimo pagrindu. Šiandien akivaizdžiai matome, kaip šėtoniškasis ateizmas, atėjęs drauge su sovietine okupacija, išstūmė iš žmogaus Dievo įdiegtą prigimtį, pakeitė moralės sampratą, įklampino ne tik į ekonominį, bet ir į dvasinį skurdą. Žmogus, nusigręžęs nuo Dievo, prigesinęs sąžinę, ėmė semti visą nedorybių purvą iš šėtono “malonumų” aruodo.

     Pabandykime trumpai apžvelgti šio amžiaus antros pusės mūsų tautos nukrypimo nuo moralės normų kai kuriuos aspektus.

Meilės žmogui deficitas

     Homo homini lupus est (žmogus žmogui -vilkas) - šis senovės romėnų rašytojo Plauto posakis ir šiandien neprarado savo reikšmės ir aktualumo. Vos ne kiekvieną dieną skaitome spaudoje, girdime per radiją, matome televizorių ekranuose žinių apie žiaurius kankinimus ir nužudymus, sprogdinimus, padegimus, apiplėšimus... Nejauku vakarais pasirodyti gatvėse, keliuose, kai žinai, kad aplink siautėja piktosios dvasios tarnai, už menkniekį pasiruošę užmušti ar kitaip pakenkti. Šių velnio tarnų palydovais paprastai būna neapykanta, pyktis, pavydas, gobšumas.

     Potraukiui žudyti pradžią duoda žmogaus nekentimas, tolerancijos stoka. Žmogus ima nekęsti žmogaus dėl politinių pažiūrų skirtumo, dėl geresnės socialinės ar tarnybinės padėties, dėl turto ir kitų priežasčių. Ypač daug žmonių nužudoma siekiant užgrobti jų turtą.

     Žmogaus nekentimas, nepagarba jam, nežaboto keršto aistra - tai vienas ryškiausių komunistinės ideologijos bruožų. Lenininė-stalininė karo doktrina pripažino tik žvėrišką neapykantą, neribotą kerštą, priešo sunaikinimą ir jokio pasigailėjimo pralaimėjusiajam. Toji doktrina išliko ir taikos metais. Tai liudija pasibaisėtinai žiaurūs kalinių tardymai kalėjimų rūsiuose, panaudojant rafinuočiausias kankinimo priemones, šiurpios buities ir darbo sąlygos koncentracijos stovyklose.

     Impulsą neapykantai sukelti neretai duoda pavydas. Ko jau ko, o pavydo mūsų visuomenėje tikrai netrūksta. Pavydima kitam turto, garbės, sėkmės ir kitko. O juk pavydas - tai patogus įrankis niekšybei.

     Jei ugdysime savyje ir kituose toleranciją, jei pagal Dekalogą mylėsime kiekvieną žmogų, net ir savo priešus, kaip save, išnyks kerštas, pavydas, neapykanta.

Egoizmo siautulys

     Dominuojantis žmogaus veiklos bruožas -rūpintis savo buitimi, savo dabarties ir ateities reikalais. Tai, sakytum, lyg ir normalu, jei rūpinimasis savimi neperauga į egoizmą. Niekas negali smerkti žmogaus, kuris gražiau pasipuošęs, kurio gyvenamoji aplinka estetiškai sutvarkyta ar turtinė padėtis geresnė už kitų. Galima tik girti žmogaus išmonę, sugebėjimą ir siekimą gerinti, tobulinti savo buitį. Tačiau kai visa tai pavirsta į nežabotą savivalę, kai pirmenybė teikiama asmeniniams reikalams ir nusigręžiama nuo kitų žmonių interesų, nuo visuomeninių reikalų - žmogus tampa egoistu.

     Komunistinė “moralė” diegė materialistines idėjas ir niekino dvasingumo polėkius. Žmogus pasinešė į egoistinį materialinių vertybių kaupimą. N. Chruščiovo laikų devizas “žmogus žmogui - bičiulis, draugas, brolis”, tapo tik fikcija.

     Ar ne gėda mums bristi per egoizmo liūną, paminant altruizmą ir meilę kitiems?! Ar nerausta iš gėdos tie, kurie skiria dideles lėšas įvairioms vulgarybėms, o nusigręžia nuo vargstančiųjų?!

Politizuotas melas

     Žinome, kad visada ir visur reikia sakyti tiesą, kad meluoti nepadoru ir negarbinga. Taigi žinome, o melas upeliais liejasi. Vieni kitiems pameluojame nesigėdydami, nesivaržydami. “Melagis puošiasi tarsi princas, bet ir išsipuošęs jos yra melagis” (K. Senbergas).

     Užvis blogiausia, kai melas įsigali valdžios viršūnėse. Sovietų valstybės vadeivos, biurokratiškai valdydami šalį, darė daug grubių klaidų, net stambių politinių nusikaltimų. O kad tos klaidos ir nusikaltimai neišryškėtų ir kad liaudis neimtų jų plačiai komentuoti, valdantieji sėjo melą į visas puses. Melas buvo patikimiausia priemonė jų nusikaltimams užmaskuoti. Visos blogio apraiškos telkėsi ir vešėjo šioje imperijoje. Viena iš vyraujančių blogio apraiškų buvo melas. Stalinas, berods, šitaip mokė: nuolatos kartokite, kad tai, ką sakote, yra tiesa; ir jie iš šimto bent penki patikės - vis bus šioks toks laimėjimas. Na ir rentė visi, kas netingėjo, sąžinės ir gėdos neturėjo, milžinišką melo pilį. Bet anksčiau ar vėliau ji turėjo subyrėti, nes pernelyg įžūliai ir be jokių dorovės pamatų buvo statoma. Visuotinio melo šešėlis dar ir dabar kai kur šmėsteli.

     Visur buvo pilna melo, bet politikoje - daugiausia. Deportuodami niekuo neprasikaltusius žmones į Sibirą baisioms kančioms, šalčio ir bado mirčiai, okupantai ir jų lietuviškieji pakalikai melavo liaudžiai, kad perkelia “liaudies priešus”, “tėvynės išdavikus”. Žmonės buvo gabenami aklinai užkaltuose, perpildytuose gyvuliniuose vagonuose, be vandens ir maisto, be elementariausios medicinos pagalbos, o valdžia melavo, kad tremtiniai gerai maitinami, teikiama medicinos pagalba, kad lydintys sargybiniai humaniškai elgiasi su tremiamaisiais... Okupacinė valdžia savo šiurkščiais politiniais nusikaltimais privertusi jaunus vyrus palikti šeimas ir slapstytis miškuose, melavo, jog tai ginkluoti banditai, pavojingiausi išsigimėliai, kurių visa liaudis bijanti ir nekenčianti. Patys plėšikaudami, degindami sodybas, žudydami žmones, okupantai melavo, kad tai partizanų darbas. Jie tikėjosi tokiomis priemonėmis sukelti kuo didesnę neapykantą laisvės kovotojams. Susmukdę pramonę, žemės ūkį, pakirtę žmonių moralę, komunistiniai propagandistai bei rėksniai šmeižė užsienį, atseit ten “supuvęs” kapitalizmas nustūmė varguomenę į neįsivaizduojamą skurdą. Komunistiniai vandalai rūpestingai dangstė savo piktadarystes juoda melo širma, melo spyriais ramstė braškantį ir siūbuojantį socializmą, kol pagaliau patys atsidūrė po jo griuvėsiais.

     Melas yra nusikaltimas prieš tuos , į kuriuos nukreipiamas. Mulkinti, meluoti ar sakyti tik pusiau tiesą - tai pasityčiojimas iš kito, tai ir savęs žeminimas. Atlaidžiai nusišypsome, kai pameluoja mažas vaikas, nes jis dar nesugeba skirti tiesos nuo melo, nes jo melas - tai vaikiškos fantazijos padarinys. Tačiau kai meluoja suaugę, o ypač valdžios žmonės, - tai jau nusikaltimas, vertas ryžtingo pasmerkimo.

     Tiesą sakyti visada yra lengviau, negu meluoti, nes jos nereikia sugalvoti. Tiesa, kaip sakė T. Dreizeris, yra gyvenimo alsavimas, ji yra tikrosios vertybės pagrindas.

Vagie, kepurė dega!

     Jei šį užgaulų priekaištą būtume adresavę vagiui prieškariniais laikais, jis gal ir būtų griebęsis už kepurės. Sovietmečiu įpratęs vogti, dažnas ir šiandien ne tik vagia, bet jau ir viešai ne savo ima. Ir dėl šio priekaišto net neraustelėtų. Į jo sąmonę įsirėžė iš sovietinio socializmo citadelės atėjęs posakis: kas tavo - tai mano, o kas mano - tai neliesk! Revoliucija Rusijoje sudarė puikias galimybes išplaukti į paviršių visokioms visuomenės padugnėms, jų tarpe ir vagims. Baisus skurdas, akivaizdi bado šmėkla pašėlusiais tempais gausino vagių ir plėšikų gaujas. Po antrojo pasaulinio karo jų dar padaugėjo. Žmonės tokiu nešvariu būdu buvo verčiami gintis nuo paties baisiausio - bado mirties.

     Lietuvoj NKVD agentai ir stribai plūdo į kaimus “banditų” ieškoti. Na ir ieškodavo nesivaržydami spintose ir spintelėse, stalčiuose ir podėliuose. Žinoma, surasdavo tai, ko ieškodavo: maisto produktų, drabužių ir avalynės, pinigų ir brangenybių. Ir imdavo slapčiom ir viešai, nes visi daiktai, anot jų, buvo “liaudies priešų” nuosavybėm ir skirti banditams šelpti. O paskui viešai skelbdavo, kad tai buržuazinių nacionalistų ir jiems prijaučiančiųjų darbas.

     Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pablogėjo ekonominė padėtis. Ekonomikos smukimą lydėjo vagystės, plataus masto grobstymai. Einant į laisvąją rinką, privatizuojant sovietmečiu neteisėtai suvalstybintą turtą, bandant atitaisyti žmonių teisę į nuosavybę, atsirado kontrolės ir savikontrolės vakuumas. Tad buvę komunistiniai vadai ir vadukai ėmė grobstyti jų kompetencijoje buvusį turtą. Jais pasekė ir kai kurie eiliniai žmonės. Iki neregėto dydžio išaugo mafija, jos čiuptuvai apraizgė valdžios viršūnes. Todėl šiandien ir matome jos padarinius: vieni pernelyg greitai pralobo, pinigus milijonais žarsto, kiti (o jų dauguma) nustumti į skurdą. Ekonominė ir politinė anarchija subrandino savo vaisius.

     Kol policija, prokuratūra, teismai, įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia, pagaliau pati visuomenė aplaidžiai ir atlaidžiai žiūrės į mafijos ir grobstymų siautėjimą - Lietuva merdės. Ar dar ilgai lauksime ir dejuosime, kad neįmanoma su šiuo blogiu susidoroti? Įmanoma! Tik reikia pilietinės drąsos, iniciatyvos ir koordinuotų veiksmų.

     Septintas Dievo įsakymas nurodo: nevok! Šitą įsisąmoninti privalome visi. Ir kuo greičiau, tuo geriau.

Tu man - aš tau

     Dorovinį mūsų tautos palikimą žymia dalimi graužia ir suaktyvėjęs korupcijos kirminas, korupcija Lietuvoje ypač plačiai išsikerojo brežnevinio sąstingio laikais. Maži atlyginimai, nepakankama kontrolė, smagiai besisukąs slaptų pažinčių ratas, be to, moralės nuosmukis buvo puiki terpė korupcijai, apėmusiai ne tik žemesniuosius valdininkų ir tarnautojų sluoksnius, bet ir valdžios viršūnes.

     Norėjai patekti pas geresnį gydytoją - duok kyšį. Norėjai įstoti į prestižinę aukštąją mokyklą - jei ne komjaunuolis, be kyšio nepateksi. Įsigeidei pirkti deficitinę prekę - tavo kyšio lauks atkišta ranka. Ir bylą teisme ne visada buvo galima laimėti be kyšio. Solidus kyšis būdavo tarsi stebuklinga lazdelė ar “abrakadabras” burtažodis. “Netepsi - nevažiuosi” - tarytum gyvenimo taisykle buvo tapęs posakis.

     Po nepriklausomybės atgavimo kyšininkavimas, arba korupcija, buvo kiek priblėsęs. Atėjo į valdžią buvę komunistiniai nomenklatūrininkai, atbukusios sąžinės veikėjai, atsinešė su savim ir sovietinį reliktą - korupciją. Didžiausi svertai valstybės ir privataus, bet neprivatizuoto turto dalybose - protekcijos, giminystės ir bičiulystės ryšiai; o pats veiksmingiausias svertas - kyšis pinigais. Paimkime tik vieną iš daugelio korupcijos faktų - Taujėnų architektūrinio paminklo -dvaro ansamblio pardavimą už juokingai mažą kainą, tik už keliolika tūkstančių litų, kai jo sąmatinė vertė siekia virš trijų milijonų. Vadinasi, didžiulis skirtumas tarp sąmatinės ir nešvariu sandėriu sukurptos kainos- kažkam nuplaukė į nuosavą kišenę. Korupcijos keliu einant, išparduota daug vertingų pastatų, mašinų ir kt. už neindeksuotas sumas, todėl į valstybės iždą nepateko turbūt jau ne milijoninės, o milijardinės pinigų sumos. Ta pati buvusioji komunistinių nomenklatūrininkų vyriausybė, kuri taip nedorai spekuliavo ne savo turtu, skundėsi negalinti didinti atlyginimų, pensijų ir kitų socialinių išmokų, atstatyti galimybės žmonėms laisvai disponuoti savo indėliais taupomuosiuose bankuose dėl valstybės biudžeto nepajėgumo. Mafijozai, valdžios nesąmoningai ir sąmoningai, maskuotai ir atvirai remiami, lobo, o dori žmonės ir toliau buvo skurdinami.

     Tokios nenormalios padėties akivaizdoje kildavo (ir dabar dar tebekyla) teisėtas klausimas: kodėl tylomis prašliaužia pro šalį teisėtvarkos ir teisėsaugos atstovų akys, kodėl jų kompetencijoje esantys kodeksai nepanaudojami prieš korupciją? Ar dar ilgai Temidė tūnos ramiame užutekyje užrištomis akimis?

Alkoholizmas ir jo padariniai

     Vienas iš ydingiausių ir labiausiai žmogų žeminančių įpročių yra besaikis alkoholio vartojimas. Girtas žmogus pridaro visokių kvailysčių, alina savo sveikatą, skriaudžia šeimą, visuomenėje virsta pajuokos objektu, valstybei tampa parazitu. Alkoholikas netenka tautinės, kultūrinės bei dvasinės savimonės, jis tinkamas valdžiai tik kaip luošas darbinis arklys.

     Šitą žinojo carinė rusų valdžia, todėl toleravo ir visais būdais skatino girtuokliavimą. Pristeigė pakelėse ir kitur begales smuklių su nesibaigiančiu alkoholiu. Šį carų metodą kartojo vėlesni rusai okupantai. Stokojo duonos, aprangos, patogesnio būsto, bet degtinės, vyno, alaus visada būdavo apsčiai. Brežnevo valdymo metais net buvo įsigalėjusi tendencija kiekvienoje maisto prekių parduotuvėje turėti ne mažiau kaip keturių rūšių degtinės, neskaitant kitų stipriųjų gėrimų (konjako, trauktinių, likerių).

     Prasigėrusią liaudį buvo lengviau valdyti ir išnaudoti. Ji be didelio pasipriešinimo pasiduodavo valdžios diktatui. Neturėdami kilnių tikslų, be jokių perspektyvų, girtuokliai kartu prarado ir tautinio susipratimo, išsivadavimo iš priespaudos idėją. Girta tauta - išsigimusi, begriūvanti tauta. O kad girtuoklis yra moraliai degradavęs, kad nuo jo kenčia kiti, kad tokiu būdu vyksta tautos išsigimimas, okupacinė valdžia ir jos klusnūs lietuviškieji tarnai nesuko dėl to galvos.

     Vienintelė institucija, skelbianti nepakantumą alkoholizmui yra Bažnyčia. Ji visada pasisakydavo ir pasisako už abstinenciją, už dvasinį žmogaus tobulumą. Devynioliktame amžiuje vyskupas Motiejus Valančius beveik vienas sugebėjo blaivininti mūsų tautą, drąsiai priešinosi caro valdžios užmačioms. Naudodamasis Bažnyčios ir savo kaip jos atstovo autoritetu, vysk. M. Valančius pasiekė užsibrėžtąjį tikslą: blaivybės akcija pasklido po visą Lietuvą ir davė teigiamus rezultatus. Taip tauta buvo išgelbėta nuo moralinio sunykimo.

