Spausdinti

(Suaugusiųjų grupėje premijuotas rašinys)

Audrys Antanaitis

     Galvodami apie ateities Lietuvą, pirmiausia turime susikurti jos viziją, modelį, aiškiai įsivaizduoti, kokią norime matyti. Ne tik ekonominiu požiūriu - čia beveik viskas aišku: klestinti pramonė, verslui palankūs mokesčiai, garantuota socialinė apsauga, išspręstos ekologinės problemos. Aktualu tas pats kas ir kitoms pasaulio šalims, ir valdžios struktūros, rinkėjų valia išrinktos valdyti valstybę, turi šias problemas spręsti. Tačiau išvardintos problemos, nors yra be galo aktualios, yra tik antrinės. Jos negali būti sėkmingai sprendžiamos, nepadėjus sprendimui pamato, būtent nesukūrus pilietinės visuomenės, kurioje kiekvienas turėtų savosios valstybės viziją. Tik susiformavusi tautos kolektyvinė valia, kolektyvinė pasąmonė, įgalintų šalies laivą nebesiblaškyti, o nukreiptų jį norima linkme.

Prieš aušrą.  Aleksandras Marčiulionis

     Kokią ateities Lietuvą kiekvienas norime matyti? Pirmiausia kaip valstybę su visuomene, kurioje žmonių santykiai pagrįsti teisingumu, vyrauja pilietinė santarvė, o visais klausimais pajėgiamas surasti supratimas. Valstybę, kurioje išnyko baimė. Baimė politikų, apšaukiančių išdavikais kiekvieną, kuris nesutinka su jų nuomone. Baimė aukštųjų valdininkų, gaunančių milžiniškus atlyginimus, tačiau neatliekančių savo pareigų ir tegalvojančių apie asmeninę gerovę. Baimė nusikaltėlių, ramiausiai plėšiančių, žudančių, sprogdinančių ir beveik niekada nesurandamų, nusikaltėlių, verčiančių šalies piliečius gūžtis ir slėptis savo pačių namuose. Kaip visuomenę, kurioje vyrauja pilietinė vienybė, neparodomoji, ne nuomonių visais klausimais vienybė, bet vieningas siekis gyventi ir leisti gyventi kitiems, nepavydint, nesmerkiant, neužgauliojant ir nematant priešo savo artimo asmenyje. Pilietinė santarvė, pradedant politikais, baigiant eiliniais piliečiais, šiuo metu yra bene aktualiausias, nelengvai žengiamas, bet būtinas žingsnis, jo nežengus, šviesesnės Lietuvos ateitis nematyti.

     Antras dalykas, kurį kurdami Lietuvą turime išmokti - didžiuotis ja. Savo šalies vertybes, kurios palaikė mus sunkiausiais okupacijos šimtmečiais, dabar esame nugrūdę į toliausią užkampį, ne tik pasauliui, bet ir patys sau gėdydamiesi prisipažinti, kad jos dar aktualios ir svarbios. Siekdami būti pasaulio piliečiai, eidami į Europą, jungdamiesi į transatlantines organizacijas, bijome provincialumo, kuriuo mums atrodo dvelkia tai, kas lietuviška. Didžiavimasis savo istorija, protėvių kapais, dainomis, kaimo papročiais, priklausymas bendruomenei daug kam atrodo beviltiškai pasenę ir nebereikalinga. Gal ta provincialumo baimė privedė prie to, kad dabar Lietuvoje gero tono požymiu yra skųstis ir niekinti save, savo šalį, savo išrinktą valdžią, o politikai leidžia sau užsienio valstybėse kritikuoti ir kaltinti savo pačių valstybę, tuo kurdami itin neigiamą Lietuvos, nesugebančios savo problemų išpręsti namuose, įvaizdį.

     Kyla klausimas, kaip gali kurti valstybę ja netikintys piliečiai? Tai neįmanoma.

