Spausdinti

Paruošė Laima Krivickienė

KRIKŠČIONYBĖ LIETUVOS MENE

     Šventas Tėvas Jonas Paulius II apaštaliniame laiške “Trečiajam tūkstantmečiui artėjant” maloniai kviečia kiekvieną “pagal išgales prisidėti, kad būtų paminėtas 2000 metų Jubiliejus, kuris tikrai neša ypatingą Viešpaties malonę Bažnyčiai ir visai žmonijai”. Atsiliepdamas į šį kvietimą, Lietuvos dailės muziejus rengia monumentalią parodą, Krikščionybė Lietuvos mene, kuria siekiama vertingiausias meno kūriniais išreikšti krikščioniškosios kultūros Lietuvoje savitumą ir vertę.

     Per 5000 Lietuvos menininkų sukurtų, arba į Lietuvą patekusių ir parodoje eksponuojamų meno vertybių lankytojai pamatys Taikomosios dailės muziejuje - istoriniame Vilniaus žemutinės pilies Arsenale. Paroda apims visą šio didingo pastato erdvę ir bus išdėstyta 3000 kv. m plote.

     Parodos centre - pirmą kartą eksponuojamas Vilniaus katedros lobynas - unikali XIV-XX a. meno vertybių kolekcija, mūsų nacionalinė relikvija, susiejanti garbingą kelių šimtmečių Bažnyčios, tautos ir valstybės istoriją su dabartimi, ugdanti istorinę savimonę ir pilietinį pasididžiavimą. Per šimtmečius Vilniaus katedros lobynas sukaupė aukščiausio meninio lygio auksakalystės šedevrus, nusagstytus brangakmeniais, puoštus ažūriniais ornamentais, reljefinėmis ir emalio kompozicijomis.

     Krikščionybės Lietuvoje laikas parodoje atskleidžiamas vertingiausiais gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo, istorizmo stilių taikomojo ir vaizduojamojo meno kūriniais - tapybos, skulptūros, juvelyrikos, tekstilės, grafikos ir kt. darbais, religinės tematikos liaudies meno unikumais.

     Paroda taps įžanga į Lietuvos vardo tūkstantmečio - Mileniumo paminėjimą

      (Santara. 99.žiema.33)

PRISIKĖLIMO ŠVENTOVĖS LIKIMAS -TAUTOS MORALINIS VEIDAS

     Kauno arkivyskupijos kurija, Kauno miesto savivaldybė, Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno deputatų klubas Kauno miesto savivaldybėje organizavo konferenciją “Prisikėlimo šventovės ateitis”.

     Mūsų tėvai dar 1922 metais buvo nutarę pastatyti bažnyčią - padėkos už atgautą laisvę simbolį - paminklą, teikiantį jėgų tautos atgimimui ir primenantį, kad visos aukos tėvynei nebuvo ir nebus beprasmės. Tada prof. Pranas Bučys pirmasis iškėlė mintį, kad Nepriklausomybės atgavimo paminklas turėtų būti bažnyčia. Šiai minčiai pritarė ir J. Tumas-Vaižgantas. 1934 metais, per Eucharistinį kongresą, buvo pašventintas šventovės kertinis akmuo. Lietuva buvo paaukota Švč. Jėzaus Širdžiai. Prasidėjo lėšų rinkimas. Statybos darbai tęsėsi iki 1940-ųjų. 1952 metais pagal potvarkį, šiame neužbaigtame statinyje buvo įkurta gamykla. Atgavus Nepriklausomybę, fabriku paversta bažnyčia sugrąžinta tikintiesiems. Ją atstatant, buvo būtina įvertinti visiškai pasikeitusią urbanistinę situaciją ir pasikeitusias liturgines nuostatas, patvirtintas II Vatikano Susirinkimo.

