Justė Gregorauskaitė
* * * * *
Galbūt aš turėčiau šias savo mintis rašyti į dienoraštį arba išsipasakoti mamai, geriausiai draugei, bet dienoraštis pasimetė stalčiuose tarp sąsiuvinių, o ir nei mamos, nei draugės nėra šalia... Gal šis laiškas Jums pasirodys per daug asmeniškas, atlapaširdžio žmogaus ranka parašytas, bet, prašau, vis vien išklausykite...
Aš dabar net negaliu pasakyti, kad man liūdna. Jaučiuosi gana keistai. Man skaudu, bjauru, viskas atgrasu. Aš daug kuo nusivylusi, bet negaliu įvardinti konkrečių asmenų. O tokia būsena todėl, kad daug kas mane apkalbinėja ir tie žmonės vienas po kito išaiškėja. Bjauru, kad tai mano klasės draugės.
Aš visai neseniai buvau atėjusi į naują klasę (dar pirmas mokslo metų mėnuo), bet daugumą mokinių pažinojau iš anksčiau. Tuojau pastebėjau tas dvi merginas, įpratusias pamokų metu ne kalbėtis, o susirašinėti rašteliais, nors jos sėdėjo viename suole. Vienąkart man teko joms paskolinti anglų kalbos vadovėlį pamokai, nes abi pamiršo savuosius atsinešti. Ir, kaip vėliau išaiškėjo, per tą pamoką jos kaip paprastai susirašinėjo ir lapelius įdėjo į mano knygą. Po pamokos visai pamiršusios apie tuos raštelius, ją man grąžino. Grįžus namo ir susiruošus atlikti anglų kalbos užduotis, aš atsiverčiau tą vadovėlį ir išvydau lapukus... Vieną paėmiau ir perskaičiau. Iš karto supratau, kad tai apie mane (man labai patinka spręsti kryžiažodžius, todėl istorijos pratybų sąsiuvinyje juos visus buvau išsprendusi be mokytojo paliepimo). “Ji neturi nei kokio nors gyvūno, nei draugų, niekur neina, tik sėdi namie ir visokius kryžiažodžius sprendžia..." Pasijutau tarsi įgavusi pašluoste per veidą". Jos su manim elgdavosi maloniai ir draugiškai, todėl buvau labai nustebinta, kai supratau, ką jos iš tikrųjų apie mane galvoja ir šneka. Jaučiausi tikrai bjauriai ir net nežinojau, ką bemanyti apie save, apie jas... Nuo to laiko aš nebegaliu nė su viena iš jų nuoširdžiai bendrauti : kiekvieną savo žodį pasveriu, prieš pasakydama pamąstau, ar tikrai jį verta pasakyti, o ir jų kiekvieną veiksmą, posakį vertinu labai atsargiai. Nėra to impulsyvaus nuoširdumo, kuris būna tikroj draugystėj...
Antrą kartą pasijutau taip baisiai visai neseniai. Tai vėlgi susiję su klasės kolektyvu. Mindaugas mūsų klasėje mėgsta paišyti visokius šaržus, bet, tiesą pasakius, jie kartais būna visai nejuokingi. Šįkart jis piešė visus klasiokus savo užrašų paskutiniuose puslapiuose, bet niekam viešai nerodė, tik susirinkę klasės vaikinai prie to sąsiuvinio linksmai kvatojosi. Kai iki soties prisilinksmino, išsiskirstė ir kažkuris jų nerūpestingai paliko Mindaugo užrašus ant mano suolo. Na, tas moteriškas smalsumas. Atsiverčiau tuos paveikslėlius. Man nebuvo taip juokinga. Jie tikrai ne švelniai pajuokiamai pabrėžė kiekvieno kurią nors savybę, trūkumą ar perteklių. Mindaugas, piešdamas mane, išryškino mano ydas, dėl kurių aš jau buvau pradėjusi nusikratyti visai nereikalingų kompleksų. Šaržiškai pavaizduoti mano ilgi plaukai - aš undinė. Stambi, labai apvalių formų ir su akiniais, kokius nešiodavo tipiškos sovietinių laikų panelės... Na, dėl akinukų aš jau seniai nesijaudinu. Dabar nešioju lengvus, šiuolaikinio dizaino akinius, kurie pakankamai dera prie mano veido. Bet labai kompleksuoju dėl savo figūros. Tikrai nepretenduoju į topmodelių viršūnę ar į absoliučią daugumą mūsų laikų merginų, kurias galima iškart statyti ant podiumo. Todėl aš su savo apvaliom ir labai jau moteriškom formom neįtinku į tą paveikslą. Taigi tas Mindaugas savo piešiniu visus mano trūkumus ir pasakė, ne tik pasakė, bet tiesiog rėkte išrėkė...
OViešpatie, nejaugi aš vėl pradėsiu bijoti?! Bijosiu užsivilkti bent šiek tiek trumpesnį ar siauresnį drabužį.Jeigu ir toliau taip tęsis, bijosiu ne tik kaip nors įdomiau apsirengti, bet ir į gatvę išeiti.
Nes aš - “bjaurusis ančiukas". Ir kenčiu dėl savo amžiaus opiausios problemos - veido odos. Kiek ašarų išlieta, kiek pinigų išleista dėl šio dalyko... Bet man, matyt, reikia išaugti iš šio amžiaus ir tada viskas išsispręs. O kiti to negali ar nenori suprasti?! Ir mano, kad jei “bjaurusis ančiukas" dar nevirto gulbe, tai jis yra negeras, piktas, nesugebąs nuoširdžiai bendrauti... Tokią aplinkinių nuomonę sužinojau šiandien...
Prieš metus draugavau su viena mergina, kuri dabar mokosi kitoj mokykloj, todėl mūsų ryšiai po truputį išblėso. Tuo metu ji susitikinėdavo su draugišku, nuoširdžiu vaikinuku. Aš su juo kartais atvirai pasišnekėdavau, mes labai gražiai sutardavome ir maniau, kad esame tikrai geri draugai. O šiandien visai atsitiktinai iš kitos draugės sužinojau, kad tas vaikinas mane už akių apkalbinėja, sakydamas, kad aš esu tik “stora ir spuoguota mergšė" ... Man trūksta žodžių apibūdinti tai, kas dabar dedasi mano viduje... Man skaudu, kad žmonės, kuriuos aš maniau esant savo draugais, o ne šiaip pažįstamais, su manimi taip elgiasi... Man bjauru, kad jie nesupranta, jog ne išvaizdoje, paaugliškuose spuoguose ar draugų skaičiuje slypi tikra draugystė, tikra žmogiška šiluma, supratimas, užuojauta, ko mums taip dažnai reikia. Bėgant metams, išvaizda keičiasi, brendimo problemos su laiku irgi išnyksta, o tie draugai gali pasirodyti nesą jau tokie draugiški. Ir jeigu jie to nesupras, niekad nepajus meilės. Meilės draugui, savo porai, apskritai - kitam žmogui. Turiu tikrų draugų, kurie tai suvokia, myli mane ir griežtai man draudžia kompleksuoti dėl savo netobulos išvaizdos ir netgi pabara dėl per didelio jautrumo. Tuomet suprantu, kad apkalbos yra tik pavydžių žmonių arba neišmanėlių pašnekesiai. Po poros dienų, kai viskas aprims, aš gal taip skaudžiai nebesikankinsiu. Bet ar pajėgsiu užmiršti...
Apkalbos palieka randą širdyje visam gyvenimui, juk visada prisimeni, ką kas yra apie tave negero pasakęs, bet niekad nereikia į jas labai jautriai reaguoti, kad ir kaip jos skaudintų. Pirma, žmogus nuliūsta, o (aš įsitikinau jau ne vieną kartą) šypsena visada pašalina bet kokius nesklandumus ir yra nuoširdaus draugiškumo ženklas, į kurį dėmesingai reaguoja aplinkiniai. Antra, (mano atveju) nemanau, kad verta po tiek pastangų ir savęs įkalbinėjimų vėl nerimauti dėl savo figūros, bjauroko veido ar mažo tikrų draugų skaičiaus. Tik tiek, kad tuos draugus darosi vis lengviau suskaičiuoti ir jau pakanka rankų pirštų, nors anksčiau jų vardai netilpdavo sąsiuvinio lape... Gaila... Labai gaila. O juk visuomet žmonės, ieškantys tikrų draugų, žvelgia į vidinį pasaulį ir net nepastebi tavo išorinių trūkumų. Bet tokių žmonių pasaulyje taip maža, nes retai kuris suvokia tikrąją DRAUGYSTĖS žodžio prasmę...
Į apkalbas neverta kreipti didelio dėmesio. Tik pasiklausykime, ką šneka, ir praeikime pro šalį. Geriau jaudinkimės dėl to, ką sako mums, o ne dėl to, ką sako kitiems apie mus. Žinoma, kai iškyla aikštėn visi už akių pasakyti žodžiai, būna bjauru, skaudu, liūdna... Bet kol gyvuos žmogus pasaulyje, tol gyvuos ir apkalbos...
O pagaliau... Kai mums sunku, kai pasidaro nebepakeliama, turėtume suklupti prie Nukryžiuotojo kojų ir paprašyti tvirtumo, mokėjimo suprasti ir atleisti... Kiek apkalbų, patyčių ir kankinimų Jis patyrė, bet niekad nepasidavė, nesuklupo nešdamas savo kryžių į Golgotos kalną... Tada suprantame, kad mūsų ašaros yra bereikšmės ir menkos, palyginus su tom kruvinom ašarom, kurias Jis dėl mūsų išliejo. Buvo pasakyta : “Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta", tad prašykime, maldaukime, ieškokime to tvirto pasiryžimo ir mokėjimo atleisti, kurio dabar reikia... atleisti tiems, kurie mus apkalbinėja. “Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa ir beldžiančiam atidaroma"...
Ačiū, kad perskaitėte šią mano mažytę išpažintį ir nušluostėte mano ašarėles. Ačiū, kad suteikėte man galimybę išsakyti savo širdgėlą, kuri užgulė mane, atviraširdę, storą, spuoguotą paauglę, neturinčią jokio gyvūno namie ir milijono draugų, nevaikščiojančią kiekvieną savaitgalį į diskotekas ir einančią iš proto dėl kryžiažodžių...