     Todėl, galvodami apie Lietuvos ateitį, urime drąsiai iškelti tai, kas mus puošia, kuo didžiuojamės ir nebijodami jokio provincialumo atsikratyti kompleksų, kol kas neleidžiančių tapti laisvais pasaulio piliečiais, kokiais taip norime būti. Kita vertus, tai nereiškia, kad tautiškaisiais kultūros elementais reikia apsiriboti. Būtina surasti protingą santykį tarp prioriteto, teikimo nacionalinėms vertybėms, ir pasaulinės kultūros raidos tendencijų priėmimo ir įsisavinimo, jų tęsimo ir tobulinimo. Lietuva matytina ir kaip Siaurės Atėnai, vien iš pasaulio kultūros sostinių, kaip LDK renesansinių, barokinių tradicijų, sukūrusių puikią literatūrą, dailę, architektūrą, taikomąjį meną, tęsėja. Lietuva, oriai apie save kalbanti pasauliui jam suprantama kalba, įgyvendinanti tarptautinius kultūros, švietimo, socialinius bei kitokio pobūdžio projektus ir įsiliejanti į visuomeninį Europos bei pasaulio gyvenimą. Tam turime visas galimybes. Turime intelektualią ir gausią išeiviją, ant savo pečių pakėlusią tautos laisvės bylos naštą, šiuo metu ieškančią naujų kelių padėti valstybei. Turime garsių kultūros veikėjų, mokslininkų, rašytojų, menininkų, sportininkų, kurie garsina Lietuvos vardą. Tai rodo, kad mes galime apie save skelbti. Svarbiausia - tam reikia savimi būti.

     Suvokę kokios Lietuvos (bent apytikriai) norime, lengviau galime įsivaizduoti, ko reikia idealui siekti. Apie du dalykus jau buvo užsiminta. Tai pilietinės visuomenės sukūrimas, kurioje kiekvienas jaustų atsakomybę už valstybės, vadinasi, ir savo šeimos ateitį. Visuomenė, kurioje valstybės gerovė jokiu atveju nebūtų atskiriama nuo šeimos ir individo gerovės. Antra, baigti spręsti pereinamojo laikotarpio reikalus: turto grąžinimo, kompensacijų, tremtinių problemų išsprendimas, privatizavimas, ūkio atstatymas, įstatymų bazės sutvarkymas, korupcijos išgyvendinimas, bent dalinis nusikalstamumo pažabojimas. Iš esmės tą galima atlikti per penkerius, ilgiausiai per dešimtį metų. Kitas itin svarbus, nuolat vykdytinas uždavinys - visuomenės poliariškumo sumažinimas. Šiandien Lietuva yra susiskaldžiusi ir ne vien politine prasme. Socialiniai skirtumai milžiniški. Šalia ne itin gausaus sluoksnio vidutiniškai gyvenančių žmonių, tarpsta turtais pertekę mafijozai, bankininkai, teisėjai, prokurorai, aukštieji valdininkai. O penkiasdešimt procentų Lietuvos gyventojų galvoja, ką rytoj duos valgyti savo vaikams. Suskilę viskas, kas tik galėjo suskilti: visuomeninės organizacijos, judėjimai, partijos, pykstasi kultūros veikėjai, skirtingai aiškinami neaiškūs įstatymai. Kiekvienas atstovauja savo ar savo bendraminčių nesutaikomai ir vienintelei nuomonei. Lietuva žvelgia pati į save skirtinguose poliuose esančių ir kovos padėtį priėmusių jos piliečių akimis. Kol šitai nebus išgyvendinta, kol tolerancija įstatymo ribose netaps pamatiniu gyvenimo dėsniu, kol nesugebėsime iš kraštutinių pozicijų priartėti vienas prie kito, sąmoningas valstybės kūrimo darbas yra neįmanomas. Valstybė nekuriama chaotiškai, pykčių ir kivirčų pagrindu.

