(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Dr. Romualdas Kriaučiūnas

     Depresija yra psichinis prislėgimas, galimas bet kokiame amžiuje. Gyvenimas mums teikia savo reikalavimus, kurių neišpildymas gali pastūmėti į depresiją - psichinio liūdesio ligą. Depresija yra ilgalaikis ir intensyvus liūdesys, kuris stipriai ir negatyviai pristabdo ar sumaišo asmens kasdieninį gyvenimą.

Iš kairės: Aleksas Lauraitis, atgabenęs Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus sveikinimą, šventės vadovė Nijolė Jankutė, Redaktorius, rengėjų komiteto pirmininkė Albina Ramanauskienė, sekretorė Ramunė Lukienė.     Tado Kulbio nuotr.

     Asmenys, išgyvenę nelaimingą jaunystę, vėliau dar pergyvenę nusivylimus bei atstūmimus, yra ypač imlūs depresijai. Taip pat asmenys, išgyvenę asmeninius praradimus, tarsi normaliai pasidaro depresijos ligos aukomis. Artimųjų bei draugų mirtys, chroniškos ligos, nenumatyti finansiniai sunkumai, skausmingos jų pačių ar vaikų skyrybos dažnai paspartina savigarbos ir geros savijautos praradimą. Beveik visi išgyvename nesėkmes, nepriteklių, nusivylimą. Tai dalis pilkos kasdienybės.

     Kadangi rašinio tema yra depresijos išvengimas, per daug nekalbėsime apie depresijos atpažinimą bei jos gydymą. Tad stovime prieš klausimą: Ar įmanoma depresijos išvengti? Daugumai - taip! Vienas būdas būtų gyvenimo rutinos pakeitimas. Sustiprinus šeimos ir aplinkos teikiamą pagalbą, depresijos galima išvengti. Galima išmokti įvairių būdų geriau dorotis su gyvenimo reikalavimais bei sunkumais. Tie, kurie praeityje yra sėkmingai išvengę depresijos ir tinkamai yra sprendę pasitaikiusius sunkumus, turi didelę galimybę depresijos išvengti ir ateityje.

     Svarbu neprarasti humoro, lankstumo, nedramatizuoti įvykių. Svarbu mylėti ir būti mylimam. Svarbu išlikti naudingu, judriu, besirūpinančiu ne tik savo, bet ir kitų gerove. Daugeliui sustiprinimą teikia gilus tikėjimas ir kasdien praktikuojama artimo meilė. Depresijai užėjus, svarbu prisiminti, kad ji yra pagydoma ir, vartojant tinkamas priemones, asmenį galima grąžinti į ankstyvesnės sveikatos ar bent geresnės savijautos stovį.

     Specialistų manymu, depresija ypač pakilo per paskutiniuosius penkiasdešimt penkerius metus. Depresija - vilties ir tikėjimo praradimas pakilo ir padažnėjo, nes per daug susižavėta savimi ir nusisukta nuo angažavimosi religijai, šeimai, bendruomenei ir tautai. Tiesa, žmonės visais laikais turėjo nesėkmių. Praeityje tradicinės institucijos, nors ir reikalavusios paklusnumo, sudarė užuovėją nuo nevilties.

     Viena stambi studija, paremta beveik dešimties tūkstančių asmenų apklausinėjimu, rado, kad depresija gimusiųjų po 1945-jų metų grupėje yra dešimt kartų dažnesnė negu tarp tų, kurie gimė penkiasdešimt metų anksčiau. Kita studija, apėmusi depresija sergančiųjų gimines, patyrė, kad depresija tarp gimusiųjų po 1950-ųjų metų, palyginus su gimusiais prieš 1910-uo-sius metus, yra net dvidešimt kartų dažnesnė. Rasta, kad depresija ne tik dažnesnė, bet taip pat anksčiau pasirodo. Janice Egeland patyrė, kad Amish religinės sektos gyventojų tarpe Lancaster apskrityje Pensylvanijoje, depresijos dažnumas yra tik vienas penktadalis to, kas rasta Baltimores mieste.

