Spausdinti

Juozas Vaišnys SJ

     Dar nėra surasta nė vienos tautelės, nė vienos kad ir mažiausios ir primityviškiausios žmonių giminės, kuri neturėtų savo religijos. Todėl galime tvirtinti, kad nėra nė vienos tautos, kurioje nebūtų kunigų. Religija yra žmogaus santykiai su Dievu. Kunigas tuos santykius palaiko, puoselėja, ugdo. Jis yra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Žmonija, religija ir kunigystė yra vienodo senumo. Kai tik žmogus savo protu suvokė aukštesnę esybę - Dievą, suprato, kad Jį reikia garbinti, Jam reikia aukas aukoti. Dievo žmogus nematė, bet įsivaizdavo Jį esantį kažkur aukštybėse, kur dieną šviečia saulė, o naktį žvaigždės blizga. Negalėdamas Dievo pasiekti, žmogus sugalvojo Jo garbei deginti javus, vaisius ir gyvulius, kad bent aukų dūmai Jį pasiektų. Šią pareigą paprastai atlikdavo žmonių atstovai - kunigai.

Linksmų šv. Velykų!

     Iš pradžių atskiro kunigų luomo nebuvo. Jų pareigas eidavo šeimos tėvas arba giminės patriarchas. Vėliau kai kurios tautos - egiptiečiai, indai, persai, graikai, romėnai - įsivedė atskirą kunigų luomą, kurio pareiga buvo rūpintis dvasiniais tautos reikalais. Ir lietuviai, dar tebebūdami pagonys, turėjo gražiai organizuotą dvasininkiją. Jų kunigai buvo vadinami vaidilomis, kriviais, žyniais. Jiems padėdavo vaidilutės, kurstydamos miškuose šventąją ugnį.

     Senajame Testamente Aronas ir jo vaikai buvo kunigai, o Levi giminės vaikai buvo levitai, t. y. kunigų padėjėjai, panašiai kaip Naujame Testamente diakonai. Taip tęsėsi iki Kristaus atėjimo, kurs įsteigė Naujojo Testamento kunigystę su nauja Jo paties kūno ir kraujo auka.

     Pirmieji paties Kristaus paruošti ir pašventinti kunigai buvo apaštalai. Jis davė jiems valdžią mokyti žmones ir teikti sakramentus. Sakramentai yra Dievo malonių šaltiniai, įsteigti paties malonės autoriaus Kristaus. Kunigas semia iš to šaltinio ir teikia Dievo malones žmonėms. Naujajame Testamente kunigystė yra ne tik pareiga tarpininkauti tarp Dievo ir žmonių. Ji yra sakramentas, kurs išskiria kunigą iš kitų žmonių tarpo ir pašvenčia jį Dievui. Jis pažymimas nematomu, bet labai stipriu ženklu, kurio negali išdildyti nei laikas, nei mirtis, kurs pasiliks visą amžinybę. Ar kunigas džiaugsis danguje, ar kentės pragare, visur ir visuomet jis bus kunigas. Danguje kunigystė teiks ypatingos šviesos jo aureolei, o pragare - duos ypatingo kartumo jo kančioms.

     Tridento Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas, remdamasis Šv. Raštu ir Tradicija, aiškiai paskelbė, kad kunigystė yra Kristaus įsteigtas sakramentas. Kas to netikėtų, būtų atskirtas nuo Bažnyčios. Paskui plačiau paaiškina apie šio sakramento įsteigimą Paskutinės Vakarienės metu. Kristus, Vyriausias Naujojo Testamento Kunigas, jau rengėsi pats save paaukoti Dievui, norėdamas Jį permaldauti už žmonių nuodėmes. Bet su Kristaus mirtimi neturėjo baigtis

     Naujojo Testamento kunigystė. Jis žinojo, kad žmonės ir ateinančiais laikais vėl nusidės ir bus reikalingi atleidimo; Jis žinojo, kad jie norės Dievui ką nors aukoti, kuo nors už savo nuodėmes atsilyginti. Bet po Kristaus aukos ant Kalvarijos kalno, visos kitos aukos nublanko ir nustojo savo vertės. Tad Jis sugalvojo stebuklingu būdu pasilikti mūsų bažnyčiose, kad kunigas žmonių vardu Jį galėtų paaukoti Dievui, kad galėtų būti ir toliau tęsiama Kalvarijos auka, tik jau ne kruvinu, bet mistišku būdu.