     Yra keletas priežasčių, lemiančių nelengvą dabartinės Lietuvos dvasinę būklę. Pirmiausia -tai jos žmonių dvasinės nuostatos, išugdytos ilgų Rusijos okupacijos šimtmečių. Įpratome būti skriaudžiami, rūpintis savimi, kitais tik tada, kai visiems blogai, slegia svetimieji. Laisvėje gyventi reikia mokytis, o per dvidešimt Nepriklausomos Lietuvos metų, faktiškai nespėjus praeiti net vienos kartos gyvenimui, laisvėje gimusių ir subrendusių žmonių nespėjome išsiugdyti ir gyventi laisvėje neišmokome. Kalbu ne apie šimtus tūkstančių tikrų Lietuvos patriotų, inteligentų, kovojusių už Lietuvą, idealus ir už juos žuvusių, ne apie tuos, kurie ilgus dešimtmečius vedė rezistencinę kovą. Jie buvo, jie kovojo, tokių žmonių negali palaužti jokie okupacijos dešimtmečiai, o jų veikla ir kančia yra Lietuvos garbės vainiko dalis. Kita vertus, nereikia užmiršti, kad jie sudarė ne pačią didžiausią tautos dalį. Be to, reikia atsiminti, kad tam tikra prasme kovoti prieš konkretų priešą yra lengviau, negu sukurti normalų gyvenimą moraliai ir ekonomiškai suluošintoje šalyje. Užtenka paskaityti V. Krėvės Miglose ar jo apsakymus ir puikiai pamatysime, kad Nepriklausomoje Lietuvoje romantikos irgi nebuvo pernelyg daug, ją ėdė korupcija ir savanaudiškumas. Valdžios ir kariuomenės elgesys 1940-jų metų pavojaus akivaizdoje irgi patvirtina, kad vergo komplekso išgyvendinti valstybės mastu nebuvome spėję. Vergiškas pavydas ir dabar trukdo mūsų išsvajotai vienybei ir bendram kuriamajam darbui, nes vieno iniciatyva ar sėkmė yra priimama kaip įžeidimas kitam, dažniausiai ne tokiam gabiam, iniciatyviam ir energingam. Situacija, kai siekiai ar veržlumas yra baudžiami ir pakertami iš pašaknų, yra viena svarbiausių priežasčių, neleidžiančių Lietuvai greičiau pakilti. Lietuvoje užmiršta tiesa, kad valstybė kuriama ne tik teritorijoje ir ne tiek teritorijoje, kiek žmonių širdyse, protuose, sąmonėse. Buvo didelių ir galingų valstybių, kurios žlugo, nes jau buvo mirusios savo piliečių širdyse, piliečių, nebenorėjusių dėl jų kentėti ar aukotis. Neišsilaikė Romos imperija, krito carinė Rusija. Tuo tarpu mažytė Čečėnija, neturinti nė milijono gyventojų, laimėjo nepriklausomybės karą prieš gausią ir gerai ginkluotą Rusijos armiją, nes savo valstybės ir laisvės idėją nešė ne tik ant peilių smaigalių ar automato vamzdžių, bet svarbiausia - savo krūtinėse.

     Valstybė nekuriama pavieniui, ji yra kolektyvinis tautos kūrinys ir kurti ją galima tik sugebant susitarti. Postkomunistinių valstybių vystymasis sulėtėjo dėl to, kad žmones ištiko šokas, pamačius, jog atgavus laisvę nėra spartaus ekonomikos pagerėjimo. Žlugus įsitikinimui, kad blogai gyvename todėl, jog esame okupuoti ir nespėjus apmąstyti priežasčių, kodėl gyvenimas nepagerėjo, žmonės nusivylė ir kuriam laikui prarado kuriamąją jėgą. Šiuo metu stinga tarpusavio susitarimo, darbas paliekamas, o tuo pačiu ir atsakomybė užkraunama Vyriausybei ar kitoms valdžios institucijoms, kurios, neturėdamos visiško žmonių palaikymo bei ekonominei piliečių padėčiai dar negerėjant, nėra populiarios, geriausiu atveju tyliai pakenčiamos iki artimiausių rinkimų ir turi mažai galimybių situacijos gerėjimą paspartinti.

     Kita problema, kelianti nemenką įtampą Lietuvos visuomenėje, yra gana sudėtingai susiklostę kartų santykiai. Atsiradusios bedarbystės fone, dabartiniai penkiasdešimtmečiai, o iš dalies net ir keturiasdešimtmečiai, kurie kiekvienoje kitoje šalyje sudarytų intelektualinį šalies branduolį, Lietuvoje jau pradedami nurašyti, vis sunkiau gali susirasti darbą ar darbo. Priežastis ganėtinai aiški. Augę sovietmečiu, neišmokę užsienio kalbų, nepamatę pasaulio, neįvaldę elektroninės komunikacijos sistemų ir dėl amžiaus bei susiklosčiusios socialinės padėties jau sunkiau galintys iš naujo išmokti gyventi normaliame vakarietiškame pasaulyje bei persikvalifikuoti, dauguma šių žmonių paniškai bijo prarasti turimą bet kokį darbą, dirba už mažyčius atlyginimus. Dėl vienų ar kitų priežasčių darbą praradę, labai sunkiai susiranda kitą, nes darbdaviai beveik vieningai kelia sąlygas, kad nauji darbuotojai turi būti iki 35 metų ir gerai mokėti anglų kalbą bei dirbti kompiuteriu. Jei kiek lengviau Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, tai provincijoje tokie žmonės yra pasmerkti vegetuoti, neturėdami jokios vilties. Tokių jaunų “pensininkų” kartos atsiradimas sunkia našta slegia visuomenę, nors garsiai apie tai dar ir nėra kalbama, Suprantama, auga jaunimas, mokąs anglų kalbą, nebijąs Interneto, suspėjęs pavažinėti po pasaulį, tačiau jam dar reikia laiko sukaupti gyvenimo patirties, atsikratyti jaunatviško maksimalizmo, suvokti gyvenimo santykių prasmę, sudėtingumą. Tad aiškiai suvoktinas faktas, kad Nepriklausomybės atgavimas ir visuomeninės santvarkos pasikeitimas iššaukė pagreitintą valstybės ir visuomenės transformavimąsi, bet tuo pačiu ir milžiniškas problemas, kurios tam tikrą piliečių dalį įstūmė į labai sunkią padėtį.

     Šiuo metu Lietuvos situacija yra labai nelengva. Dažnai ne vienas pamąsto, ar yra galimybių bent kiek artimesnėje ateityje pasiekti žymių rezultatų, leidžiančių pasakyti, kad Lietuvos kūrimo darbas vyksta, jis vyksta teisinga kryptimi ir jo niekas nebegalės sustabdyti. Manau, kad drąsiai galima atsakyti - taip. Nepaisant visų sunkumų ir nepriteklių, Lietuva yra turtinga ir galimybėmis, ir žmonėmis, kurie buvo ir tebelieka didžiausias jos turtas.

     Pagrindas kuriamajam darbui jau yra padėtas. Turime laisvą, nepriklausomą, demokratėjančią valstybę, kurią galime ir turime valdyti patys ir už kurią esame atsakingi. Šiuo atveju pasirinkimo nebelieka, todėl suprantama, kad norint ištverti, belieka vadovautis nuostata -žmogus gali viską. Vieninteliai dalykai galintys atskiram žmogui sutrukdyti siekti tikslo, yra sveikata arba karas. Kitką žmogus yra pajėgus įveikti. Valstybei trukdymų dar mažiau. Kokia bebūtų jos piliečių nesveikata, tai yra pataisomas dalykas, todėl valstybės raidos natūralią eigą, kurią lemia kolektyvinė žmonių valia, pasąmonė, nusiteikimas, siekiai, gali sutrukdyti tik karas (okupacija). Tad, jeigu išvengsime užpuolimo, viskas yra mūsų pačių rankose. Tai yra pirmas ir svarbiausias dėsnis.

     Antra. Nepaisant visų išvardintų nepriteklių, yra ir pragiedrulių. Turime nualintą, apleistą, bet nesugriuvusią ir nesugriautą šalį, ekonomiką, kultūrą. Turime dvasiškai luošintus, bet lietuviais ir Lietuvos piliečiais išlikusius šalies žmones, kurie nėra jai abejingi. Turime darančią keistas grimasas, kartais gąsdinančią, autokratizmo šešėliu dvelkteliančią, bet savą, demokratiškai išrinktą valdžią ir visuomenę su demokratijai būdingais atributais. Turime gal ir nelabai patogią geopolitinę padėtį, tačiau beveik sutvarkytus santykius su kaimyninėmis valstybėmis, aiškiai deklaruotą siekį tapti Europos ir transatlantinių organizacijų nariais, kas, regis, nėra neįmanoma per artimiausius penkerius ar dešimt metų. Pagaliau turime didžiulį norą įvesti savo šalyje tvarką ir joje normaliai gyventi.

     Lietuva nebus pasaulio milžinas. Nelemsime pasaulio politikos. Mūsų balsas pasaulyje nebus garsiausias, tačiau galime pasiekti, kad jis būtų gerbiamas, į jį būtų įsiklausoma. Ar taip bus, priklausys nuo to, ar patys būsime išmintingi. Ar turėsime pakankamai valios ir noro. Ar norėsime, kad Lietuva būtų šalis, kurioje mums būtų gera ir jauku gyventi, ar norėsime neskursti, nebijoti dėl rytdienos, senatvės, nusikaltėlių. Ar norėsime, kad Lietuva būtų dvasinga, kultūringa ir apsišvietusi šalis, kad joje virtų ne aistros, nešvarios ir piktos politinės kovos, bet kultūrinis gyvenimas. Ar norėsime kaimynams parodyti savo gerąsias puses, kad jie iš mūsų mokytųsi, o ne prašydami užuojautos skalbsime savo nešvarius baltinius prie jų tvoros. Ar norėsime nebijoti kitų, o patys sugebėsime rasti paguodos žodį ar kitokios pagalbos šalims, kuriose bloga, kurias niokoja karai ar stichijos. Tokios valstybės gyvenimas turi prasmę, tokios valstybės gyventojai yra laimingi.

     Ir dar. Nereikia galvoti, kad esame silpni ir nepajėgūs, kad atskiras pilietis nieko negali pakeisti. Tai yra netiesa. Atgimimo metai parodė kiek daug gali kiekvienas pilietis. Ir dabar kiekvienas gali ką nors padaryti valstybės labui: balsuoti, nesitaikstyti su blogio, apsileidimo, netvarkos apraiškomis, pagaliau sutvarkyti savo artimiausią aplinką. Goethe sakė: “Taikos meto patriotizmą iš tiesų sudaro tik tai, kad kiekvienas apsišluoja savo priedurį, rūpinasi savo reikalais, o taip pat stengiasi įsigyti patyrimo, kad jam būtų gera jo namuose”. Valstybę kuriame kiekvienas ir tam turime rasti jėgų. Ne kaip indai ar pakistaniečiai, kurie iš savo šalies bėga, užuot ją kūrę. Kiekvieno pareiga išsiplėšt! iš liūno, išplėšti iš ten savo šeimas, artimuosius.

     Nereikia abejoti, kad valstybė prasideda nuo tikėjimo. Nuo tikėjimo amžinosiomis vertybėmis, Dievu, savimi, tuo, ką darai. Kitoks pamatas paprasčiausiai neleis pastatyti ant jo rūmų. Iki savo šalies kiekvienas turi priaugti, pribręsti ir tapti jos vertas. Savaime suprantama, negalima kaltinti žmonių dėl jų dažnai nepakankamos pilietinės brandos, nes jei prisimename, kad šimtmečius prigimtinė teisė gyventi laisvėje buvo paminta, tenka tik stebėtis ta jėga ir siekio atkaklumu, kurie pasireiškė Atgimimo metais. Kalba eitų ne apie priekaištus, bet apie tai, jog kitos išeities nėra, nes valstybę kiekvienas užauginame savyje. Negali namo pastatyti mažas vaikas, tam jis turi užaugti, daug ko išmokti ir suvokti, ko nori. Negali užkietėjęs nusidėjėlis pradėti skleisti apie save gerumo spindulius. Tam jis turi atgailauti ir išvalyti savo sielą. Taip ir su kiekvienu Lietuvos piliečiu, kiekvienu lietuviu. Kiekvienas turės tokią šalį, kokios bus vertas. Vadinasi, reikės ilgai ir kantriai dirbti, laukti, viltis. Tačiau tas laikas jau ateina. Ateina diena, kada galbūt kiek netikėtai suvoksime, kad jau gyvename Tėvynėje, apie kurią ir apie kokią svajojome tais tamsiais dešimtmečiais, kurie iš laiko perspektyvos atrodys kaip baisi pasaka, kurios savo vaikams jau niekada nebeseksime.

• Vilniuje, Mažvydo bibliotekoje, saugomas 28 1477 - 1808 m. popiežių bulės, pasirašytos popiežių Pauliaus II, Klemenso VIII, Pauliaus V, Urbono VII, Pijaus VI ir Leono XIII. Ruošiamasi išleisti šių bulių katalogą - albumą. Dauguma šių bulių skirtos Italijos vyskupams, o šešios Žemaičių ir Vilniaus vyskupijoms. Nežinoma, kaip Italijos vyskupams skirtos bulės atsidūrė Lietuvoje.