Spausdinti

Jūratė Sočylaitė

1. Kūčių vakarą

     Gruodžio pabaigoje atšilo, tiršta rami migla virš miesto išskleidė sparnus: plačios, ilgos pilkų vandens lašelių plunksnos tįso nuo medžių viršūnių iki namų stogų, o nuo jų - ant mašinų ir žmonių, ir dar žemyn, iki pat šaligatvio. Šelmiai parduotuvių neonai dažė miglos sparnus pastelinėmis spalvomis - pavakarė buvo ypatinga, prisipildžiusi pranašysčių ir laiminimų, ir didžiulės paslapties, bet miestas gyveno įprastinį gyvenimą. Žmonės siuvo centrine gatve pirmyn ir atgal, iš vienos parduotuvės į kitą.

     Nuo tilto pažvelgusi į Nerį, sniego plynėje išvydau tamsią vandens properšą. Tamsioji dėmė priminė nei tai slibiną, nei tai gyvatę, ir aš persikėliau į senųjų mitų pasaulį. Baigėsi tavo laikas, gyvate, džiaugiausi, tu nebesiurbsi mūsų saulės gyvasties, vėl padaugės šviesos, vėl dienos pailgės.

     Nuo tilto iki svetingų namų, į kuriuos buvau pakviesta šventai Kūčių vakarienei, tik keli šimtai metrų, bet man to atstumo užteko, kad apsivalyčiau nuo minčių apie batus, kuriuos reikia nunešti pas batsiuvį, apie skalbinius, kuriuos jau laikas atsiimti iš skalbyklos, ir kitų pernelyg smulkių buitinių rūpestėlių. Žinojau, namuose, į kuriuos einu, sutiksiu šešerių metų mergytę, prieš ketverius metus netekusią motinos, vaizdavausi, kaip mes abi atlaušime po gabalėlį kalėdaičio ir padėsime ant tuščios lėkštelės: ji - savo mamai, aš - savo tėčiui. Šventas Kūčių vakaras - visų susitikimas.

     Mano atėjimas nudžiugino vaikus.

     -    Jau visi, - plojo rankomis antraklasis, -jau senis gali nešti dovanas!

     -    Močiute, kada ateis Kalėdų Senelis? Mes norime dovanų, - nekantravo mergytė.

     -    Jei būsite tokie nekantrūs, senelis jums nieko neatneš, šeimininkė barė vaikus, varė juos tolyn nuo spintos, į kurią buvo sudėtos dovanos ir toliau nešiojo valgius iš virtuvės į kambarį.

     Moteris buvo nusiplūkusi. Beje, dirbo tik ji viena. Mažieji neturėjo jokių pasiruošimo šventei darbų. Kaip mat ant stalo buvo padėta daugiau kaip dvylika patiekalų, reikėjo sėstis valgyti. Ėjome prie stalo, bet mumyse dar nebuvo nekasdieniškumo, šventumo. Prisiminiau: senajame Lietuvos kaime šeimininkas apie trobą apnešdavo Kūčių duoną ir pasibelsdavo vidun.

     -    Kas ten eina? - klausdavo namiškiai.

     -    Senelis Dievulis.

     -    Prašom, prašom, Dievuli, su kūčele į vidų.

     Gaila, kad išėję iš kaimų, nutolę nuo žagrės, pamiršome seniausius papročius. Pagalvojau, kad dabar šeimininkas galėtų kūčiukus ir kalėdaičius apnešti ne apie trobą, bet apie Kūčių stalą, apie kūčiavoti susirinkusią šeimą. Juk toks prasmingas rato simbolis. Ratas simbolizuoja judėjimą bei saulę. “Ankstyvosios krikščionybės dailėje randama pavaizduotų liepsnojančių ratų apie Dievo galvą (iš Danieliaus knygos), ir ratų su akimis, kurie vienu metu ir stovi, ir rieda, simbolizuodami Dievo visagalybę arba jo sostą (iš Ezechielio knygos)”, - rašoma Krikščioniškosios ikonografijos žodyne.

     Ieškojau simbolio, kažkokio bendro veiksmo, kuris sukeltų nuostabos, neįprastumo ir paslapties pojūtį. Norėjau, kad žiūrėdami į apetitą keliančius valgius, negalvotume tik apie tai, kad jau laikas valgyti, o mes jau tikrai išalkę. Norėjau, kad visiškai atsivėrę didžiajai Meilės dvasiai, ištartume vienijančius žodžius: “Tėve mūsų”.

     Sukalbėję maldą, laužėme kalėdaitį.

     -    O, labai skanu. Noriu daugiau, - berniukas čiupo beveik visą kalėdaitį ir triauškė lyg paprasčiausią vaflį, o juk galėjo atlaužti gabalėlį ir padėti ant lėkštelės mirusios tetos, kurią jis atsimena, atminimui.

     -    O dabar dovanos! - šaukė mergaitė.

     Sučežėjo, sušlamėjo išvyniojamos dėžės ir dėžutės, sucypsėjo, sucinksėjo elektroniniai žaislai. Jie užvaldė visą vaikų dėmesį. Mažieji buvo patenkinti dovanomis, o man jų buvo gaila. Vaikai nepajautė ypatingos gamtoje ir namuose viešpatuvusios Kūčių rimties, skatinančios įsiklausyti į save, prisiminti žmones, kuriuos iš mūsų gyvenimo išvedė mirtis, pergalvoti savo poelgius: ar buvome geri tiems, su kuriais gyvenome, ar neliko neatliktų gerų darbų, nepasakytų gražių žodžių. Apie mirtį mes vengiame mąstyti, nes ši tema sukelia liūdesį, net sielvartą. Tačiau ne kas kitas, o sielvartas atidaro sielos vartus į begalybę. Vartams atsidarant, mąžta asmeninis skausmas ir išgirstamas Šventosios Dvasios kalbėjimas. Kūčių vakarą į atdarus sielos vartus pradeda plieksti Išganytojo Jėzaus žvaigždės šviesa, ir apima nežemiškas džiaugsmas. Prasideda Kalėdos. Net vaikas Kūčių vakarą pajėgus atrasti, kad rimtis ir gilus liūdesys tėra tik akordas prieš džiaugsmo, laisvės, meilės ir didybės simfoniją.

     Susėdimas prie Kūčių stalo mus išmoko nebijoti liūdesio ir tikėti Aukščiausiojo globa. O šitų savybių labai reikia, kad sunkiu gyvenimo metu sugebėtume būti ramūs ir ištvermingi. Kai mes nesugniužę, nepraradę pusiausvyros, žmonės mus geriau supranta. Tai padeda bendrauti. Be to, pastebėjau, kad žmonės, ateinantys iš šeimų, kurias jungia tradicinės šventės, yra atlaidesni ir labiau tikintys kitų gera valia. Geranoriškumas leidžia išvengti konfliktų.

     Ant lėkštės padėjau kelių centimetrų dydžio žvakę, nuo jos lyg spindulius nutiesiau iš duonos išpjautas siauras juosteles, prismaigsčiau jas tortinių žvakučių. Brūkštelėjau degtuką ir pradėjau degioti, o vaikai atskubėjo man padėti. Po akimirkos ant stalo suliepsnojo mažytė saulė.

     “Sušildyki, saule, mūsų sustabarėjusias sielas, pažadinki mus švęsti dvasios šventes, apsaugoki nuo tamsoje tūnančio blogio ir jį gimdančio mūsų neišmanymo, kaip kada elgtis”, -galvojau, žiūrėdamas į saulę.

     - Nuo rytdienos ilgėja diena, prašviesės, prašviesėkime ir mes, - linkėjau šeimai, - evangelijoje pagal Joną Jėzus sako: “Aš pasaulio šviesa”, atsiverkime jai.

     Ant stalo tyliai liepsnojo saulė, primindama senąją baltų kultūrą ir bažnyčioje matomą monstranciją. Žiūrėjau į šviesos simbolį ir tikėjau, kad skvarbusis spindulys persmelks mūsų sielas ir suprasime: vaikams reikia ne tik kompiuterinių žaislų, bet ir pasakų, kad sumažės mūsų vergavimas daiktams ir atsiras daugiau dėmesio dvasiniam gyvenimui. Tikėjau: vis dažniau nukreipsime dėmesį nuo savo didenybės į artimą žmogų, lengviau, gražiau sugyvensime ir tarp žmonių sumažės vienišystės.

2. Vienybės aikštėje

     Nutolo Kūčių vakaras, kada mąsčiau apie tautinių religinių švenčių svarbą mūsų bendrystei ir atradau, jog mus suartina dėmesys dvasinėms, o ne materialinėms vertybėms. Graži tą vakarą ant stalo buvo mano saulė. Ji sudegė, o šviesos spinduliai tąsyk nuskaistino mano mintis, kad jos dar drąsiau ir skvarbiau skrostų kasdienybę.

     Nušvitusi mintis lyg spindulys dabar lekia į Vienybės aikštę. Čia vyksta Valstybinių švenčių minėjimai. Netrukus Vasario 16-oji. Susirinksime į aikštę, iškilmės prasidės himnu. Giedant “Lietuva, Tėvyne mūsų”, kažkas kažkur pėdins, kažkas sukinėsis, šnekėsis, visai negalvodami apie tai, kad toks elgesys labai nekultūringas ir ypatingai skaudžiai užgauna tuos, kurie už Nepriklausomos Lietuvos himną, trispalvę vėliavą ant Tėvynės laisvės aukuro sukrovė gražiausius metus arba netgi gyvenimus. Kažkas graudžiai atsidus, kad pusšimtis okupacijos metų sužlugdė mūsų kultūrą ir pasakys, jog kitaip ir negalėjo būti: pokario metais fiziškai sunaikintas inteligentijos žiedas. Nekultūringumu labiau šokiruos jaunimas, bet atidžiau žiūrėdami išvysime ir vyresnių žmonių, per daug atsipalaidavusių, be reikiamos pagarbos Valstybės simboliui.

     Pagarba tautos laisvės siekiui, kultūrai, tradicijoms - visa tai mus artina ir lengvina gyvenimą drauge, bet mūsų krašte pakankamai daug žmonių, abejingų šioms vertybėms.

     Teisinga, kad piktinamės nepagarbumu Tėvynei, jos istorijai - negalima pritarti blogiui, privalu jį ignoruoti, bet kai mūsų pasipiktinimas netinkamu elgesiu perauga j panieką blogai besielgiančiam žmogui, kai piktindamiesi pradedame žavėtis savo teisumu, mes pralaimime -konfliktas gilėja.

     Žmonės, kokio amžiaus, išsilavinimo ar dorinės orientacijos jie bebūtų, ilgisi dėmesio savo asmenybei, meilės, pagarbos, bijo būti pažeminti. Bendras vertybes galime atrasti tiktai kalbėdamiesi, tiktai girdėdami vienas kitą. Mes per mažai kalbame, o kalbėtis dažnai nemokame. Stengiamės pasakyti kaip galima daugiau, o kito klausytis tingime. Tik tas, kuris sugeba klausyti, nepertraukti, gali tikėtis, kad jo žodis pasieks pašnekovo sielą.

     “Jaunimas nesidomi tėvų praeitimi! Jaunimas abejingas tautos istorijai! Jaunimui tik prabangos rūpi”, - ne kartą girdėjau aikštėje. Vargšai besipiktinantys žmonės, kartą pagalvojau, jie sau duobę kasa. Konstatuodami, kad jaunuoliams tėvų praeitis, vyresnieji įteigia nuostatą nesidomėti istorija. Užuot teigę, kad jaunimas abejingas Lietuvai, geriau klauskime, kodėl ne visus jaudina šventės. Visada būtina tikėti geranoriškumu, jei norime sutarti.

     Jei norime sugyventi su jaunimu, daugiau su juo bendraukime. Nusivylimas pirmąja meile daugeliui baisesnis už senelių kančią gulaguose. Jaunuolių išgyvenimai tikri, o tai, kas tikra, nemeluota, turi būti branginama. Nuoširdumas nepervertinamas, atvirumas tai pat.

     Kompiuterių ir pop muzikos vaikai išgirsta pokario kankinį, jei tik jo pasakojime pulsuoja tiesa, meilė gyvenimui, jei tik jis kalbėdamas nesimėgauja savo ištverme, nesistengia graudinti, gąsdinti patirtos kančios skausmu.

     Vertybių, net pačių svarbiausių, nereikia piršti, pakanka savo buvimu paliudyti, kad jos mums svarbios, ir tikėti, kad mūsų meilę patiriantys anksčiau ar vėliau pasirinks tai, kas mums brangu.

     Anąsyk Vienybės aikštėje, paskelbus tylos minutę, nutilo minia, o močiutė puolė čiupinėti vaikaičio rankutes:

     -    Ar nešalta?

     Tylos minutė trumpa. Per ją nesušals rankytės. Močiutė apie tai nepagalvojo, kaip ir apie simbolius, kuriuos privalu išmokti gerbti vaikystėje. O gaila.

     Kuo anksčiau surasime bendrus idealus, tuo mažiau konfliktuosime su vaikais ateityje.

3. Kambaryje

     Prieš mano akis šviečia monstrancija. Regiu, kaip nuo jos "lekia šilti spinduliai. Vienas, ryškesnis už kitus, užvaldo mano dėmesį. Seku paskui jį. Spindulys pro langą įsrūva į kambarį, kuriame dvi jaunos moterys vaišinasi arbatėle. Viena iš jų nusiminusi, suirzusi, negirdi, ką draugė pasakoja.

     Išvargusi moteris stengiasi girdėti draugę, bet bičiulės pasakojimai apie tarptautinius konkursus ir viltys juose kažką laimėti pradeda erzinti.

     “Ir ko aš čia atėjau? - mąsto moteris ir prisipažįsta sau, - bijau būti viena“.

     Taip, ji bijo būti viena, nes blogai jaučiasi po kilusios nesantaikos darbe. Darbovietėje baigėsi santarvė tą pačią minutę, kai tik pakibo etatų mažinimo grėsmė.

     -    Tau gerai, viena gyveni, o man dukters šeimą reikia išlaikyti, - sakė pensininkė jaunesnei kolegei.

     -    Jums pensija garantuota, o man ...-ji, dar... keturiasdešimties metų neturinti specialistė, nuriją ašarą.

     Ji sukrėsta, bet atėjusi pas draugę neprisipažįsta, kad labai labai nerimauja dėl ateities, nes mano, kad bičiulė, kuriai šiuo metu negresia bedarbystė, jos tikrai nesupras.

     Kambaryje, kuriame moterys gurkšnoja arbatėlę - įtampa. Matau, kaip šviesos spindulys skverbiasi į susijaudinusios moters sielą:

     -    Būk atviresnė, neslėpk savo išgyvenimų, atsiverk, - kužda šviesa.

     Girdžiu moters nebylų atodūsį: “Kiek kartų buvau atvira, o paskui gailėjausi dėl savo atvirumo. Nuoširdūs mano prisipažinimai paskalomis virto”

     -    Ir vis vien atsiverk, būsi suprantamesnė, -drąsina spindulys.

     Kitas šviesos pluoštelis sušildo pašnekovės akis, ir ji pagalvoja: “Draugė kažkokia sudirgusi. Gal kas atsitiko? O gal ji mano, jog jai gresia bedarbystė?”