     Pakitimai diktuoja ir patvirtina nuostatą, jog bažnyčia turėtų tapti Prisikėlimo šventove, kuri tarnautų ne vien tik sakraliniams poreikiams. Visų atvykstančių patogumui po bažnyčios šventoriumi siūloma įrengti požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, autobusams planuojama aikštelė prie Žemaičių gatvės, po pietine šventoriaus dalimi siūloma įrengti katalikų jaunimo centrą. Šventovė, stovinti ant kalno, gerai iš visų miesto dalių pasiekiama žvilgsniu, nuo Vienybės aikštės būtų pasiekiama takais, kylančiais į šventoriaus pietvakarinę dalį. Kanauninkas Kapočius anuomet rašė: “Apatiniame bažnyčios aukšte bus dar erdvesnė koplyčia su savo altoriais, atskirais vargonais ir ištisais rūmais mirusiems pagerbti”...

     Deja, aplink Prisikėlimo šventovę tebestovi pastoliai... Artėjantis Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetis, Krikščionybės 2000 metų ir valstybės tūkstantmečio jubiliejai nebus visaverčiai, jeigu nesugebėsime sutelkti visų tautos galimybių tęsti ir užbaigti tėvų pradėtą darbą. Prisikėlimo šventovės likimas - tautos moralinis veidas. Konferencijos dalyviai pritarė iniciatyvinės grupės siūlymui steigti Prisikėlimo šventovės rėmimo fondą. Prisikėlimo šventovės ateitis priklauso nuo mūsų visų. (XXI amžius Nr. 95)

LIETUVOS JAUNIMAS RUOŠIASI EUROPOS SUSITIKIMUI VARŠUVOJE

     Prieš šešiasdešimt metų brolis Rožė, dabar jau tapęs ekumenizmo simboliu, pradėjo evangelizacinį darbą tarp jaunimo. Mažame Pietų Prancūzijos Taizės kaimelyje jis įkūrė brolių bendruomenę, kuri dabar jau ištisus metus priima piligrimus -jaunimą, atvykstantį iš visos Europos. Ypač vasarą čia gausu atvykstančių, daug atvyksta ir iš Lietuvos. Taizės brolių, bendruomenės dėmesys socialinėms problemoms skatina ir Lietuvos jaunimą, grįžusį namo, nelikti abejingą aplinkinių vargui.

     Kasmetiniai Europos jaunimo susitikimai vyksta vis kitose vietose. Pernai Milane vykusiame susitikime lietuvių buvo apie keturis tūkstančius, t.y. viena didžiausių tautinių grupių šiame susitikime. Bendras dalyvių skaičius Milane siekė šešiasdešimt tūkstančių. Tai labai gera proga jaunimui priartėti prie tikėjimo ir Bažnyčios. Po tokių piligriminių kelionių grįžę jaunuoliai neretai aktyviai įsitraukia į Lietuvos Bažnyčios gyvenimą. Jie tampa nuoširdžiai praktikuojantys ir vis labiau sąmonėjantys bendruomenės nariai. Taizės brolių vykdoma susitaikymo misija didelį indėlį įneša į ekumenizmo idėjų praktinį įgyvendinimą. Burdami jaunimą bendrai maldai už pasaulio vienybę ir taiką, Taizės broliai veda juos prie tikėjimo šaltinio, moko pažinti Dievo žodį.

     Lietuvoje jau prasidėjo intensyvus pasiruošimas Taizės brolių, bendruomenės organizuojamam Europos-jaunimo susitikimui Varšuvoje. Šiemet susitikimas vyko Šiaulių B. Andriuškos, SJ katalikiškoje pradinėje mokykloje, susitikime daug dėmesio skirta maldai. Be maldos, jaunimas dalijos patirtimi, aptarė su kelione susijusius klausimus. Į susitikimą atvykęs svečias iš Varšuvos džiaugėsi, kad Lietuva stropiai ruošiasi būsimam jaunimo susitikimui. Susitikime dalyvavo 75 dalyviai iš įvairių Lietuvos miestų, jiems talkino tėvai jėzuitai -Šv. Ignaco bažnyčios rektorius kun. Anicetas Tamošaitis SJ ir kun. Vidmantas Šimkūnas SJ (XXI amžius Nr. 95)

MAŽVYDAS - TAUTOS PRANAŠAS IR ŽADINTOJAS

     Trumpam sugrįžkim į XVI amžiaus Lietuvą. To meto Lietuva, nors jau aprėdyta katalikiškais rūbais, savo vidumi tebebuvo pagoniška. Štai Martyno Mažvydo žodžiai, užrašyti pirmosios lietuviškos knygos Katekizmas lotyniškoje pratarmėje: “Ne be didelio širdies skausmo tatai miniu, - kokia nekultūringa ir tamsi, palyginti su kitomis tautomis, nepažįstanti jokio pamaldumo ir krikščioniškosios religijos mūsų tauta”. Tai matydamas, Mažvydas drąsiai meta iššūkį - “Atsiverskite į gyvąjį Dievą”, tai ir yra jo Katekizmo - pirmosios lietuviškos knygos esmė. Kaip prasminga, kad pati pirma knyga, parašyta tautos kalba, kviečia tikėti Dievą ir visų Kūrėją. Šio fakto neišryškina ir net nemini daugelis kalbininkų ar istorikų, nagrinėję Mažvydo kūrybą.

     Visai neseniai Lietuvoje buvo iškilmingai švenčiamas Katekizmo pasirodymo 450 metų jubiliejus. Buvo įdėta labai daug darbo - grupė specialistų darbavosi net dvejus metus, kad parengtų tik informacinį leidinį apie jubiliejų, Mažvydo gyvenimą ir darbą. Tai yra labai gerai. Blogai tai, kad visame tame šurmulyje niekas negalėjo, niekas nenorėjo arba nemokėjo surasti tikrųjų Mažvydo asmenybės ir tikėjimo, bei jo knygos gimimo šaknų. Mažvydas visų pirma buvo tikintis Evangelija, Dievo žodžiu ir stipriai, kaip tik galėjo, troško, kad visi lietuviai galėtų skaityti Šventąjį Raštą.

     Toks turėjo būti Katekizmo tikslas: šaukti tautą atgailai ir kviesti ją tikėti gyvu Dievu. O kad paprastas žmogus galėtų skaityti Evangeliją, Mažvydas kūrė raidyną ir raštą. Teisingai vertinamas kaip lietuvių raštijos tėvas, jis nusipelnė būti ir pirmuoju lietuvių tautos dvasios tėvu. Pats gyvai tikėdamas Dievą, Mažvydas kvietė tai daryti ir savo tautiečius. Todėl būtų labai prasminga paklausyti ir įsigilinti į tai, ką jis kalbėjo.

(Kauno dienaNr. 147)

RELIGINIS MENAS KYLA IŠ UŽMARŠTIES

     1988-aisiais metais antrojo vyskupų suvažiavimo metu buvo priimtos rekomendacijos, kad religinio meno muziejai būtų kuriami visose vyskupijose, siekiant, kad su religija susijusios meno vertybės patektų ne į valstybinius ar privačius, bet į religinio meno muziejus. Tada, netrukus po suvažiavimo, menotyrininkė Laima Šinkūnaitė parengė projektą, pagal kurį toks įsteigtas muziejus, galėjęs tapti M.K. Čiurlionio dailės muziejaus filialu. Bėgo metai, tačiau valstybė taip ir nesurado lėšų bažnytinių vertybių išsaugojimui. Tuomet savo turto išsaugojimu susirūpino Bažnyčia.

     “Siekdamas užtikrinti jau sukauptą ir Kauno arkivyskupijos bažnyčiose esantį vertingų meno kūrinių priežiūrą, tyrinėjimą ir apsaugą, šiuo dekretu atkuriu 1935-1940, 1941-1944 metais Kaune veikusį bažnytinės dailės muziejų ir jam skiriu patalpas Kauno Arkivyskupijai priklausančiame pastate Kaune. Atkurtasis muziejus vadinsis Kauno arkivyskupijos Bažnytinio meno muziejumi”, -1999 metų birželio 17 d. pasirašė dekretą arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

     “Viena muziejaus funkcijų, - perimti tai, kas liko iš anų laikų, bei kaupti tai, kas saugotina dabar”, - sakė šio muziejaus direktorius P. Stanišauskas. Atkūrus muziejų, pirmiausia jo darbuotojai perėmė meno vertybes, buvusias Kunigų seminarijoje. Kitos muziejinės vertybės deponuotos iš bažnyčių. Yra tokių vertybių, kurios dabar laikomos muziejaus saugyklose, o vėliau gali patekti į bažnyčias. Pavyzdžiui, muziejuje saugoma daug vertingų religinio meno kūrinių, puošusių Šv. Jurgio bažnyčią. Kol kas Šv. Jurgio bažnyčia priklauso savivaldybei. Bažnyčią puošę altoriai, paveikslai, skulptūros nesunaikinti, saugomi muziejuje. Daugumos seniausių XVII amžiaus vertingiausių vėlesnių laikų muziejaus eksponatų žmonės niekur nėra matę.

     Kauno arkivyskupijos sudaryta bažnytinio meno komisija užsiima eksponatų suradimu ir įvertinimu. Komisijos nariai - vyskupas Rimantas Norvilą, kanauninkas Algirdas Kajackas, menotyrininkės Laima Šimkūnaitė ir Marija Matušakaitė rengia ekspedicijas, važinėja po parapijas, apžiūri ir įvertina meno kūrinius. Tokių ekspedicijų sėkmę lemia parapijų klebonų aktyvumas. Tenka pripažinti, kad turtingiausias išsaugotais eksponatais yra Žemaitijos kraštas.

     Dabar muziejui atiduotos patalpos Vilniaus gatvėje. Nuo 1654-ųjų šiame pastate veikė Domininkonų vienuolynas, uždarytas XIX amžiuje. Tarpukariu pastate gyveno Švenčiausios Jėzaus Širdies vienuolės. O pastaruoju metu patalpose dirbo parengiamoji kunigų seminarijos grupė. Ir dabar antrojo aukšto patalpose mokosi VDU Teologijos fakulteto studentai, tad muziejui skirtas tik pirmasis aukštas. Pakol kas muziejuje tikros ekspozicijos salės dar nėra, eksponatai saugomi saugyklose, tačiau jau ir dabar juos galima apžiūrėti.

      (Laikinoji sostinė Nr. 291)

"20 ŠYPSENŲ JUMS"

     Taip pavadinta paroda veikė Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Joje Kauno bendrija Viltis, vienijanti sunkios protinės ir fizinės negalės vaikus auginančias šeimas, rodo geriausius šiemet sukurtus jaunuolių darbus. Žinant, kad šie negalės vaikai buvo pripažinti nemokytinais, suvokiant ribotas jų mąstymo galimybes ir rankų judrumą, piešiniai stebina ir kruopščia įdomia atlikimo technika, ir savitu pasaulio matymu.

     Mokytoja - meno terapeute Jadvyga Visockienė ir Vilties bendrijos pirmininkė Joana Simanauskienė įsitikinusios, kad kūryba ir domėjimasis menu neįgaliesiems ne tik saviraiška, bet ir puikūs vaistai, integracija į visuomenę.

VĖŽIAI MOŠĖS EŽERE PER 100 METŲ BEVEIK NEPAKITUSI AUGALIJA

     Senosios Lietuvos sostinės kraštas išsidėstęs tarp Trakų ir Aukštadvario aukštumų, kurios priklauso paskutinio apledėjimo suformuotoms didžiosioms, ežeruotoms Baltijos aukštumoms, jų Lietuvos lankui. Jas skiria Strėvos ir Verknės aukštupiai. Ant ledyno sąnašų įsikūręs Trakų miestas.

     Trakų kraštas Lietuvoje - ežeringiausias. Jame 290 ežerų. Giliausias - Nečiūnų (52 m), didžiausias, turintis 21 salą, yra Galvės ežeras. Pietinė krašto dalis upingesnė. Trakuose daug miškų, mažiau dirbamos žemės, keliskart mažiau melioruotų plotų. Čia žvarbesnės žiemos ir šiltesnės vasaros. Šios sąlygos lėmė, kad palyginti su prancūzų, vokiečių, lenkų botanikų atliktais prieš 1000 metų tyrimais, augalija beveik nepasikeitė. Šiuo metu užfiksuota 940 rūšių augalų.

T     ik pernai Mošės ežere rasta balinių vėžlių. Trakų krašte yra visų rūšių grupių Lietuvos gyvūnijos, tik šiame krašte aptinkami tokie žinduoliai, kaip beržinė sicista, pelkinis pelėnas, didžioji miegapelė. Iš sparčiai nykstančių paukščių galima vis dar pamatyti juodąjį gandrą, juodakaklį kragą, teterviną, jūrinį erelį, juodąjį peslį ir kt. O skaidriuose ežeruose dar galima sugauti seliavų, stintelių, net sykų, ungurių. Trakų ežeryno subrendę unguriai neršti plaukia net į Saragasų jūrą, kurioje 28 laipsniai šilumos temperatūra jiems ypač palanki. Jaunikliai atgal grįžta Neries intakais.

      (Lietuvos aidas Nr. 159)

MAŽOSIOS LIETUVOS DIDIEJI

     Ištisą mūsų kultūros epocha apimančia knygą pristatė Vydūno draugija. Paskutinę trilogijos Mažosios Lietuvos didieji dalį “Vydūnas”, B. Aleknavičius buvo parengęs Vydūno 125-osioms gimimo metinėms, bet dėl lėšų stygiaus ji pasirodė tik po 6 metų. Daugiau kaip 400 psl. knygoje sukaupta beveik visa ikonografinė medžiaga apie Vydūną, pateikiama 8000 fotografijų.

     Knygos konsultantas V. Bagdonavičius pasidžiaugė, kad ilgą laiką buvęs nežinomas, Vydūnas dabar vos ne kasdien yra su mumis, vis dar sužinome ką nors nauja apie didįjį lietuvininką. Šis veikalas kaip enciklopedija, atskleidžianti visą to laiko gyvenimo kroniką, dvasią ir kontekstą, aktualizuojanti vydūniškosios etikos poreikį mūsų visuomenėje.

(Lietuvos rytasNr. 29)

GYDANTI SKUDURINUKĖS JĖGA

     Lėlytes su KIWANIS klubo ženklu pradėjo siūti Neprigirdinčių vaikų mokyklos internato auklėtinės. Darbų mokytoja sakė, kad penktokės - devintokės net varžėsi konkurse, kurioms teks dirbti šį darbą - visos labai norėjo siūti lėles, kurios padės ligoninėse besigydantiems mažiesiems.

     Kokia tai lėlytė, padedanti vaikams įprasti prie naujos svetimos ir nebijoti būsimų procedūrų? Ji atkeliavo iš tolimosios Australijos ir greitai paplito daugelyje Europos šalių. Tai paprastutė vienspalvė tarsi baltas popieriaus lapas iš medvilnės pasiūta lėlytė, prikimšta vatos. Jos rankos ir kojos lengvai lankstosi, galva neturi nei akių, nei nosies - vaikai gali patys tai nupiešti. Ar ji bus linksma, ar pikta ir nuliūdusi, priklausys tik nuo mažojo paciento nuotaikos, noro ir sugebėjimo. Medikai tikina, kad su šia lėlyte parodžius, kokios procedūros laukia vaiko, jam lengviau įveikti baimę ir nerimą. Mažųjų pacientų nebegąsdina nei kraujo tyrimai ir lašelinės. Šios lėlytės labai naudingos, ruošiant vaiką sudėtingoms operacijoms.

     Idėją Lietuvoje gaminti ir gydymo įstaigose naudoti šias lėlytes atvežė Kauno KIWANIS klubo prezidentas Audrius Sabas. Jau pasiūta 200 mažųjų vaikų bičiulių. Kai patekęs į svetimą aplinką vaikas gauna dovanėlę, jam lengviau įveikti nerimą ir bendrauti su svetimais žmonėmis. Ši lėlytė tampa vaiko likimo drauge. Naudojant lėlę, jam aiškinama, kokios procedūros bus daromos, kaip leidžiami vaistai, kaip statomos lašelinės. Suprantama, vaikas išgyvena baimę, bet žinojimas geriau nei nežinia. Stebėdami, kaip ir ką mažieji ligoniukai žaidžia, medikai gali suprasti, kaip jie jaučiasi, kokios emocijos juos kamuoja, ir gali padėti jas įveikti. Tai, kad lėlės nepabaigtos, bene svarbiausias jų privalumas. Piešdamas mažasis kuria ir išreiškia savo emocijas. O palikdami gydymo įstaigą, vaikai ją gali pasiimti į namus. Taip šie žaislai ilgai išlieka savais jų skaudžios patirties liudininkais.

      (Kauno diena. Nr. 156)