     Dėl depresijos plitimo Martin Seligman, psichologijos profesorius Pensylvanijos universitete, kaltina Vakarų civilizaciją. Jo teigimu, apskritai paėmus, depresija, kuri pasireiškia beviltiškumu, pasyvumu, pasidavimu likimui, net savižudybe, beveik nežinoma Vakarų civilizacijos nepaliestame pasaulyje. Kai kurios primityvios tautelės depresijos visai nepažįsta. Visa bėda, kad tas vakarų civilizacijos nepaliestas pasaulis vis mažėja ir mažėja.

     Jau minėtas Seligman galvoja, kad turtai, prabanga ir individualizmas sukūrė pietinės Kalifornijos hedonisto tipą, kuris remiasi jausminiu smaguriavimu, ieško cheminio išsiblaškymo ir lėkštų nuotykių. Tam kontrastas yra Naujosios Anglijos tipas, vertinąs darbą ir akcentuojąs pareigos atlikimą. Kalifornijos tipo asmenyse ypač paplitusi depresija. Jau užsiminta, kad Amerikoje įsipareigojimas kraštui ir jo siekiams beveik išnyko. Individas ieško pasitenkinimo savyje ir tik sau. Kur ieškoma susiraminimo, paguodos? Per dažnai kreipiamasi į bejėgį, trapų, mažą vienetą - į save.

     Ne vien Amerikoje, bet ir Lietuvoje, įsipareigojimas kraštui ir jo siekiams beveik išnyko. Individas ieško pasitenkinimo tik sau. Per dažnai klausiama, ką pasaulis mums gali duoti, užuot bandžius suvokti, ko pasaulis ir aplinka iš mūsų reikalauja ir ką mes galime duoti. Šis vertybinis persiorientavimas sutapo su šeimų suirute, nusigręžimu nuo religijos ir Dievo. Yra galima pusiausvyra tarp individualumo bei jam garantuotų laisvių ir užsidegimo, užsiangažavimo bei darbo visuomenės ir tautos gerovei. Tai ne tik sumažins depresijos galimybę, bet įprasmins ir patį gyvenimą.

     Michael Josephson, Josephson Etikos instituto steigėjas ir jo prezidentas, teigia, kad dabartinei 18-30 metų amžiaus kartai charakterizuoti tereikia vos poros sąvokų: ši amerikiečių generacija yra įsimylėjusi pinigus ir stokoja atsakomybės. “Yra faktas, stiprūs įrodymai, kad niekada nematytai šių laikų jaunosios kartos daugumai svetimos etinės vertybės, kaip sąžiningumas, pagarba kitiems, asmeninė atsakomybė ir bendruomeninė veikla”. Jo išvados ypač bauginančios: jaunosios amerikiečių kartos elgsena charakterizuotina sukčiavimu, smurtu, lytišku ištvirkavimu ir visišku nesidomėjimu politika bei visuomenine gerove. Pačiam skaitytojui paliekama spręsti, kiek šis apibendrinimas tinka jaunimui Lietuvoje.

     Įdomią, bet ne džiuginančią statistiką pateikia Kalifornijos universiteto Aukštojo švietimo tyrimų institutas. Rezultatai surinkti iš 240.000 studijas bepradedančių studentų, pasklidusių po visą Ameriką. Prieš keturiasdešimt metų jų dvi svarbiausios vertybės buvo altruizmas (artimo meilė) ir ekologija. Trisdešimčiai metų praslinkus, dvi svarbiausios vertybės ribojasi pinigais ir asmenine karjera. Todėl ar reikia stebėtis, kad ir mūsų jaunoji karta, nors ir su gražiomis išimtimis, pasroviui plaukia. Bergždžia būtų apeliuoti į pareigos jausmą, kuris dar neišsivystė, ar atsakomybę prieš organizaciją, kurion jis niekad neįstojo arba nuo kurios studijuodamas nubyrėjo.

     Kaip jau buvo minėta, nėra abejonės, kad gyvenimas dažnai neša nesėkmes ir nusivylimus. Gal mūsų pažymiai mokykloje prastėja, gal žmonės mus atstumia, gal negauname patrauklių darbų ar algos pakėlimo. Be bendruomenės institucijų paramos ir užjautimo eiliniai nepasisekimai neretai tampa giliomis depresijomis. Asmenys be visuomenės teikiamos užuovėjos turi vieni kamuotis ir ieškoti gyvenimo prasmės. Tačiau sunku tą prasmę rasti be priklausymo kam nors didesniam ir kilnesniam. Jeigu asmeniui yra sunku suartėti su Dievu, išgyventi patriotinius jausmus, pasijusti pilnateisiu savo šeimos nariu, tuo pačiu jam bus sunku suvokti ir surasti gyvenimo prasmę. Užsidarymas savyje tiesiog išjungia gyvenimo prasmės atradimą. Šiais laikais pastebimas padidėjęs susidomėjimas fudamentaliomis religijomis. Tačiau, anot prof. Seligman, nebūtina mestis į kraštutinumus. Vertinant individualumą, reikia apgenėti savęs pervertinimą ir hedonistinį smaguriavimą.

     Vertybių puoselėjimas ir mokymas Amerikos valdiškose mokyklose buvo sąmoningai išjungtas arba ignoruojamas. Įdomu, kad nemažai Amerikos valstijų, pvz., New York, Kaliforniją, jau susirūpino vertybių mokymu ir jų perdavimu vaikams. Svarstoma, kaip geriau mokyti artimo meilės, drąsos, sąžiningumo, pakantos kitiems, duoto žodžio šventumo. Nors vengiama tiesiogiai kalbėti apie religiją, nėra abejonės, kad tūkstančius metų susiklosčiusias religines, etines bei moralines vertybes norima perduoti vaikams ir jaunimui.

     Pora žodžių apie lietuvių jaunimo organizacijas, savo tikslus nukreipusias į Aukščiausiąją Vertybę. Istorijos tekmėje didelė dauguma jų narių išvengė depresijų, gilių nusivylimu, nors išgyveno daug nepriteklių, persekiojimų, net kankinimų. Jie išvengė depresijų, nes prieš akis turėjo kažką didesnį, kažką uždegantį, kažką aukštesnį negu tik save. Jaunimo organizacijos turėtų pasijusti turtingos ir laimingos, žinodamos, kad jų tikslai ir principai yra ne tik gilūs, morališkai teisingi, bet ir psichologiškai sveiki bei modernūs.

     Gundomasi apeliuoti į jaunus ir ilgiau pagyvenusius ne pareigos ir atsakomybės, bet asmeninio pasitenkinimo, asmeninės naudos ir sveikatos motyvais. “Tapk savanoriu visuomenei, kad būtum laimingesnis ir ilgiau gyventum už tuos, kurie savanoriais nėra”. Viena Michigano studija sekė vyrų sveikatos stovį per dešimtį metų. Tie, kurie vengė savanoriškos visuomeninės veiklos, padvigubino savo mirties galimumą, palyginus su visuomeninio darbo aktyvistais. Palinkusiems į širdies sutrikimus, įsijungimas į visuomeninį bei artimo meilės darbą tą riziką sumažina.

     Gal per mažai kreipiamas dėmesys į kūno mankštos naudą sveikatai. Mankšta atpalaiduoja endorfinus, natūraliai kūno nuotaiką keliančias medžiagas. Pasiekus užsibrėžtą mankštos tikslą, gali pakilti pasitikėjimas savimi. Keletą valandų po mankštos kūnas yra geriau pasiruošęs atsileisti ir miegoti. Mankštos metu atpalaiduoti endorfmai taip pat mažina turimus skausmus. Tyrinėjimai rodo, kad pastovi, vidutiniai nuosaiki mankšta gali padėti apsisaugoti nuo širdies ligų, aukšto kraujo spaudimo, cukraligės, osteoparozės ir infarkto. Tas pat tinka ir depresijai.

     Galutinėje analizėje, visi mes esame savo laimės kalviai. Apie tai daug rašyta ir teberašoma. Atrodytų, kad depresijos priešingybė yra laimė. Tokiu atveju reikėtų daugiau apie tai pagalvoti. Talkon čia ateina neseniai išleista Dalai Lama knyga - Laimės menas: Vadovas gyvenimui (The Art of Happiness: A Handbook for Living). Jo galvojimu, laimė yra gyvenimo tikslas. Mes gimstame, jos siekdami, ir esame iš prigimties sugebantys laime džiaugtis. Daugiausia laimės patiriame, turėdami šiltus meilės ir užuojautos jausmus kitiems. Savo prigimtyje žmonės yra geranoriški ir vieni kitus užjaučiantys.

     Mes paprastai dosnumą ir užjautimą laikome vertybėmis, kurias reikia ugdyti kitų naudai. Tačiau jas ugdome ir savo gerovei. Būdami dosnūs ir užjaučiantys, patiriame vidinę ramybę ir tikrąją laimę. Ne paslaptis, kad žmonės, gyvenantieji harmoningai, yra labiau patenkinti savimi, negu tie, kurie gyvena, apsupti konfliktų ar depresijų. Prisiminkime studijas, rodančias, kad žmonės, apsupti pasitikinčios draugystės ir mylinčios šeimos, yra sveikesni ir ilgiau gyvena negu save atsiriboję nuo mylinčios šeimos ir suprantančios bendruomenės.

     Kaip mes galime padidinti užuojautos ir artimo meilės jausmus? Mes visi turime artimo meilės sėklas, įgalinančias pozityvų protinį nusiteikimą būti užjaučiančiais, atlikti paslaugius darbus. Tos sėklos reikalingos priežiūros ir auginimo. Save skatinkime rasti noro ir laiko kultivuoti santykius su kitais, ieškoti harmonijos, galvoti apie kitus, o ne vien apie save. Santykiuose su kitais būkime užjaučiantys, kantrūs ir dosnūs. Kartais tai nėra lengva, nes gyvename persitempusiame pasaulyje, kuriame yra mūsų kantrybę ir meilę slopinančių žmonių.

     Užsklandai pamokančioji istorijėlė. Kartą profesorius kalbėjo grupei studentų. Stovėdamas prieš klasę, iš po stalo išėmė vieno galiono (keturių litrų) talpos stiklainį. Jis taip pat ant stalo išrikiavo keletą kumščio didumo akmenų. Tada tuos akmenis vieną po kito sudėjo į tą stiklainį. Kai stiklainis buvo iki viršaus pripildytas, jis paklausė: “Ar stiklainis jau pilnas?” Visi klasėje sušuko: “Taip!”

     Profesorius suabejojo. “Nejaugi?” Iš po stalo ištraukė lėkštę žvyro. Dalį žvyro įpylė į stiklainį ir, jį kratydamas, žvyru užpildė tarp akmenų esančius tarpus. Tada jis klasės vėl klausia: “Ar stiklainis jau pilnas?” Studentai jau pamatė, kas čia vyksta ir vienas jų tarė: “Greičiausiai dar nepilnas”.

“Puiku!” Dabar iš po stalo ištraukė lėkštę smulkaus smėlio ir jį pamažu bėrė į stiklainį. Smulkutis smėlis bematant užpildė tuščius tarpelius tarp akmenų ir žvyro. Ir vėl tas pats klausimas: “Ar stiklainis jau pilnas?” “Ne!”, šaukė visa klasė. “Puiku!” Dabar jis paėmė ąsotį vandens ir jį pylė į stiklainį iki pat viršaus. Dabar, žiūrėdamas į klasę, jis klausia: “Ko galima iš šios demonstracijos pasimokyti?” Vienas studentas pakelia ranka ir sako: “Nesvarbu, kaip pilna tavo diena, visada galima dar ką nors į ją įspausti”.

     “Ne”, atsako profesorius. “Ne tai norėjau parodyti. Iš tikrųjų štai ką ši demonstracija pamoko. Jeigu pirmiausia nesudėsim didelių akmenų, jie niekad netilps. Kas tie 'akmenys' jūsų gyvenime? Gal tai praleistas laikas su mylimaisiais žmonėmis, gal tai jūsų tikėjimas, jūsų studijos, jūsų sapnai. Gal tai jūsų artimo meilės darbai, kitų auklėjimas, vadovavimas jaunimui. Šiuos didesnius akmenėlius į savo gyvenimo stiklainį įsidėkite kuo anksčiau, nes kitu atveju jie gali nebetilpti”.

     Stiklainis - tai mūsų gyvenimas. Akmenėliai - tai tos vertybės, kurias, praktikuojant ne tik kad sumažinsime depresijos galimybę, bet tuo pačiu praturtinsime savo ir kitų gyvenimą.