     Čia Jis, laimindamas duoną ir vyrą, įsteigia Mišių auką. Paskui tardamas apaštalams “tai darykite mano atminimui” duoda ir jiems galią paversti duoną ir vyną į Kristaus kūną ir kraują. Tokiu būdu Jis įsteigia kunigystės sakramentą. Vėliau, po prisikėlimo iš mirties pasirodęs apaštalams, suteikia jiems galią atleisti nuodėmes, sakydamas: “Imkite Šv. Dvasią. Kam nuodėmes atleisite, tam jos atleistos, ir kam sulaikysite, jos bus sulaikytos" (Jn 20,23).

     Taip apaštalams buvo suteikta visa kunigystės galia: grąžinti žmonėms prarastą malonę ir pakviesti ant altoriaus bei dalinti žmonėms patį visų malonių autorių - Kristų. Tai yra tikrai neapsakoma galia, prilygstanti tik paties Kristaus galiai. Tokios galios neturėjo nei angelai, nei angelų karalienė Marija. Teisingai kunigas yra vadinamas “Alter Christus - Antrasis Kristus".

     Grąžinti sielai gyvybę, suteikiant jai pašvenčiamąją Dievo malonę, yra didesnis stebuklas negu prikelti mirusį žmogų. Aukoti patį Kristų yra grynai dieviška galia. Juk Mišios yra ne tik Kristaus kryžiaus aukos prisiminimas, bet jos nuolatinis atnaujinimas. Nors savo mirtimi ant kryžiaus Kristus užpelnė žmonijai visas reikalingas malones, bet Mišių aukoje tos malonės yra žmonėms dalinamos, jiems yra pritaikomi atpirkimo vaisiai. Ir visa tai atlieka kunigas Kristaus jam suteikta dieviška galia. Todėl visai nenuostabu, kad kunigui Kristus leido ir kalbėti Jo vardu, sakydamas “Kas jūsų klauso, manęs klauso; kas jus niekina, mane niekina”. Tad tikrai Naujojo Testamento kunigas yra ne tik tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, bet tikras Kristaus atstovas, antrasis Kristus.

     Bet čia gal kaip tik ir yra visa kunigo gyvenimo tragedija. Savo galia jis pralenkia angelus ir beveik prilygsta pačiam Kristui, bet savo prigimtimi pasilieka toks pat silpnas žmogus kaip ir kiti. Jis daug nepaprastų malonių yra gavęs, bet negavęs malonės, kuri jį, kaip Mariją, apsaugotą nuo kiekvienos kad ir mažiausios nuodėmės. Kunigas, būdamas žmogus, gali nusidėti ir nusideda. Juk ir tarp dvylikos Kristaus apaštalų buvo Judas. Bet kunigo klaidos dažnai žmonių yra per daug išpučiamos. Dėl kunigo nuodėmės kartais ne tik visas miestas, bet net visas pasaulis suskamba. Bet kai tas pačias nuodėmes, ar dar didesnes, daro kiti, tai niekas apie tai nekalba. Tai yra lengva suprasti. Juk jeigu krinta vėjo palaužta smilga, tai nė jautriausia ausis jokio triukšmo nepastebės, bet jei virsta galingas ąžuolas, tai net žemė sudreba.

     Bet vis dėlto negalime pasiteisinti, kad mes dažnai žiūrime į kunigą per labai tamsius akinius, kad nesistengiame jo suprasti. Tenka nugirsti kalbant, kad kunigai yra materialistai, kad jie neturi jokių aukštesnių idealų, kad jiems nerūpi kitų žmonių gerovė, kad jie ieško tik savo patogumų. Ar tai yra tiesa? Niekas nesiims neigti, kad pasitaiko ir labai blogų kunigų. Bet nekalbėkime apie šį bei kitą kunigą, kurs yra gal tik nemaloni išimtis, kalbėkime apie kunigą bendrai. O tokių, vis dėlto manau, yra dauguma.

