Spausdinti

Romualdas Kriaučiūnas

     Štai ką vadinamoji bostoniškė Lietuvių enciklopedija 1985 metais rašė apie kun. Juozą Zdebskį.

     “Zdebskis Juozas (g. 1929 Naujienos k., Marijampolės vls.) kunigas. Baigęs Kauno kunigų seminariją, dirbo parapijose. Būdamas vikaru Prieniuose, 1971 buvo suimtas už vaikų katekizaciją ir išvežtas į Vilnių, kur ji nuteisė vieneriems metams bendrojo režimo stovyklom Bausmę 1971-72 atliko Pravieniškių koncentracijos lageryje. Kurį laiką neleido eiti kunigo pareigų. Valdžia vertė iškelti iš Vilkaviškio vyskupijos į Latvijos pasienį Kučiūnų klebonu, bet to įsakymo atsikratyta. 1975 vasario 25 buvo paskirtas Šlavantų klebonu. Buvo Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto narys, rašėsi po protestais dėl kunigų persekiojimo ir sufabrikuotų kaltinimų bei teismų. 1980 spalio pirmomis dienomis parapiečiai rado kleboną visą žaiz-duotą. Nuvežus į Kauno ligoninę, rasta visame kūne antrojo ir trečiojo laipsnio nudegimų. Saugumo policijos buvo pareikalauta, kad gydytojai pripažintų žaizdas, atsiradusias dėl venerinės ligos, bet ne dėl apdegimo. Kaip, kur, kieno jis buvo apdegintas, liko nežinoma. Žmonės tebeprisimena, kad visą savaitę apylinkėje sukiojosi mašina su trimis vyrais, sulaikinėjo žmones ir juos tikrino. Spėjama, tykojo pagauti bevažiuojantį kun. J. Zdebskį”.

     Pasitraukdama iš Lietuvos KGB stengėsi sunaikint arba išvežti visus jos veiklą demaskuojančius dokumentus, tačiau kai kurių disidentų ir kunigų baudžiamosios bylos, taip pat ir LKB kronikos sekimo bylos išliko. Viena jų -kun. Juozo Zdebskio sekimo byla. Jos puslapiai papildo Bažnyčios kančių mozaiką bei pateikia naujų faktų apie kun. J. Zdebskio asmenybę.

     Pasinaudodamas šiais archyvais, Vidas Spengla parašė Akiplėša - KGB Kova prieš Bažnyčią. Operatyvinio tyrimo byloje Akiplėšos slapyvardžiu įvardintas kun. Juozas Zdebskis.

     Akiplėšos autorius savo žodyje susumuoja šios knygos esmę. “Bažnyčia - ne tik Kristaus vietininkės simbolis: tai Kristaus kryžių nešanti Jo tauta, klumpanti ir besikruvinanti į savo laiko akmenis, tačiau vėl kylanti, atsinaujinanti ir einanti į Prisikėlimą. Ir kuo nuožmiau ji persekiojama bei niokiojama, kuo labiau ji suvargusi ir žaizdota, tuo didesnę savo ištikimųjų vaikų meilę ir pasiaukojimą ji žadina. O tokių jos vaikų buvo ir yra daug, ne tik kun. Juozas Zdebskis. Jo gyvenimo ir tarnystės kelias padeda pažvelgti tik į dalelę Kristaus Bažnyčios Lietuvoje žaizdų ir šventumo. Ne todėl, kad tai jo, o ne kito kelias, o todėl, kad KGB archyve išliko jo sekimo byla”.

     KGB bylos šiandien leidžia aiškiau suvokti tų dienų Bažnyčios didybę ir tragizmą. Užmiršti juodų KGB ir jų talkininkų darbų nereikia. Tai istorija, ir ji turi būti mums mokytoja.

     Kun. Juozas Zdebskis buvo vienas aktyviausių kunigų, kurie neapribojo kunigo tarnystės tik bažnyčios sienomis, kaip reikalavo valdžia. Kun. Zdebskis lankė šeimas, organizuodavo jaunimo susitikimus, rekolekcijas, aktyviai dalyvaudavo viešuose renginiuose, pogrindinėje veikloje. Kunigo tarnystę suprato kaip Tiesos apie Dievą ir žmogų liudijimą. Pastaroji jo savybė KGB buvo pavojingiausia, nes jo tiesus žodis apie žmogaus - Dievo vaiko -orumą, Bažnyčios persekiojimą, žmogaus teisių pažeidimus, okupaciją visus klausytojus skatino mąstyti, išsivaduoti, save ugdyti.

     Iki šiol kun. Juozo Zdebskio raštų bei apmąstymų išleista bent keturios knygos. Šalia to, yra dar keturios, jau kitų parašytos knygos apie šį nuostabų kunigą. Jas beskaitydamas pamatai, kiek čia daug skausmo, kiek čia džiaugsmo, kiek pavojų ir meilės sutelkta. Tai šventojo būta! Noriu pacituoti Lazdijų dekano kun. V. Jalinsko žodžius, pasakytus prie kapo duobės 1986 vasario 10 dieną: “Budėjome prie Tavo, kunige Juozai, karsto. Dieną ir naktį dalijome šv. Komuniją. Gyva adoracija - ne gėlės - puošė altorių. Prie Tavo karsto, kunige, nuolat budėjo jaunimas. Vieną sušalusį nekūrenamoje bažnyčioje besimeldžiantį jaunuolį paklausiau: “Ką tau davė velionis? Gal automobilį nupirko?’ O jis atsidusęs su ašara akyse pasakė: ‘Jis man Dievą davė!’ Dieve mano, jis tau Dievą davė!.. Ir todėl noriu kiekvienam iš kunigų pasakyti: broliai, ką pasėjom, tą ir pjausim...”

     Vėliausioji knyga yra Mylėti artimą: Liudijimai apie kunigą Juozą Zdebskį pagal dokumentinio filmo videomedžiagą. 1997 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos televizijos salėje būreliui žurnalistų, visuomeninkų ir buvusių disidentų parodytas naujas dokumentinis filmas apie kun. Juozą Zdebskį. Tai keturiasdešimt penkių minučių juosta, pavadinta “Mylėti artimą”, sukurta režisieriaus, Lietuvos televizijos filmų studijos direktoriaus Juozo Saboliaus ir žurnalisto Andriaus Gudausko.

     Filmo kūrėjus laukė nelengvas uždavinys: “Kaip kalbėti apie žmogų, kuris dar gyvas buvo tapęs legenda, o šiandien ne vienam savo mokiniui ar bendražygiui atrodo tartum nepaskelbtas šventasis? Kita vertus, kaip padaryti, kad kunigo Zdebskio gyvenimas nebūtų paverstas pigia detektyvine istorija, kurioje klastingas ir žiaurus KGB aparatas persekioja bebaimį kovotoją ir galų gale jį sunaikina?”

     Knygoje rašoma, kad filmo autoriai šių pagundų išvengė. Jų sukurtas kun. Zdebskio portretas pirmiausia kalba mums apie tikrą, pasišventusį kunigą, dvasios žmogų, krikščionį, kuris paslaptingai mylėjo ir tarnavo kitiems.

     Po filmo premjeros režisierius Juozas Sabolius kalbėjo: “Gaila, bet aš nemačiau jo gyvo... Pasirinkome vaizduoti jo dvasinį gyvenimą, jo kunigystės pašaukimą. Atvirai pasakysiu, aš patyriau dvasinį nokautą, susipažinęs su juo. Aš netikėjau, kad tokių žmonių gali būti... Norėjau sukurti filmą zdebskišką, tai yra kiek įmanomai paprastesnį. Juk kun. Juozas niekam dėl nieko nesiaiškindavo. Jis niekados niekam nesiteisindavo”.

     Šio pranešimo pradžioje buvo cituotas Lietuvių enciklopedijos aprašymas, kur sakyta, kad “Kaip, kur ir kieno jis buvo apdegintas, liko nežinoma”. Išlikusiuose KGB archyvuose atsakymas aiškus. Tai buvo KGB darbas!

     Nors KGB kun. Zdebskį vis sekė, visaip stengėsi jo veiklą neutralizuoti, sukompromituoti, tačiau jis dirbo kaip dirbęs. Tada Lietuvos SSR KGB pirmininkas gen jam Juozas Petkevičius 1980 m. birželio 19 kreipėsi į SSRS KGB 5 valdybos viršininką F. Bobkovą, išdėstydamas prieš kun. J. Zdebskį panaudotas priemones ir prašė: “Siekiant nutraukti ‘Akiplėšos’ priešišką veiklą, sustiprinti tarp reakcionierių ir vienuolių neigiamą nuomonę apie jį, matome, kad tolimesniam objekto sukompromitavimui būtina prieš jį panaudoti spec. priemonę. Prašome jūsų pagalbos, kad nurodyta priemonė būtų realizuota”. Maskva pagalbą suteikė. 1980 m. spalio 3 d. jis buvo nudegintas cheminėmis medžiagomis, užpiltomis ant automobilio sėdynės. Paguldžius į ligoninę, KGB davė gydytojams nurodymą šį nudeginimą įforminti kaip venerinę ligą. Artimųjų bendražygių dėka, jis buvo pagrobtas iš ligoninės ir slapta gydomas. Nudegimas buvo labai pavojingas, nes sutrikdė širdies ir inkstų darbą. Slaugantieji ir pats kunigas abejojo, ar pasveiks. “Tačiau kunigas Juozas Zdebskis pasveiko ir toliau kovojo dėl Bažnyčios reikalų, kol netikėta avarija (gal taip pat KGB suorganizuota?) 1986 m. vasario 5 d. nutraukė jo gyvybę”. Tokį KGB įsiterpimo įtarimą paskatino monsinjoras Vincentas Jalinskas savo atsiminimuose: “Man teko jo kūną tvarkyti, išimti užlūžusius stiklus. Stiklų daug radom,išėmėm stiklus, paskui į grabą sudėjom. Visa galvelė - kaulai judėjo. Ir dabar man tokia mintis: čia kažkas - šioj vietoj (kaktoje) buvo man įtartina. Kad aš žiūrėjau, žiūrėjau ir kaip pirštu tik paliečiau, man labai jau giliai pirštas įslinko. Tai man labai didelis klaustukas: ar jis iškart mirė, ar paskui dar kažkas padėjo jam numirti...”

     Taip, kūnas jau yra miręs, bet jo dvasia su mumis yra gyva. Tuo tarpu, kun. Zdebskio žodžiais tariant, tegul Dievas mums visiems nepagaili skausmo.