     Pasitikėjimas artimu, atvirumas, pagarba kito žmogaus jausmams ir mintims, atlaidumas - visa tai mums padeda sugyventi, o šių savybių stoka sunkina bendravimą, sudaro prielaidas nesusipratimams ir konfliktams.

4. Žiūrint į žmogų

     Spindulių fone regėdama monstrancija, pagalvoju, kad lengviausia sutarti, kai esame minčių ir jausmų pusiausvyroje, o beveik kiekvienos charakterio savybės perteklius ar trūkumas trukdo sugyventi. Per daug negali būti tik visaapimančios meilės ir gailestingumo, visi kiti būdo bruožai vienais atvejais - stiprybė, kitais neigiamybė.

     Asmenybės savybė NUOLANKUMAS - gera ar bloga?

     Gera. Būdami nuolankūs, mes pajėgiame nusižeminti prieš Dievą ir prisipažinti, jog esame neįsivaizduojamai maži didžiojoje kosmos begalybėje. Jei mes maži, tai ir mūsų baisiausios nelaimės nepakeliamos tik mums, o begalybėje jos nepastebimos. Jei mes nusižeminę prieš Dievą; tai į savo vargus galime pažiūrėti jo akimis ir patikėti: “Išgyvensiu, patsai Dangus man padės”.

     Tas, kuris neapsigaudinėja, neužsimerkia prieš netikėtą nelaimę, kuris nuolankus likimui, laimi. Jis nepraranda pusiausvyros ir pajėgus ieškoti išeičių. Toksai žmogus, tapęs bedarbiu, neapkalba, nešmeižia darbovietėje likusių specialistų, neužsidaro vienumoje ir negalvoja apie savižudybę. Jis klausia savęs: “Ką aš sugebu daryti geriau arba bent jau neblogiau negu kiti? Ir skambina telefonu visiems pažįstamiems, prašo pagalbos.

     Nesunku bendrauti su žmogumi, kuris gali aiškiai pasakyti, kas jam rūpi, ko jis siekia. Su suirzusiu, verkšlenančiu piliečiu sunkiau tvarkyti reikalus, su juo dažniau konfliktuojama.

     Daugiau irzta tie, kurie nenusilenkia likimui, nepasižiūri tikrovei į akis ir nepasitiki Dievo globa.

     Kartais nuolankumas sužlugdo asmenybę. Nuolankumas prasmingas tik tiek, kiek leidžia patirti, kad esi mažas, ir pajausti, kad yra Visatos Protas. Nuolankumas pražūtingas, kai nusižeminimas prieš Dievą virsta savęs niekinimu ir leidžia pateisinti tingumą. Norėčiau mokytis, bet aš iš neturtingos šeimos, kaip aš, taip kukliai vilkintis, būsiu tarp mokytų?” “Norėjau studijuoti Muzikos akademijoje, bet nepasisekė įstoti. Galėčiau dainuoti chore, bet... Šeima. Nereikia galvoti, kad esu solistė”, - tai atmintin įstrigę žmonių prisipažinimai. Negalima niekinti savęs - žmogaus, sukurto pagal Dievo atvaizdą. Kai mes atsisakome siekių ir nelaviname sugebėjimų, netampame savimi. O kai aš esu ne aš, mane lengva sužeisti, aš įsižeidžiu net tada, kai tam nėra rimtos priežasties, man sunkiau būti atlaidžiam.

     Išsilavinę ir tebelavinantys savo talentus žmonės dideli savo dvasia. Jiems svetimas pasipūtimas, su jais gera būti kartu, lengva sutarti.

     Pro langą krenta spindulys ant mano balto lapo, išryškina užrašytą paprastą tiesą: kad sugyventume, kad mums būtų gera kartu, reikia labai nedaug - MEILĖS, įkvepiančios atsivertiDievui ir žmogui, nenuvertinti kitos asmenybės minčių ir jausmų, tikėti jos geranoriškumu, padėti jai ir nemenkinti savęs, puoselėti savuosius kūrybinius pradus.