     Paklauskime patys savęs, kas tą kunigą atvedė prie altoriaus. Pinigai, garbė, malonumai? Jeigu jis būtų to siekęs, tikriausiai nebūtų beldęsis į seminarijos duris. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra auka, bet ypač tai tinka kunigui. Kuo auka didesnė, tuo labiau ji traukia ir žavi idealų ieškantį žmogų.

     Tas kunigas, apie kurį jūs dažnai gerai ar blogai kalbate, prieš kiek laiko buvo gimnazistas. Jaunuolis kaip ir kiti. Turėjo draugų, mėgo žaisti. Turėjo jautrią jaunatvišką širdį, skirtą mylėti. Jeigu jis nebūtų turėjęs tokios širdies, būtų buvęs nenormalus, jo nė į seminariją nebūtų priėmę. O jeigu kaip nors ten būtų patekęs, nebūtų ištvėręs. Be jautrios širdies, be meilės, seminarijos gyvenimas jam būtų buvusi nepakeliama našta.

     Taip, jis mylėjo, jį traukė šeimos gyvenimas, jis nebuvo atsiskyrėlis. Jis nebėgo nuo gyvenimo, bet stengėsi kaip galima daugiau to gyvenimo aprėpti. Kartais sakoma, kad kunigas atsisakė šeimos ir jos gyvenimo malonumų. Bet tai netiesa. Jis atsisakė tik mažos šeimos. Jo plati širdis siekė didesnės meilės. Savo širdies jis nenorėjo paaukoti tik vienai mergaitei, bet šimtams ir tūkstančiams žmonių. Jo vaikai yra skaičiuojami taip pat tūkstančiais. Tai visi tie, kuriems jis suteikė dieviškąjį pašvenčiamosios malonės gyvenimą, kuriuose jis tą malonę didina ir ugdo. Ne be reikalo jis žmonių yra vadinamas tėvu. Jis nenorėjo užsidaryti siaurame šeimos ratelyje, bet eiti į mases ir skleisti ten tikrą meilę bei žmoniškumą, rodyti visiems tiesų kelią į mūsų galutinį tikslą. Ne, apsivilkęs juodą sutaną, jis nepabėgo nuo gyvenimo ir savo meilės neužkasė, bet mokėsi vis geriat suprasti, kas yra tikroji meilė ir kaip ją atskirt nuo egoizmo.

     Kas, kas, bet jau kunigas tai tikrai nėra egoistas. Štai jis laiko prie altoriaus Mišias. Už ką? Ar už save? Ne, už jus! Štai jis eina į klausyklą. Manote, kad iš įdomumo? Ne, tai yra labai sunki našta. Pažinojau kunigų, kurie kartais verkdavo, eidami į klausyklą, nes tai yra tikrai sunki ir atsakinga pareiga. Bet eidavo. Eidavo atleisti jūsų nuodėmių. Arba štai iš sakyklos jis ne kokią nors propagandą už savo partiją varo, bet skelbia jums Dievo žodį. O pagaliau ir eidami per bažnyčią su lėkšte rinkti aukų, jis jas renka ne sau, bet jums; kad jūs turėtumėte gražią bažnyčią, puošnius altorius, kad čia atėję rastumėte savo sielai ramybės ir paguodos.

     Žinau, gyvenimas yra žiaurus. Kartais jis kunigą parbloškia. Bet ar būtų gražu, krikščioniškąjį pargriuvusį dar labiau žiauriausiais žodžiais ir negailestingomis kritikomis prie žemės spausti? Jis daug kartų jus pargriuvusius pakėlė, dėl ko nepaduodate dabar jam rankos? Dėl ko nepadedate jam atsikelti bent savo malda ir geru pavyzdžiu ? Jeigu jūs žinotumėte jo nueitą kelią, jeigu suprastumėte tas psichologines priežastis, kurios jį gal tik laikinai pakirto, gal visai kitaip spręstumėte. Tada ir iš jūsų rankų nejučiomis iškristų akmenys, kuriuos buvote pasiryžę į jį sviesti. Ir jūs eitumėte susigėdę šalin, kaip tie, kurie kadaise norėjo užmušti Magdaleną, bet Kristus ją pakėlė, nušluostė ašaras ir papuošė amžinos garbės aureole.

