Spausdinti

Paruošė Aldona M. Jurkutė

Lietuvos pilietybė suteikta devyniolikai kitų valstybių žmonių

     Prezidento kanceliarija pranešė, kad komisijoje, be kitų, buvo pasiūlyta patenkinti žinomo rašytojo ir dramaturgo Grigorijaus Kanovičiaus sūnaus, 36 metų Izraelio piliečio Sergejaus Kanovičiaus prašymą suteikti Lietuvos pilietybę. S. Kanovičius gimęs Vilniuje, čia baigęs vidurinę mokyklą, taip pat Vilniaus universiteto lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Dirbo "Vagos" leidykloje, vėliau -bendroje Lietuvos ir Didžiosios Britanijos įmonėje “Lietuvos Spectrumas”. 1991 metais, susirgus sūnui, išvyko į Izraelį.

     Lietuvos pilietybė taip pat suteikta Z. Kanovičiaus žmonai Jurgai Kanovič-Gaidamavičiūtei bei jųdviejų vaikams - Nojui ir Danieliui.

     Pilietybę Prezidentas suteikė vokiečiui Lutcui Viliui Fritcui Venau bei jo žmonai Elizabetai Margo Venau. 1930 metais Berlyne gimęs L. Venau 20 metų Rytų Vokietijos mokyklose dėstė gamtos pažinimą ir istoriją. Dėl konfliktų su valdančiąja partija buvo atsidūręs saugumo (Stasi) kalėjime, po to išsiųstas į tuometinę Vakarų Vokietiją. Išėjęs į pensiją ėmė domėtis istorija, kraštotyra.

     Tyrinėdamas šeimos genealogiją L. Venau išsamiai išsiaiškino, kad protėviai susiję giminystės ryšiais su Kristijonu Donelaičiu. Nuo to laiko pagrindinis jo tyrinėjimų objektas yra buvusi Mažoji Lietuva.

     1966 metais L. Venau išleido pirmąją knygą "Tolminkiemio klebonas ir poetas bei jo laikas". Šiais metais parengė spaudai K. Donelaičio "Metų" vertimą į vokiečių kalbą. Sukauptą medžiagą apie K.Donelaitį jis padovanojo Vilniaus universiteto bibliotekai.

     Lietuvos pilietybė suteikta 1935 metais Tauragės apylinkėse gimusiam Juliui Radtkei. Tai Vokietijos pilietis į šią šalį išvykęs gyventi 1960 metais. Visą laiką J. Radtkė buvo lietuvių bendruomenės narys. Daug pasidarbavo, kad būtų sukurta Vokietijos Raudonojo Kryžiaus Verdeno miesto darbo grupė "Pagalba Lietuvai". Ji atgabeno į Lietuvą devynias gausias humanitarinės pagalbos siuntas, parėmė beveik 9 tūkst. Šilutės rajono gyventojų, jau antrus metus padeda 130 socialiai remtinų šeimų. (XXI amžius, Nr. 8)

Pagarba didžiojo menininko motinai

     “Būk pagarbinta Motina, užauginusi mūsų Tėvynei Lietuvai genijų” - toks užrašas išpjaustytas 1981 m. Alytaus savanorių kapinėse ąžuoliniame koplytstulpyje, pastatytame prie Adelės Radmanaitės-Čiurlionienės kapo. Paminklą sukūrė skulptorius dievdirbys G. Radzevičius. Jis vadovavo ir Alytaus muzikos mokykloje vykusiam vakarui, kuriame buvo pažymimos 80-osios metinės, kai Alytuje mirė žymaus kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio motina. Tuo pat metu Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už Čiurlionių giminę.

     Čiurlionių šeima susijusi su visa Dzūkija. Pradžia reikėtų laikyti 1853-iuosius, kai Lazdijų rajono Seirijų miestelyje gimė Adelė Radmanaitė -busimoji M.K. Čiurlionio motina. Seirijuose, apleistose buvusiose evangelikų liuteronų kapinėse, iki šiol nesulaukiančiose dėmesio, palaidoti pasaulyje Lietuvą garsinančio menininko seneliai.

     Iki šiol nėra ištirta, kokiu būdu XIX amžiaus pradžioje nemažai vokiečių šeimų iš Bavarijos pateko į Lietuvą ir apsigyveno Seirijuose. Bet taip į Lietuvą pateko M.K. Čiurlionio seneliai iš motinos pusės. Kadangi Adelės tėvas tragiškai žuvo, kai ji buvo dar maža, motinai, likusiai su būriu vaikų, buvo nelengva. Keturiolikmetę Adelę senoji Radmanienė išleido į Alytų, kur busimosios M.K. Čiurlionio motinos pusbrolis dirbo taikos teisėju. Čia ji mokėsi, dirbo.

     Ir tai buvo ne vienintelės jos sąsajos su Alytumi. Ištekėjusi už būsimojo kompozitoriaus ir dailininko tėvo, pagimdžiusi 11 vaikų, ji į Alytų grįžo ir numirti. Tai atsitiko 1919 metais, kai į Lietuvą grįžo iš Ukrainos, kur jos šeimą buvo nubloškęs Pirmasis pasaulis karas. Čia A. Radmanaitė-Čiurlionienė priglaudė savo pavargusią galvą.

     Alytuje buvo gražiai paminėtos M.K. Čiurlionio motinos 80-osios mirties metinės, taip pat pagerbtas jos sūnų bei Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės atminimas.

     Negalėjęs atvykti M.K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtojas, Seimo Pirmininkas V. Landsbergis per Seimo narę alytiškę O. Sunconienę perdavė sveikinimus bei linkėjimus, pasidžiaugęs gražia iniciatyva pagerbti kompozitoriaus ir dailininko motiną. (Kauno diena, Nr 78)

J. ir V. Žygai sugrįžo į Tėvynę

     Kauno Petrašiūnų kapinėse perlaidoti iš Jungtinių Valstijų parvežti Janinos Jarošūnaitės-Žygienės (1924-1998) ir Vytauto Žygo (1923-1993) palaikai. Velionių sūnus dr. Arvydas Žygas, gimęs ir užaugęs Amerikoje, sugrįžo į tėvų gimtinę pačiais pirmaisiais Atgimimo metais. Dabar A. Žygas dėsto Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje ir Vytauto Didžiojo universitete, dalyvauja akademinėje, religinėje, socialinėje veikloje, rūpinasi vaikų ir jaunimo globos reikalais.

     Kauno Prisikėlimo bažnyčioje, kur buvo pašarvoti J ir V. Žygų palaikai, perlaidojimo išvakarėse vyko meditacijų ir maldų vakaras, prisimenant praradusius tėvynę karų audrose. Apie nepriklausomos Lietuvos (1918-1940) jaunimo idealus ir būtį, Tėvynės praradimo skausmą kalbėjo, vėliau - atsisveikinimo ir padėkos žodį Tėvams ir juos palydintiesiems tarė dr. Arvydas Žygas. Krikščioniškoje šeimoje užaugęs sūnus ypač akcentavo savo tėvų paprastumą ir ištikimybę vienas kitam. (Lietuvos aidas, Nr. 95)

Padėtas kertinis akmuo

     Šateikių miestelyje Kėdainių rajone padėtas kertinis akmuo žinomo lenkų ir lietuvių poeto Česlavo Milošo kultūros centrui. Iškilmėse dalyvavęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus pabrėžė, kad centras skleis modernias mintis ne tik Lietuvai ir Lenkijai, bet ir visai Europai bei pasauliui.

     Šateikiuose — gimtajame Milošo miestelyje — pradėtas statyti kultūros centras turėtų atverti duris  2000 metais. Čia bus rengiami ne tik literatūros vakarai, susitikimai su įžymiais rašytojais, kitais meno žmonėmis, rodomi spektakliai, bet ir įsikurs Č. Milošo muziejus. Ir dabar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu save laikantis, Česlavas Milošas gimė Šateikiuose 1911 metais ir šiuo metu yra laikomas vienu geriausių XX amžiaus poetų. Nuo 1960 metų Č. Milošas nuolat gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje ir žlugus komunistiniam režimui Lenkijoje poetas dažnai atvyksta į šias abi šalis. 1980 metais jis tapo Nobelio literatūros premijos laureatu.(Lietuvos aidas, Nr 201)

Mosėdžio akmenų muziejui - 20

     Mosėdžio unikalių akmenų muziejui sukako dvidešimt metų.

     Muziejuje dominuoja ledynmečio akmenų rieduliai, atkeliavę kartu su ledynais iš Fenoskandijos kraštų prieš 800 tūkst. - 13 tūkst. metų. Tūpdamas ledynas plovė, ardė, gludino riedulių paviršių, darė fantastiškų raštų ir formų skulptūras.

     Daktaras Vaclovas Intas pirmąjį akmenį į savo sodybą Mosėdyje parsivežė dviračiu. Pradėjęs dirbti ligoninės gydytoju, jis rūpinosi ir ligoninės aplinka, sodino dekoratyvinius krūmus, medžius, įrengė gėlynus ir prie jų priderino paprastus laukų akmenis, surinktus čia pat laukų platybėje. O Mosėdžio apylinkės tais metais buvo ypač akmenuotos. Kaimynai iš pradžių juokavo, kad daktaras susirgo iki tol nežinoma “akmenlige”, o paskui ir patys užsikrėtė - ėmė akmenis nešti ir vežti į savo sodybas.

     Reikėjo skubėti, nes laukų melioravimo banga šlavė visus iš eilės akmenis. Jie buvo sprogdinami Šilalės kaimo žvyro karjere. Daktaras lydėjo melioratorius, stebėjo išverčiamus akmenis ir įdomesnius iš karto atrinkdavo. Melioratoriai savo ruožtu noriai talkino gydytojui, nors už akių stebėjosi negalėdami suvokti šio žmogaus keisto polinkio. Sunumeruoti akmenys būdavo neliečiami, nes visi žinojo, kad bus vežami į Mosėdį, į akmenų po atviru dangumi muziejų. Ir pavieniui randami akmenys taip pat buvo numeruojami baltais aliejiniais dažais pagal genetines petrografines riedulių grupes. Žiemą pašalus, būdavo suguldomi ant plieno lakštų ir traktoriais atvelkami į Mosėdį.

     Šiandien ši riedulių ekspozicija įgauna vis didesnę reikšmę pažintiniu, etniniu, kultūriniu, estetiniu auklėjamuoju, išliekamuoju ir kitais požiūriais. Muziejų nuolatos lanko Lietuvos ir užsienio turistai. (Lietuvos aidas, Nr 83)

Kuo nusikalto anūkai?

     Ne vieno laikraščio redakcija rašiniuose žodį “anūkas” keičia į “vaikaitis”, net tokiame paprastame sakinyje, kaip: “Senelė džiaugiasi, kai pas ją į kaimą atvažiuoja anūkėliai”. Rašinyje galima išbraukti ką nori, bet senelė tuos pipirus vis tiek vadins anūkėliais. “Perkrikštyti” juos į vaikaičius jai liežuvis neapsivers. Sunku suprasti, kodėl iš kalbos varomas senas ir gražus žodis?.. Kuo nusikalto anūkėliai?

     Pastaruoju metu vis dažniau vartojamas žodis “kariūnai” - visai net to žodžio reikšme. Juo įvardijami tikrosios tarnybos kariai. Tačiau kariūnai - tai ne šiap sau kariai, o Karo mokyklų kursantai, kadetai. Jei eilinius, puskarininkius ir karininkus norime įvardinti vienu žodžiu, tai juos galime vadinti kariškiais. Kariškiais vadintini kariai, kai nežinomas ar nenorimas minėti jų laipsnis. Žodis “kariūnai” tai progai tinka ne labiau negu karvei balnas...

     Ausį įrėžia žodis “lietuvaičiai”. “Lietuvaičiai laimėjo...” “Lietuvaičiai pralaimėjo...” Ir taip lyg iš gausybės rago. Telieka laukti, kad Europoje atsiras ir daugiau naujų tautybių: rusaičių, serbaičių, vokietaičių, ispanaičių... Vis rasdamas į laikraščių puslapius prikaišiotų “lietuvaičių” imi galvoti, kad jau gėdinamės savo tautos vardo.

     Ne be reikalo sakoma, kad iš didelio rašto išeinama iš krašto...

Zenonas Mikalauskus (Lietuvos aidas,Nr. 164)

Mokslininkai ir menininkai - prieš muziejų Grūto miške

     Žymūs Lietuvos mokslininkai - akademikai, profesoriai, taip pat visuomenės veikėjai, rašytojai, dailininkai, architektai, aktoriai, režisieriai, žurnalistai savo parašais pritarė “Laboros” pareiškimui prieš Grūto miške kuriamą komunistinių nusikaltėlių skulptūrų muziejų. Tarp pasirašiusiųjų - Bronius Grigelionis, Zigmas Zinkevičius, Edvardas Gudavičius, Antanas Tyla, Nijolė Felicija Sadūnaitė, Gintautas Česnys, Gediminas Karalius, Eduardas Budreika, kitos iškilios asmenybės.

     Vilniaus miesto Sąjūdžio grupių susivienijimas “Labora” savo susirinkime priėmė pareiškimą Lietuvos Respublikos Prezidentui, Seimo Pirmininkui ir Ministrui Pirmininkui, kad Dzūkijoje, Grūto miške, partizanų krauju ir jų motinų ašaromis aplaistytoje žemėje nebūtų kuriamas sovietinių paminklų nusikaltėliams muziejus. Pritardami šiam pareiškimui žymūs mokslininkai, menininkai ir visuomenės veikėjai teigia, kad nėra pasaulyje nė vienos valstybės, kuri savo budeliams ir tautos genocido vykdytojams kurtų muziejų. Reikalaujama sustabdyti muziejaus kūrimo darbus. (Lietuvos aidas, Nr. 94)

Žąsys nulesė 140 hektarų pasėlių

     Praskrendančios žąsys Šilutės krašte nulesė maždaug 140 hektarų pasėlių. Būriais užpuolę kooperatyvo "Juknaičių rapsas" pasėlius žąsys nulesė 140 hektarų sudygusių avižų, pupų ir žirnių mišinių. Pasak “Pamario” laikraščio, Žemės ūkio skyriaus sudaryta komisija apskaičiavo, jog sparnuočiai padarė daugiau kaip 30 tūkst. litų nuostolių. (Lietuvos aidas, Nr 87)