Spausdinti

CHIARA LUBICH

“Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs - atras ją”. (Mt 10,39).

     Šiame skaityme du būdai padeda mums geriau suprasti ir tikėti, kad mūsų žemiškasis gyvenimas nesibaigia mirtimi. Dievas mums duoda tą nepaprastos vertės pagrindinį ir autentišką gyvenimą, kurį Jėzus, ateidamas į šią žemę, savo gyvenimo pavyzdžiu ir mirtimi nupelnė mums. O tai duoda mums drąsos ir pasiryžimą gyventi tuo būdu, kad galėtumėm nusipelnyti tą Dievo duotą dovaną, net “neprarasdami” mūsų žemiškojo gyvenimo ir galėtumėm pasiekti amžinąjį gyvenimą.

     “Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs - atras ją”.

     Kai Jėzus tuos žodžius sakė, Jis galvojo apie savo kančią. Kaip ir visi krikščionys, mes turime būti pasiruošę, sekti mūsų Mokytoją, pasilikdami ištikimais Evangelijai, nors prarasdami mūsų gyvenimą, net mirdami iš prievartos, jei būtina, ir su Dievo malone laimėsime tikrąjį gyvenimą. Jėzus buvo pirmasis, kuris “prarado” savo gyvenimą, bet Jis jį atgavo ir buvo pašlovintas. O Jis įspėjo mus: “Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o negali užmušti sielos” (Mt 10, 28). Šiandieną Jis sako mums: “Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs - atras ją”.

     Jei skaitai Evangeliją atidžiai, matysi, kad Jėzus tai kartoja šešetą kartų. Tai rodo, kaip labai svarbu tai ir kaip labai Jėzus vertina.

Skaitant šiuos žodžius, dvi egzistencijos rūšys palengvinamos: žemiškasis gyvenimas, kuris skirtas šiam pasauliui, ir antgamtinis gyvenimas, kuris yra Dievo duotas per Jėzų, gyvenimas kuris nesibaigia mirtimi ir kurio niekas negali atimti iš mūsų.

     Todėl mes galime pasirinkti tarp dviejų požiūrių: vienas gali reikšti mūsų žemiškąjį gyvenimą, manant, kad jis yra mūsų vienintelis “gėris”. Toks požiūris skatina mus galvoti tik apie save, savo reikalus, savo vaikus, tuo būdu atsiskirdami nuo kitų ir užtikrindami tik save. Toks tuštybės kelias neišvengiamai baigiasi tikroje mirtyje. Kitas pasirinkimas užuot to, mus įgalina tikėti, kad

     Dievas duoda mums tą išmintingą, nuostabų ir tikrą gyvenimą. Tai duoda mums drąsos gyventi taip, kad galėtumėm pelnyti tą dovaną, kuri mus įgalina “prarasti” mūsų žemiškąjį gyvenimą, kad galėtumėm pelnyti tą kitą gyvenimą.

     “Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs - atras ją”.

     Bet Jėzui įtikinėjimas prarasti gyvenimą nėra vien tik raginimas kankinystei. Tai yra esminis ir pagrindinis įstatymas krikščionio gyvenimui.

     Mes turime būti pasiruošę nestatyti savęs pirmoje vietoje kaip mūsų gyvenimo idealą, be to įprasto savanaudiškumo jei mes norime būti tikrais krikščionimis, turime laikyt savo gyvenime Kristų pirmoje vietoje. Ko Kristus iš mūsų nori? Meilės kitiems. Jei tai bus mūsų gyvenimo būdas “prarasime” tą žemišką gyvenimą ir gausime amžinąjį.

     Iš tikrųjų tai nereiškia, kad ir vėl turėsime dėmesio kitiems, kaip kai kuriems žmonėms atrodytų. Krikščionys turi ryžtingai vykdyti visus įsipareigojimus.

     “Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs - atras ją”.

     Vykdydami Jėzaus įsakymus, kurie visi sutelkti meilėje, po Jo trumpo gyvenimo žemėje mes taip pat rasime amžinąjį gyvenimą.

     Prisiminkime, ką Jėzus darys ir sakys teismo dieną. Tiems, kurie yra Jo dešinėje: “Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas - mane aprengėte, ligonis -mane aplankėte, kalinys - atėjote pas mane”. (Mt 25,34-36).

     Kad galėtumėm dalyvauti tame gyvenime, kuris nesibaigia, Jis kreips dėmesį tik į vieną dalyką: ar mes mylėjome artimą. Todėl ką mes bedarytumėm iš meilės artimui, Jis tokią meilę priims kaip mūsų meilę Jam.

     Kaip mes galėtumėm gyventi pagal tuos žodžius? Kaip mes galėtumėm “prarasti” savo gyvenimą net dabar ir vėl jį surasti? Mes turime ruoštistam lemiamam, nepaprastam ir paskutiniam tyrimui, kuriam ir buvome gimę.

     Stebėkime, kas dedasi aplink mus ir pripildykime mūsų dieną meilės veiksmais. Kristus pats gyvena mūsų šeimose, žmonėse, su kuriais kartu dirbame, mūsų valstybinėse pareigose ir kai ilsimės.

     Tad darykime ką nors gero kiekvienam. Ir neužmirškime tų, su kuriais susipažįstame per draugus ar sužinome apie juos per spaudą... Tad darykime ką nors gero kiekvienam nuoširdžiai. O kai esame pavargę ir nieko negalime daryti, tada turime melstis su meile už mūsų artimą, kurį tik prisimename. Meilė ir išreiškia mūsų tikrą rūpestį kitais.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius