Spausdinti

CHIARA LUBICH

"Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas" (Jn 11,25).

     Jėzus sakė tuos žodžius, paminėdamas Lozoriaus iš Betanijos mirtį, kurį Jis prikėlė ketvirtą dieną po jo mirties.

     Lozorius turėjo dvi seseris, Mortą ir Mariją. Kai Morta išgirdo, kad Jėzus ateina, ji tuoj nubėgo Jo pasitikti ir tarė: “Viešpatie, jei tu būtum buvęs čia, mano brolis nebūtų miręs”. Jėzus jai atsakė: “Tavo brolis vėl prisikels”. Ji tarė: “Aš žinau, kad jis vėl prisikels paskutinę prisikėlimo dieną”. Tada Jėzus jai paaiškino: “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas: Kas tiki mane, - nors ir mirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius”.

     Jėzus nori paaiškinti, kas jis yra santykiuose su mumis. Jis turi tai, kas yra vertingiausia ir ką kiekvienas norėtų turėti: tokį gyvenimą, kuris niekada nemiršta.

     Jei jūs skaitėte Jono Evangeliją, tikriausiai pastebėjote, ką Jėzus dar sakė: “Kaip Tėvas turi gyvybę savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę savyje” (Jn 5,26).

     Ir kai Jėzus turi tą gyvenimą, jis gali jį duoti ir kitiems.

     “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas”.

     Taipgi ir Morta tikėjo tuo “prisikėlimu paskutinę dieną”.

     Bet tuo nuostabiu savo užtikrinimu “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas” Jėzus sakė, jog jai nereikia laukti to ateities mirusiųjų prisikėlimo. Kaip tik dabar visuomet, kiekvieną esamą momentą, visiems, kurie tiki juo, jiems yra tasai dieviškas gyvenimas, neapsakomas, amžinasis gyvenimas, kuris niekada nemiršta.

     Jei Jėzus gyvena tuose, kurie tiki, jei jis yra ir tavyje, tu nemirsi. O toksai gyvenimas visuose, kurie tiki, yra tikras dalyvavimas prisikėlusio Jėzaus gyvenime, nors mūsų žemiško gyvenimo reikalai ir būtų kitokie.

     Tasai ypatingas gyvenimas, kurį tu jau turi, tikrai bus apreikštas paskutiniąją dieną. Tad ir visa tavo asmenybė dalyvaus ateinančiame prisikėlime.

     “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas”.

     Tais žodžiais Jėzus tikrai neneigia mūsų kūniškos mirties, bet mums sako, kad savo kūno mirtimi mes neprarandame tikrojo gyvenimo. Mums visiems mirtis reiškia tą vienintelį, intensyvų, gal net ir baimę keliantį pergyvenimą. Bet tai neturės tos reikšmės, kad gyvenimas yra beprasmis ir bevertis. Tai niekada nebus visko pabaiga. Tau mirtis niekada nereikš, kad tu tikrai esi miręs.

     Ir kada tu gimei šiam gyvenimui, kuris niekada nesibaigia? Tada, kai buvai pakrikštytas. Po to ir ten, kur buvai pakrikštytas, net kaip žmogiškajai būtybei tau buvo skirta lemtis mirti - bet tu gavai nemirtingą ir amžiną gyvenimą iš Kristaus. O krikšto metu iš tikrųjų tu gavai Šventąją Dvasią, kuri ir Jėzų prikėlė po jo mirties.

     Sąlyga gauti tam sakramentui yra tikėjimas, kurį tu ar tavo krikštatėviai turi išpažinti. Lozoriaus prikėlimo įvykyje Jėzus aiškiai pareiškė Mortai: “Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?” (Jn 11,26).

     Šių Jėzaus žodžių prasmė labai svarbi ir reikalaujanti. Tai nereiškia, kad Jėzaus skelbiamas tiesas mes paprastai tik priimame; mes jų laikomės, ištikimai jas vykdydami visomis savo galiomis.

     O kad galėtumėm taip gyventi, mes privalome visuomet sakyti Kristui “taip”. Ir tai reiškia, kad ištikimai vykdydami jo žodžius ir įsakymus, pagal juos ir gyvendami. Nes Jėzus juk pažadėjo: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius” (Jn 8,51). O Kristaus mokymai juk yra susumuoti meilėje. Tad tik tokiu atveju jūs būsite laimingi, nes turite gyvenimą!

     Šiuo laikotarpiu, kai ruošiamės švęsti Velykas, padėkime vieni kitiems atnaujinti pasiryžimą ir nesiliaujančias pastangas mirti sau taip, kad Kristus, prisikėlęs Viešpats, galėtų gyventi mumyse net dabar.

     O mus džiugina ir skatina dar uoliau gyventi pagal tikėjimą, visuomet vykdant visus Viešpaties mokymus ir įsakymus, ypač kai matome, kad visame pasaulyje yra net per 14 milijonų žmonių, kurie gyvena pagal tikėjimą, ir tai skelbia spauda, radijas bei televizija savo programose.