     Daugelis rūpinasi, kas bus ateityje, kad kunigų skaičius visur labai mažėja. Kai kuriose šalyse jau ir dabar jaučiamas didelis kunigų trūkumas. Taip pat ir žmonių religingumas paskutiniuoju metu, atrodo, labai susilpnėjęs. Tad ateityje, dar labiau sumažėjus kunigų skaičiui, nebus kam ir taip jau silpno žmonių tikėjimo kurstyti bei palaikyti, užtat ir Bažnyčios dienos, kai kurių manymu, jau yra suskaitytos.

Kompozicija.     Adomas Galdikas

     Grynai žmogiškai galvojant, gal ir pirštųsi tokios išvados, bet jeigu dar mes turime šiek tiek tikėjimo, tai prisiminkime, kad Kristus savo įsteigtai Bažnyčiai užtikrino galutinę pergalę. Tačiau tas užtikrinimas jokiu būdu nenukloja viso Bažnyčios kelio rožėmis. Pats Kristus pabrėžė, kad bus persekiojimų. Bažnyčia savo dviejų tūkstančių metų kelyje jau yra sutikusi daug staigių posūkių, pavojingų prarajų, grasinančių sūkurių bei verpetų. Kartais ji buvo smarkiai sukrėsta, bet vis tiek iki šiol žygiuoja laimėtoja. Bet visa tai nereiškia, kad mes turime susidėję rankas ramiai sėdėti ir galvoti, kad pats Kristus Bažnyčia rūpinasi, tad mums nereikia nė piršto pajudinti. Bažnyčia esame mes patys, tad mes sutinkame tuos posūkius, mes žygiuojame pro prarajas, mes plaukiame tarp sūkurių ir verpetų. Mūsų apdairumas yra reikalingas, mūsų pastangos būtinos - tik tada Kristaus globojanti ir į pergalę vedanti ranka bus ištiesta.

     Taigi ir dabar, kai tuštėja kunigų seminarijos ir vienuolynų naujokynai, nėra ko per daug nusiminti. Kunigų sumažėjimas gali ir į gera išeiti. Kunigų trūkumu daug kur skundžiamasi ir dabar, bet negalima neigti, kad gal kokia 50% dabartinių kunigų nedirba kunigiško darbo. Jie užsiiminėja sportu, menu, visokiais rankdarbiais ir amatais, o kunigiškam darbui kasdien paskiria tik kokį pusvalandį likusio laiko. Jokiu būdu nesmerkiame tų minėtų užsiėmimų. Kunigui, kaip ir kiekvienam intelektualiniu darbu užsiimančiam žmogui, reikalinga bent kartą savaitėje išeiti į golfo ar teniso aikštę, pasportuoti, pasimankštinti, kad paskui jo intelektualinis darbas būtų našesnis ir sveikata stipresnė. Bet nebūtų gera, jeigu jis, panašiai kaip įvairių sporto šakų profesionalai, po kelias valandas kasdien treniruotųsi, sportuotų, norėdamas tapti čempionu. Kas sako, kad kunigas negali užsiiminėti menu, tapyba, muzika arba įvairiais rankdarbiais bei amatais? Tai gali būti labai gražūs ir naudingi įmėgiai (hobby), kurie jį bent kiek prablaivo po kartais labai sunkaus kunigiško darbo, skelbiant Dievo žodį ir teikiant sakramentus. Deja, yra nemaža kunigų, kuriems, atrodo, tokiu įmėgiu (hobby) yra tapusi kunigystė, o jų pagrindinis užsiėmimas yra visai kitoks, nieko bendra neturįs su kunigo pagrindiniais uždaviniais.

     Pamėgink paprašyti kokį nors parapijos kunigą, kad paruoštų religine tema paskaitą arba parašytų straipsnį. Tuoj pradės teisintis, kad neturi laiko, kad jam tai visiškai neįmanoma, kad turįs vesti parapijos knygas, o kartais net kasti sniegą ar pjauti žolę aplink bažnyčią. Žinoma, kasti sniegą ar pjauti žolę kartais gali atstoti golfą ar kitą kurį sportą, bet paprastai tokiems darbams parapijose būna pasamdyti asmenys, kurie atlieka ir kitus įvairius darbus. Knygų vedimas ir atsakinėjimas telefonu bei atidarymas durų taip pat nėra kunigiški darbai, juos gali gal dar geriau atlikti bet koks pasaulietis, vyras ar moteris. Žinoma, tai yra surišta su algos mokėjimu, su išlaidomis, bet ateityje, jeigu dar kunigų skaičius žymiai sumažės, reikės būtinai surasti lėšų šios rūšies išlaidoms, kad kunigai galėtų atsidėti pastoracijai.

     Mes džiaugiamės, kad turime katalikiškų mokyklų, gimnazijų, universitetų. Nemaža ir kunigų ten dėsto ne tik religiją, bet ir fiziką, chemiją, matematiką, literatūrą ir kitus mokslus, kuriuos dažnai dar geriau gali dėstyti ir pasauliečiai. Kai kurie, žinoma, tuoj pasipriešins ir sakys, kad kunigas, nors dėstydamas ir tokius pasaulietiškus dalykus, gali turėti labai teigiamos įtakos studentams, jų tikėjimui ir moralei. Taip, su tuo galima sutikti, bet nereikia užmiršti, kad dabar labai pabrėžiama pasauliečių kunigystė. Pasauliečiai taip pat yra įpareigoti vesti kitus prie Dievo. Tad ir iš pasauliečių galima rasti tokių profesorių, kurie savo žodžiu ir pavyzdžiu gali ne mažiau geros įtakos turėti studentams, negu kunigai. Gal jiems šios rūšies apaštalavimas būtų dar lengvesnis, nes jeigu kunigas kalba apie tikėjimą, lai kiti galvoja, kad jis ir negali kitaip elgtis, nes tai jo luomo pareiga, bet jeigu tą patį pasakys pasaulietis, tai jo pavyzdys gali labiau patraukti kitus.

     Taip pat dažnai tenka nugirsti, kad tas ar kitas studentas, lankydamas katalikišką universitetą ir klausydamas religijos paskaitų, prarado tikėjimą. Kas čia kaltas? Priežasčių gali būti įvairių. Gal tas tikėjimo praradimas arba susilpnėjimas nieko bendro neturi su religijos paskaitomis, bet vis dėlto neretas yra toks reiškinys, kad dėstyti matematikai ar fizikai parenkami patys gabiausi kunigai, o religijai dėstyti paskiriami tokie, kurie jokiam kitam darbui netinka. Juk aiškinama, kad kiekvienas kunigas yra studijavęs teologiją, tad gali ją ir dėstyti. Tai yra labai didelė klaida ir labai liūdnas reiškinys. Religijai dėstyti turėtų būti parenkami patys geriausi teologai ir pedagogai, nes geras dėstytojas gali jaunimą patraukti prie religijos, o blogas - atstumti.

     Niekas neneigs, kad yra kunigų, neblogai valdančių plunksną, bet kiek iš jų rašo religiniais klausimais? Kai kurie daug rašo apie meną, literatūrą, politiką, tik ne apie religiją. Jeigu kuris nors kunigas veda ir pradeda rūpintis tik savo šeima, tai sakoma, kad jis nukunigėjo, metė kunigystę. O ar negalima sakyti, kad tam tikra prasme nukunigėjo ir metė kunigystę tie, kurie viskuo užsiiminėja, tik ne kunigavimu, kurie apie viską rašo ir kalba, tik ne apie religiją? Čia ir visi argumentai, giną celibatą, nustoja bet kokios vertės. Juk stipriausias argumentas už celibatą yra tas, kad nevedęs kunigas gali labiau pasiaukoti visų žmonių sielos reikalams, o vedęs pirmoje vietoje turi rūpintis savo šeima. Bet koks skirtumas tarp to, kuris veda ir rūpinasi savo šeima, ir to, kuris neveda, bet rūpinasi tik visokiais pasaulietiškais reikalais, o ne religija ir pastoracija?

     Tad gal žymesnis kunigų skaičiaus sumažėjimas ir privers bažnytinę vyresnybę bei pačius kunigus pagalvoti apie kunigystę, apie pagrindines kunigo pareigas, apie jo pašaukimo esmę. Jeigu kunigai iš visų kitų sričių sugrįžtų prie grynai kunigiško darbo, tai kunigų stoka dar negreitai būtų jaučiama.