     Šiuo metu Bažnyčios įtaka mažesnė, nes ne visų protus ir širdis pasiekia jos mokymas.

     Agresyvus buldozerinis ateizmas savo pasiekė: nemaža mūsų tautos dalis nusigręžė nuo Bažnyčios. O valstybinės institucijos, apsikrovusios begale kitų rūpesčių ir bėdų, nesuranda laiko skirti kovai su šia socialine blogybe.

     Ar grįš kada į Lietuvą vyskupo Valančiaus blaivinimo idėja? Tikėkimės, kad toks laikas ateis. Užtat kiekvienas privalome turėti pilietinės drąsos ir atsakomybės už savo, savo šeimos, savosios aplinkos ir visos Lietuvos blaivinimą. Tik blaivi tauta yra pajėgi atsispirti prieš svetimas neigiamas įtakas, pakelti sunkumus ir išsivaduoti iš ekonominio, kultūrinio, dvasinio nuopuolio, kurį primetė ilgalaikis okupacinis režimas.

     Numesk, tėvyne, rūbą seną, kurį užvilko svetimi, - ragino Maironis vaduotis iš carinės Rusijos jungo. Šis poeto raginimas tinka ir nūdienos Lietuvai. Iš tiesų, mūsų tėvynė vis dar dėvi pasenusį, sudriskusį, lopytą ir perlopytą svetimą rūbą, kuris nei puošia, nei garbės teikia.

     Komunistinio režimo liekanos, nėra būdingos lietuvių tautai. Jos pasisavintos iš puslaukinių Rytų okupacijų metais. Ilgai žeminta, išnaudota, engta ir žalota, Lietuva išlaikė savo dvasinį gyvybingumą, išsaugojo papročius ir kalbą. Neišblėso ir laisvės bei nepriklausomybės siekimas. Neužgeso mūsų tautos didvyrių dvasia, nors rusų carai daugiau kaip 120 metų ir raudonieji Rusijos imperialistai 50 metų visaip stengėsi Lietuvą, kaip ir kitas pavergtas valstybes, nutautinti, suniveliuoti. Nepristigo mums drąsos bei ryžto išsiveržti iš raudonosios imperijos gniaužtų. Dabar belieka apsivalyti nuo svetimo purvo, teršiančio tautos moralę.

     Prie mano trumpų apmąstymų mozaikos būtų galima pridėti ir daug kitų visuomenės moralės pažeidimo atvejų, tokių kaip išpuikimas ir pasipūtimas, susvetimėjimas, biurokratizmas, tingumas ir neryžtingumas, abejingumas.

     Pats laikas mums stoti į vieną gretą kovai už tėvynės atbudimą, už visų jos dvasinių vertybių susigrąžinimą. Kas myli savo tėvynę bei rūpinasi jos ateitimi, ras laiko, jėgų, išminties ir būdų skaidrinti jos moralinį veidą. Jei vienybėje ir maldose telksimės prie Dievo meilės ir gailestingumo, Jis suteiks mums dvasinių jėgų, kantrybės ir ištvermės, šalinant visas negeroves, kurias pasėjo komunistinis ateizmas. Kristus mus guodžia: “Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma” (Mt 7,8).

■    Kun. Kazimieras Butkus, buv. Detroito Šv. Petro lietuvių parapijos klebonas, rūpinęsis ir Windsoro liet. parapijos sielovada, mirė rugpj. 14 d. Palaidotas Holy Sepulchre kapinėse.

■    Philadelphijos ark. kardinoas Anthony Bevilacqua liepos mėn. kun. Petrą Burkauską paskyrė dviejų lietuvių parapijų klebonu Philadelphijoje: Šv. Kazimiero ir Šv. Andriejaus. Prel. Juozas Anderlonis yra trečiosios - Šv. Jurgio - parapijos Philadelphijoje klebonas.

■    Kun. Visvaldas Kulbokas, atvykęs iš Romos, 1999 m. vasarą apie pusantro mėnesio talkino Anapilio, Kanadoje, sielovados darbui.