Karolis Ceplys
Aš nepažįstu nė vieno žmogaus, kuriam artimesni būtų “modernieji” kunigai. Paprašius paaiškinti, visi jie atsako, kad “moderniesiems” kunigams reikia modernios bažnyčios, o tokiai pastatyti būtini pinigai, kuriuos aukoja ir pilna, ir pustuštė kišenė.
Žiūrėk, užeini į moderniąją bažnyčią ir pasijunti kaip sporto salėje: nei čia jauku, nei čia šilta, nei malonu. Atrodo, kad nė Visagalio čia nėra.
Tokioje moderniojoje bažnyčioje, tarp keturių sienų, išsėdime kelias valandas, nes “modernusis” kunigas neskaito pamokslų, o kritikuoja tą ar aną visuomenės atstovą, kuris kažkur kažkada neteisingai pasielgė, o įsikarščiavęs net pradeda aiškinti, kad mūsų tol nepriims į Europos Sąjungą, kol valdžios vyrai taip elgsis.
Ir pabandyk nebeiškentęs vidury pamokslo persižegnojęs išeiti: kunigas tave tuoj apkaltins, kad tu priklausai tiems niekadėjams, dėl kurių Lietuvos ir nepriima į Europos Sąjungą. Kai kunigas baigia pamokslus, pasijunti kaip tėvynės priešas.
Jei kunigas pamato kokią bobutę, nelaiku laikančią rankose rožančių ir kalbančią poterius, vėl pasigirsta priekaištai, neslepiamas susierzinimas.
Manau, kad pinigus, skirtus moderniųjų bažnyčių statybai, geriau išdalinti vaikų namams ar ligoninių atnaujinimui, nes mums dar vienos, panašios į sporto salę, nereikia.
“Tradicinėse” kaimo bažnytėlėse viskas kitaip.
Ateini ankstų rytą į bažnytėlę, visa ji kvepia gėlėmis, o pažvelgus altoriaus link, tau nusišypso senas kunigėlis. Jis prieina, pasisveikina, pasiteirauja apie artimuosius, paklausia, ar nenori išpažinti nuodėmių. Jei atėjai sielos apraminti - prašau, sėsk, susikaupk, apmąstyk savo gerus ir blogus darbus, jei su Visagaliu atėjai pasikalbėt - tai nueik prie altoriaus, atsiklaupk, persižegnok, o toliau jau gali su Juo kalbėtis, kiek tik nori, - juk Viešpats niekada nuo tavęs nenusigręš, jei tik tu Jo neatstumsi. Nors pro senų bažnytėlių sienas ir vėjai švilpia, viduje vis tiek šilta, jauku ir gera.
Kunigėlis parenka tokius pamokslus, kurių pasiklausius imi galvoti, kaip čia to blogio atsikratyti. Mišioms pasibaigus, kunigėlis atsistoja tarpduryje, kiekvienam išeinančiam paspaudžia ranką ir pakviečia dar kartą apsilankyti.
Jei išėjus iš kaimo bažnytėlės atrodo, kad ir saulė tau šypsosi, tai grįžtant iš modernios bažnyčios atrodo, kad tuoj tuoj dangus įgrius.
Mes turime giminių Amerikoje. Jų proseneliai išsikėlė iš Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstijas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jie dažnai mus lanko. Kiekvieną kartą atvykę, jie nori pamatyti kuo daugiau bažnyčių. Kai jie įeina į seną bažnytėlę, pastebime, kad juose atgimsta prosenelių meilė Lietuvai. Jie parkrenta ant kelių, persižegnoja ir dėkoja Dievui, kad Jis išsaugojo tokį be galo gražų kraštą. Vienoje bažnytėlėje jie išbūna kelias valandas. Norėdami parsivežti patirtą įspūdį į savo šalį, jie fotografuoja vos ne kiekvieną bažnytėlės kampelį.
Kartą mes pravažiavome pro moderniąją bažnyčią. Jiems paklausus, kas tai per pastatas, aš paaiškinau:
- Tai nauja bažnyčia.
Jie nustebo, nes tas pastatas pasirodė kaip nauja sporto salė. Tada visų mūsų nuomonė sutapo. Man pasidomėjus, ar jie norėtų bažnyčią apžiūrėti, jie atsakė, kad jų ten visai netraukia. Man pasirodė keista, nes dažnai jie nori pamatyti kuo daugiau naujovių, bet šį kartą į tą pusę net nepasižiūrėjo.
Vėliau aš supratau... Jie norėjo pamatyti klonius, kuriais kadaise vaikščiojo jų proseneliai, apsilankyti bažnyčiose, kuriose jie melsdavosi, o tokius “modernius” svetimus pastatus jie gali pamatyti ir savo šalyje.
Man “tradiciniai” kunigai artimesni, nes jie moka išklausyti ir niekada tau nepriekaištauja, jei ką ne taip padarai. Jeigu reikia išsikalbėti, atsiprašyti Visagalio už padarytas klaidas, tai kunigas ne tik atleidžia nuodėmes, bet ir pabūna pačiu geriausiu tavo draugu - klausytoju.
Manęs netraukia naujos, šaltos ir nejaukios bažnyčios, kurios nepanašios į tradicinius Dievo namus. Aš savas tik senoje įprastinėje bažnytėlėje, kuri primena jaukius senelių namus ir kurioje sutinku jauną ar seną “tradicinį” mielą kunigą.
