Spausdinti

Chiara Lubich

“Mylėk savo artimą, kaip save patį”

(Mt 22, 39).

     Tuos žodžius taip pat galima rasti Hebrajų Šventraštyje. (Lv 19,18).

     Jėzus reagavo į apgaulingą paklausimą, užimdamas didį žydų pranašavimo paprotį, kuris buvo ieškomas Toros vienijančių principų, tai yra Dievo mokymo Biblijoje. Rabbi Hillel kartą pamokslaudmas sakė: “Kas yra tau nepakenčiama, nedaryk to savo artimui. Tai yra viskas, kas yra Toroj. Visa kita paprastas paaiškinimas (Shabbo, 31a).

Šventės dalyvių eisena Laisvės alėja.     V. Želionio nuotr.

     Hebrajų mokytojams artimo meilė yra kaip pavyzdys Dievo meilės, kuris sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą. Todėl yra neįmanoma mylėti Dievą nemylint artimo: tai yra tikroji pareiga mylėti artimą, vykdant svarbiausią teisinį įstatymą.

     Jėzus pakartojo tą principą ir pridėjo, kad įsakymas mylėti artimą yra panašus pirmajam ir svarbiausiam įsakymui, būtent mylėti Dievą vis širdimi, visu protu ir visa siela. Patvirtindamas panašumą abiejų įsakymų, Jėzus aiškiai apribojo tuos įsakymus vykdyti abu kartu, kaip krikščionių pasiryžimą laikytis tos tradicijos. Kaip apaštalas Jonas sakė, aiškiai reikalaudamas: “Kuris nemyli artimo, kurį matė, negali mylėti Dievo, kurio nematė”.

     “Mylėk savo artimą, kaip save patį”.

     Mūsų artimas - kaip Evangelija aiškiai sako - yra kiekvienas žmogus, vyras ar moteris, draugas ar priešas. Artimo meilė yra ta pati visuotinė ir asmeninė. Ji priima visą žmoniją ir kiekvieną asmenį konkrečiai.

     Ar mes turime tokią dosnią širdį, kad galėtumėm taip mylėti? Kaip mes galime turėti tokį dėmesį artimui, net toli esančiam, kad galėtumėm įveikti perdėtą savimylą ir pažinti tą “savo aš” kituose? Tai yra Dievo dovana. Iš tikrųjų tai yra tikroji Dievo meilė, kuri buvo įlieta į mūsų širdis per Šv. Dvasią, kuri buvo mums duota (Rom 5,5).

     Todėl tai nėra paprasta meilė, ar tik draugiškumas, ar žmogaus meilė, bet toji meilė buvo įlieta į mūsų širdis krikšto metu; toji meilė, kuri yra paties Dievo ir Švenčiausios Trejybės gyvenimas.

     Tuo būdu meilė yra viskas, bet norėdami mylėti tikrai nuoširdžiai, mes turime žinoti kai kurias rūšis, kurios aiškinamos Evangelijoje ir bendrai Šventraštyje. Mums atrodo, kad jos gali būti sutrauktos į keletą pagrindinių požiūrių.

     Pirm visko Jėzus, kuris mirė už kiekvieną, mylėdamas kiekvieną, moko mus, kad tikroji meilė padeda mums mylėti kiekvieną. O ne vienodą, paprastą žmogišką ir ribotą meilę, kuria mes turime savo širdyse, skiriame savo giminėms, draugams ir keliems kitiems... o autentiška meilė, kurios Jėzus nori, draudžia diskriminaciją. Juk reikia mylėti malonų asmenį ir nemielą, gražų ar ne, suaugusį ar vaiką, tautietį ar svetimšalį, mano ar kitos Bažnyčios narį, mano tikėjimo ar kitokios religijos. Tai ir yra meilė, kuri rodoma kiekvienam. O mes ir privalome mylėti kiekvieną, jei asmuo yra malonus ar nemielas, gražus ar ne, suaugęs ar vaikas, tautietis ar svetimšalis, narys mūsų Bažnyčios ar kitos, mūsų tikėjimo ar kitokios religijos. Tai yra meilė, kuri rodoma kiekvienam. O mes juk ir privalome mylėti kiekvieną, net nelaukdami, kol kitas asmuo mus mylės. O mes, bendra prasme kalbant, mylime ir tada, kai mūsų jau nemyli. O tikroji meilė pradeda mylėti pirmoji, kaip Tėvas pirmas mylėjo visus. Kai vyrai ir moterys, būdami nusidėjėliai, nemylėjo, Tėvas siuntė savo Sūnų mus gelbėti.

     Todėl: mylėdami kiekvieną, turime mylėti pirmi.

     Kitas dar vienas privalumas: tikroji meilė mato Jėzų kiekviename artime. Štai Jėzaus žodžiai: “Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (Mt 25, 40). Jėzus pasakys tai mums paskutiniame teisme. Ir Jis nuspręs pagal tai, ką gero ar blogo padarėme.

     Tikroji meilė padeda mums mylėti draugą ir priešą: daryti jiems ką nors gero ir melstis už juos.

     Jėzus taip pat nori, kad meilė, kurią Jis atnešė į žemę, taptų savitarpine ir kad kiekvienas asmuo galėtų mylėti vienas kitą ir gyventi vienybėje.

     Taip tikroji meilė padeda mums mylėti kitą asmenį taip, kaip mes mylime save. Ir tai turi būti vykdoma raidiškai. Mes turime mylėti kitą asmenį tokį, kaip save patį, ir viską daryti jam taip, kaip sau pačiam. Tikroji meilė padeda mums kentėti su tais, kurie ką nors kenčia, džiaugtis su tais, kurie džiaugiasi, padeda nešti kitiems jų sunkenybes. O šv. Paulius sako, kad meilė padeda mums taip sutapatinti save su kitu asmeniu. Todėl meilė nėra tik jausmai ar gražūs žodžiai, bet konkrečios ir veiksmingos meilės pavyzdys.

     Tie, kurie yra kitos tikybos, taip pat stengiasi gyventi pagal vadinamąją Aukso normą,kuri gali būti randama visose religijose. Tai skatina mus elgtis su kitais taip, kaip norėtumėm, kad kiti su mumis elgtųsi. Gandhi išaiškina labai paprastai ir įspūdingai: “Aš negaliu žaloti kito, nesužalojęs savęs”.

     Tad šį mėnesį gali būti proga sukaupti dėmesį artimo meilei. Mūsų kaimynai turi įvairių ypatybių: artimiausias kaimynas, mokyklos draugas, giminaičio draugas. Bet taip pat yra skausmingų žmonijos ypatybių, kurias televizija rodo: karo sunaikintus miestus ir gamtos nelaimes. Kadaise jie buvo mums nežinomi ir tūkstančius mylių nuotolyje. O dabar jie jau tapo mūsų kaimynais.

     Meilė mums pataria ką daryti kiekvienoj situacijoje, kad po truputį širdys išsiplėstų iki Jėzaus širdies didingumo.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius