Spausdinti

Ona Balkevičienė

     Turbūt visais laikais jaunimas stengėsi atsiplėšti, eiti prieky, mesti iššūkį tėvams ir visuomenei, laužyti priimtas normas, bandyti gyventi kitaip. Matyt, taip ir turi būti: turi kažkas sujudinti benusistovintį, maurų priaugantį vandenį, paspartinti gyvenimo tempą. Ir šiandien sutinkam daug gražių, dvasingų jaunų žmonių, žinančių, ko siekia, ko nori, pasiryžusių naujoms permainoms, geriems darbams. Manau, nuo jų priklausys Lietuvos ir pasaulio ateitis.

     Bet rašysiu apie tuos, kurie šiandiena mūsų skausmas ir nerimas. Jie - kaip šaukštas deguto, galinčio sugadinti visą medaus statinę. Jie -kaip vėjai be krypties, kaip paukščiai be giesmės, kaip traukiniai be bėgių. Tai - linksmybių vaikai, liudijantys savo buvimą drastiškai ir triukšmingai, drąsiai žengiantys žalia malonumų gatve. Ne žengiantys, o lekiantys ten, kur per kraštus liejasi linksmybės. Iš tiesų tai - ne ėjimas, o sukimasis tam pačiam malonumą rate: kad tik daugiau, kad tik greičiau, čia ir dabar. Skubama, pašėlusiai skubama gyventi, imti ir imti. Skubama mylėt ir mylėtis, išnaudot visus resursus, nesusimąstant, kas bus rytoj. Nesvarbu, kad po jų lėks ištrypta žolė ir mėtysis šukės. Jiems gėda ir nesinori dainuot liaudies dainų, įžengti į etnografijos muziejų, su tėvais švęsti gimtadienį. Visa, kas skaidriausia gražiausia, tobuliausia, tarsi ne jiems, o kažkur labai toli nuo jų. Ir dieviškoji Mocarto muzika, ir fantastiniai Čiurlionio paveikslų pasauliai, ir tylos kalbėjimas. Jie tokie. Ir kažin ar bus kitokie?

     Belieka viltis, kad išsisiaus kaip vėtros, pasiims, kas priklauso jaunystei, ir nurims. 0 jeigu ne? Pasekmės dažniausiai būna liūdnos: išsisemiama, išsenkama arba atsidaužiama galva į nepermušamą sieną. Rodos, jau dabar jų laukia lėta egzistencija kalėjimuose, narkologiniuose dispanceriuose, landynėse, trasose, sočioj buity ar nesibaigiančioj linksmybėj.

     Kartais stebiesi, iš kur tokia agresija ir pyktis, atsainumas tam, kas reikalauja pastangų, ir tas nepasotinamas noras viską patirti, išsemti iki dugno. Penkiolikmečiai, šešiolikmečiai, septyniolikmečiai, o jau “seniai”. Jau paragavę visko: tabako, dūmų, alkoholio, narkotikų, sekso. Ne tik paragavę, bet ir persisotinę. Belieka klausti - kur toliau?

     Kaip ten bebus, taip, o dabar yra taip, kaip yra. Jie šalia mūsų ir mūsų. Viena aišku - neatsirado iš niekur. Jeigu kiekvienas būtų augęs atskiroj saloj, tai ir būtų buvęs kitoks. Belieka atsidusti: vaikas - visuomenės veidrodis, atviriausiai, ryškiausiai atspindintis jos ydas. Visuomenė, jame pamačiusi save, pasibaisi, bando išsiginti, nenori prisipažinti pati serganti.

     Ir negali būti sveika visuomenė, jeigu ji vartotojiška, garbinanti aukso veršį, jam statanti altorių. Daugumai pinigai - kryptis ir kelias. Apie juos tiek daug visur (šeimoj, gatvėj, darbovietėj) kalbama, dėl jų paliekama Tėvynė, parduodamas merginos kūnas, be pėdsakų dingsta žmogus. Taip išeitų - visa perkama, parduodama. Nieko nebėra švento. Ir reikia būti visiškai kurčiam, kad šito negirdėtum, nematytum. Labai mažai beliko vietos gailestingumui, pasiaukojimui, supratimui, atlaidumui, Dievo meilei. Tai tiesiog nebėra kasdieninės vertybės.

     Jeigu tai nėra vertybės suaugusiam, tai kaip bus nesubrendusiam? Gal gali apie jas išgirst kitur? Radijas, spauda, televizija jaunimą pirmiausia patraukia tuo, kas pigiausia, pamaitina tuo, kas brutaliausia. Ant meškerės kabina viliojančius masalus, suvyniotus į blizgantį, traškantį, neretai importinį popierių. Tad kaip atsilaikyti, nesusižavėti?

     Pikantišku maistu maitina visos “panelės”, “onutės”, “joneliai” (laikraščiai, žurnalai). Kartais, pažiūrėjus televizijos laidą “Dar ne vakaras”, verkti, o ne juoktis nori. Gal ir reikalingi jaunimui tokie pasismaginimai, bet ar būtina rodyt visai Lietuvai? Nemąstančiam jaunuoliui, kuris tokias laidas, prilipęs prie televizoriaus, žiūri, nuolat besikartojantys visi tie pasivaipymai, pasikraipymai, lėkšti pajuokavimai tampa tarsi kokiu elgesio etalonu. Apie gražius, taurius dalykus nesitikėk išgirsti ir per radijo stotis jaunimui. Suprantama, jaunimas ir yra jaunimas. Reikia jam ir lengvo žaismo, ir sveiko humoro, bet ar ne per daug tų kvailiojimų, apnuogintų intymių dalykų, tuščio plepėjimo, piktnaudžiavimo tuo, kas pigiausia. Kvailai optimistinis vedėjų tonas, tie patys klausimėliai (kuo vardu? ką veiki? ar turi merginą ?..) bent kiek protaujantį varo iš proto, rodo vedėjų nemokšiškumą, žemą išsilavinimo lygį, neprofesionalumą.

     Gal baikim spekuliavę pasirinkimo teise. Rinktis gali tik brandus, kultūringas žmogus. Dauguma net suaugusių stengiasi gyventi taip, kaip visi gyvena, vartoti tai, ką visi vartoja. Ir ne visi suaugę išjungia televizorių, išvydę sekso scenelę. Bet dažnai jiems darosi nesmagu žiūrėti, kai tai parodoma atgrasiai, mėgaujantis, be meninio skonio ir saiko. Tikras menininkas moka įprasminti tokį vaizdą. Jis vos atitraukia užuolaidą, o šarlatanas atlapoja iki galo. Tikslas vienas - audrinti ir vilioti žiūrovą.

     Masinė kultūra ir yra masinė. Tai reiškia -masėms, o ne individualybėms. Masių žmonės panašiai rengiasi, panašiai mąsto, panašius turi interesus. Ir nemoka rinktis. Jeigu rinktųsi, tai “muilo operos” neturėtų paklausos ir nebūtų nė importuojamos. O dabar tikras serialų, detektyvų, sekso filmų antplūdis. Todėl negali neorentuoti, neformuoti jauno žiūrovo pagal savo kurpalį. Vaikino idealas irgi iš filmų - brutalumo, fizinės jėgos įkūnytojas. Jis šaudo, žudo, pačiais nežmoniškiausias būdais siekia savo gerovės ir malonumų. Tai, kas neigiama, pasidaro teigiama, patrauklu, priimtina.

     Ir apskritai šioj epochoj formuojamas kaip idealas sėkmės, viešumos žmogaus įvaizdis. Važinėti modernia mašina, gražiai rengtis ir atrodyti, patirti daug meilės nuotykių, būti linksmam, pasitikinčiam - štai kas pasidaro siektina. Tiek daug mergaičių save įsivaizduoja ant podiumo, kur ryškios šviesos, aplodismentai, šurmulys. Joms patiktų viešai demonstruoti save, savo apnuogintą kūną, tarsi tai būtų pats optimaliausias, vienintelis būdas išreikšti save ir nebūtų kitų. O koks magiškas, saldus tas žodis “seksualumas”. Juo mėgaujamasi, nuolatos kartojama. Rodos, jau nieko (nuo galvos iki kojų) nebegali būti neseksualaus. O tai dažnai suprantama gana vienaprasmiškai.

     Taip nenorom įkalama mintis: gyvenimas -malonumų jūra. O ką daryt, kai ne visi joje tegali maudytis ir ne visiems sekasi? Kas belieka? Plėšti, šokiruoti savo elgesiu, važiuoti užsienin? O užsienis tebėra svajonių žemė ir visagalis diktatorius. Kiek daug kas ton pusėn gręžiasi (kokie ten filmai, lošimo namai, patogumai!..). Jeigu iš ten, jeigu ten taip - tai būtinai gerai. Kas ta tėvynė, jeigu visko trūksta, jeigu viskas negerai. Užsienis jaunimo vaizduotėje - gėrybių šalis, todėl ten taip veržiamasi, tarytumei iš svetimo dangaus pinigais lytų. O juk visur žmonės dirba, grumiasi dėl ateities. Kitur materialių vertybių turėjimas kartais daug svarbesnis nei dvasinių. Ir jauni žmonės ten nevienodi. Teko savom akim matyt, kaip jie Vokietijoj ištisas dienas pliaupia alų, kaip per nacionalinę šventę šėlo ir daužė butelius. Nustebino ir austrų moksleiviai, atvažiavę Lietuvon tik pasilinksminti. Jiems Lietuva buvo tiesiog neįdomi, nors buvo rodoma, kas geriausia, gražiausia: miestai, gamta, muziejai. Vilniuj jie vaikštinėjo po parduotuves, tarsi Austrijoj būtų mažai prekių. Ir tik vienas berniukas lakstė nuo vieno paminklo prie kito, viskuo domėjosi, fotografavo. Žodžiu - kaip danguj, taip ir ant žemės. Ir kitose šalyse gyvena žmonės su žmogiškomis silpnybėmis ir privalumais, su labai plačiais ir siaurais interesais. Drįsčiau teigti, jog Lietuvoj jaunimas dar nėra taip toli nuvažiavęs linksmybių traukiniu, jog čia daugiau idealistiškai nusiteikusių merginų ir vaikinų.

     O mąstyti apie jaunimą reikia visam pasauly, nes jie statys dvidešimt pirmo amžiaus rūmus. Nuo jo priklausys, ar nuslūgs nusikaltimų banga, ar kariaus tautos, ar nebesprogs atominė bomba, kam tarnaus technika. Netgi pasaulio prisikėlimas arba pražūtis.