Marija Balkevičiūtė
Jaunimo grupėje premijuotas rašinys
Visi kažkur bėgame, skubame. Dėl gero vardo ar dėl turto pasiryžę artimą pažeminti, apjuodinti. Bet net nepagalvojame, kad į tą purvo balą, dar taip neseniai stūmę kitus, paslydę įkrisime ir patys. Atėjo trečiasis tūkstantmetis. Laukėme jo su nerimu, baime, o gal ir viltimi. Nereikia turėti ir televizoriaus, kad pamatytum, kas dedasi tavo pašonėje, kad išvystum žmonių veidus. Ne dažnai išvysi šypseną margaspalvėje minioje. Ne dažnai išgirsi ir stebuklingus žodžius “atleisk”, “prašau”, “gal padėti?” Kartais eini per minią susitraukęs, mažas, kad tik neužkliūtum, kad tik kas nenuskriaustų, neįžeistų. Ir stebi piktus veidus, paženklintus kančių, negailestingos patirties, prislėgusios silpnus pečius. Kartais esi priverstas pasielgti taip, kad tik tavęs nepaniekintų, su savo purvinais batais ant galvos užsilipę netryptų.
Linksmai pasitinka vaikučius kun. Jonas Bosko
Po kasdienių televizijos reportažų iš viso pasaulio giliai atsidūsti: keičiasi vienas už kitą kraupesni vaizdai, trinksi pabūklai, liejasi kraujas, skamba aimanos. Žmogus nesiliauja skriaudęs žmogaus vardan savo gerovės. Bėga tūkstantmečiai, o tobetriumfuoja žiaurus savanaudiškumas.
Nors kasmet pasaulis puikuojasi naujais išradimais, nors kasmet gimstančios neįtikinamiausios idėjos paverčiamos tikrove ir, atrodo, kad žengiame visu greičiu į priekį, į lengvesnį ir laimingesnį gyvenimą. Bet į priekį žengia tik technika, tobulėja tik žmogaus metaliniai vergai - robotai. O žmonija žingsnis po žingsnelio žengia į savo pačios kasamą duobę, vis gilėjančią ir gilėjančią nuo mūsų skundų, dejonių, nepasitenkinimo ir pykčio. Daugelis neturi nei noro, nei laiko atsigręžti ir pasižiūrėti atgal, tik kasa sau ir pasauliui kapo duobę.
Žmogau, sustok, apsidairyk. Ar dar ne laikas pradėti ropštis į viršų, ar dar ne laikas pasitikti naują gyvenimą, įkvėpti gaivinančio oro gurkšnį, išgirsti nežemiškus garsus, išvysti stebuklingus vaizdus?
Nėra jokios konkrečios formulės, kaip išvengti depresijos, tik yra begalė kelių, iš nevilties ir liūdesio vedančių j laimę, džiaugsmą ir pilnatvę.
Išgirsk mano maldą, VIEŠPATIE, —
mano šauksmas tepasiekia tave.
Neslėpk savo veido nuo manęs, kai man sunku,
atsuk man savo ausį —
tą dieną, kai tavęs šaukiuosi,
skubėk manęs išklausyti.
Ps 102,3
Karštai ir nuoširdžiai tikintis žmogus vargu ar pasiduotų supančiojamas klastingų depresijos pančių. Tikėjimas ir meilė Dievui ir yra tikrasis gyvenimo džiaugsmas, tikroji palaima ir pilnatvė. Kai apima neviltis, ir širdis iš skausmo plėšiasi iš krūtinės, kai lieki vienui vienas, toks mažas ir bedalis, toks svetimas vir vienišas, kai norisi, į kitus pasižiūrėjus, su viltimi pajusti siunčiamą meilės spindulį, o atrandi tik juodą ir nykią tuštumą, supranti -žmogus padėti negali. Ir tik tada atsimeni Kristų, numirusį, iškentusi begalines kančias už tave, ir padariusį tai dėl to, kad galėtum gyventi ir džiaugtis, tarnaudamas Jam, sau ir aplinkiniams. Suklupk ant kelių, pakelk akis, iškelk rankas į dangų, ir šauksmas “Jėzau!” tesudrebina kalnus, tesupurto dieviškąją buveinę. Taip kaip sūnus paklydėlis grįžk pas savo Tėvą. Jis jau seniai girdėjo tavo neramų širdies vaitojimą ir iš tiesų laukė tavęs sugrįžtant. Melskis savo dangiškam Tėvui, ir Jis tave išklausys, ir atves į amžinai žaliuojančias lankas čia, žemėje.
Tikėjimas daro stebuklus. Jis prikelia gyvenimui. Tikėjimas - tai šaltinis, iš kurio atsigėręs niekada netrokši, o ir pats būsi pilnas gyvybės, energijos ir meilės upeliukas, prie kurio sustos atsigaivinti ištroškęs pakeleivis ir klausysis ramaus akmenėlių šnabždesio, švelnaus nendrės siūravimo, palaimingos lakštingalos giesmės.
Žmogau, čia, žemėje, esi tam, kad visų pirma tarnautum Dievui, o paskui žmonėms. Meilė Viešpačiui neleis nugrimzti į nevilties, liūdesio ir skausmo liūną. Čia skęsta tik Jėzaus meilės nepažinę nelaimingieji: iš depresijos nebesugebantys išlįsti alkoholikai, narkomanai, atstumti našlaičiai. O tu esi pašauktas ištraukti iš girtuoklystės pinklių prasigėrusįjį, iš mirties nagų - narkomaną, suteikti džiaugsmo vaikiškoms akelėms. Ir kažin ar depresija dar galėtų aplankyti tave, išgirdus laimingo vaiko juoką, išvydus džiaugsmo ašaras vienišo senelio akyse. Nėra didesnės laimės kaip padėti kitam. O tai ir yra priešnuodis nuo depresijos. Depresiją sukelia nepasitenkinimas savimi, pyktis, liūdnos mintys ir dar daug kitų blogų jausmų, kuriuos mums taip bruka tamsybių dvasios, norėdamos palaužti, sugniuždyti, užvaldyti protą. Bet jei tu stovi kelyje su Dievu, būk ramus - Jis turi gerai išgaląstą teisingumo kalaviją. Gali apsiginti ir pats, padėdamas kitiems. O juk padėti, mylėti, užjausti tikrai yra ką, tik reikia įdėmiai apsidairyti, pamiršus savo “ego” išdidumą ir puikybę.
Yra langų, pro kuriuos žvelgia liūdnos akys. O mes kasdien praeiname pro šalį, ir tiek. O tos akys į kiekvieną praeinantį žiūri taip ilgesingai, kažko maldaudamos, paslapčia prašydamos, laukdamos. Gal duonos kąsnio, gal skambučio į duris? O gal tetrokšta vieno - pasikalbėti ir išsikalbėti, išsipasakoti. Galbūt tai viena vienintelė trokštamiausia svajonė. Tokia mūsų akimis maža prieš kitų trokštamas gėrybes: automobilį, namą, brangius kailinius... Atvėręs duris į vienišojo pasaulį, pajusi savo vertę, įvertinsi dvasios pergalę prieš materiją.
Štai per televizorių rodo pagyvenusį vyrą. Jis visiškai aklas ir neturi rankų. Atrodo, mes turime viską: akis, klausą, rankas, kojas, bet kodėl taip sunku gyventi, kodėl vis esam kažkuo nepatenkinti, pikti? O šis žmogus neturi akių, neturi rankų, tiktai kojas ir jį aprengiančią ir prižiūrinčią dukrą. Bet jis nesiskundžia, nenusimena, jis kuria pjeses ir be galo gražiai dainuoja. Vyras spinduliuoja ramybe, šiluma. Ir iš kur jis semiasi tiek jėgų. tiek energijos? Ogi visai paprasta: neturėdamas regėjimo ir rankų, jis naudojasi Dievo suteiktais talentais. Galbūt būdamas sveikas šis vyras užsiimtų beverčiais, neprasmingais dalykais, kurie jį darytų nelaimingą ir stumtų į depresiją. Bet dabar vyriškis visą save atiduoda kūrybai, savęs tobulinimui ir, beje, jaučiasi labai laimingas. Taip pat teko matyti neįgalų vaikiną, kuris nevaldo rankų, kojų, nekalba. Bet jis nepasiduoda, nepalūžta. Įdomu stebėti jį, badantį ant galvos pritaisytu pagaliuku spausdinimo mašinėlės klavišus. Sunkiai ir alinančiai dirbant, gimsta eilėraščiai. Eilėraščiai apie žiemą, vasarą ir meilę. Dar būtų galima pasakoti ir pasakoti apie tokius žmones ir jų drąsą. Drąsą gyventi, nepasiduoti, kurti savo laimę. Na tai kas, kad neturi rankų, bet jeigu širdyje dega svajonė piešti, tai lūpose suspaustas teptukas padės tai įgyvendinti, jei labai mėgsti krepšinį ir nori žaisti, ne bėda, juk vežimėliu galima judėti, o rankos sveikut sveikutėlės. Galima tik stebėtis, iš kur neįgalieji turi tiek ambicijų, išradingumo. Negalėdami gyventi sveikų žmonių gyvenimo, išmoningai naudojasi savo talentais, sugebėjimais. O jų gyvybingumo ir optimizmo galėtum tik pavydėti. Tai pavyzdžiai, kalbantys patys už save: dejonėmis nieko nepakeisi - turi pasinaudoti tuo, kas duota, ramiai ir išmintingai susitaikyti su likimu.
Yra dar daugybė būdų, kaip galima išvengti depresijos ir padaryti gyenimą pilnavertiškesnį, laimingesnį. Sveiko gyvenimo pasirinkimas jau yra labai daug. Ar esate matę sportininką, kuris skųstųsi prasta sveikata, savijauta. Sportinė veikla priverčia atsisakyti daugybės žalingų įpročių, trumpinančių ir žalojančių žmogaus gyvenimą. Pusė valandos intensyvaus sporto padovanoja visai dienai tiek daug energijos ir geros nuotaikos. O kur dar pasitikėjimas savimi, gera, žvali išvaizda, puiki savijauta!
Nėra nieko nuostabiau už naują, Dievo padovanotą rytą. Nieko nėra geriau, kaip tą nuostabų rytą praleisti vaikščiojant parko takeliais, stebint prabundančią gamtą. Kaip gera jausti saulės šildantį spindulėlį ant veido, kaip gera apsikabinti medį ir pajausti tylų jo alsavimą, išgirsti nebylią kalbą su dangumi, su žeme ir tavimi: siela atsigauna, suvirpa iš susijaudinimo, išgirdus žmogaus balsu nepakartojamus garsus. Tai paukščiai sveikina saulę, pasitinka rytą. Iš kažkur pasigirsta melodingas čiulbėjimas, iš tolumos atsklidęs lyg daina, lyg giesmė iš dangaus. Vėliau prisijungia dar ir dar vienas giesmininkas. Daina veja dainą ir vienos už kitas gražesnės melodijos pripildo krūtinę džiaugsmo ir veide lyg žvaigždės spindi akys, lyg saulė dega šypsena. Taip gera ir malonu būti gamtoje. Jautiesi kaip grįžęs į gimtuosius namus, nes iš tikrųjų ir esi kilęs iš gamtos, esi jos vaikas. Gamta, kaip tikra motina, atiduoda mums viską, ką turi geriausio. Ji mums dovanoja gryną orą, vandenį, saulės šilumą ir lietų. Tik joje galime stebėti gražiausius gyvūnus, spalvingiausias gėles.
Žmogus negali būti laimingas ir be tikslo. Tikslas suteikia gyvenimui prasmę. Tikslas - tai priežastis pakilti ryte iš lovos. Kiekvienas turi savų tikslų: didesnių, mažesnių, reikšmingų ir ne taip svarbių. Vieni trokšta pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti vaiką, bet yra kilnesnių, didesnių tikslų: nuo mirtinos ligos išrasti vaistus, padėti vargšams. Tikslas - kaip vėjas buriuotojui, kaip saulės šviesa atbundančiai pavasario žemei. Jo vedini žmonės lipa į kalnus, laiveliu perplaukia jūrą, pakyla iš mirties patalo. Jėzus niekada nesirgo depresija. Jis paprasčiausiai neturėjo kada liūdėti. Jis atėjo į šią žemę su tikslu ir jį vykdė iki pat savo mirties. Dievo sūnus nepailso juo tikėdamas, siekdamas išgelbėti žmoniją.
Šių dienų statistika gana žiauri: tūkstančių tūkstančiai apimti depresijos, daug iš jų nusižudo ar bando žudytis. Nereikia toli ieškoti priežasčių, psichiškai veikiančių žmonių sąmonę. Į juodąjį sąrašą būtų galima įrašyti televiziją, žiniasklaidą, neišsilavinimą, bedarbystę. Ne paslaptis, kad dauguma berniukų, paveikti žiaurių kovinių serialų, stengiasi tapti jų herojų antrininkais. Tik, deja, savo kumščius ir narsą naudoja ne gerovės labui, o vogdami, mušdami nekaltus, net žudydami. Ži-niasklaidos antraštės rėkte rėkia apie smurtą, siaubą ir baimę. Net ir nenorėdami vaikštome susigūžę, su baime laukiame rytojaus. Tada pradeda rodytis, kad žmonija vis giliau ir giliau brenda į liūną. Dauguma žmonių, nebepakęsdami nežinios, pakirsti vargo ir nelaimių, savo noru traukiasi iš gyvenimo, net nesusimąstydami, kad kelio grįžti jau nebebus. Pasitraukia nepagalvoję apie našlaičius vaikus, apie galimybę išsigelbėti. Ir jau niekas, netgi Dievas, čia padėti nebegali.
Visgi aš tikiu, kad dauguma šio pasaulio žmonių gyvi meile, džiaugsmu, šiluma. Juk trečiojo tūkstantmečio žmogus - tai ne merdėjantis žmogus. Ateities žmogus - tarsi saulė šąlantiems, tarsi lietus ištroškusiems. Ateities žmogus - ieškantis stiprybės ir šilumos Dieve, išsilavinusi ir brandi asmenybė.
Pabandykime kažką šalia savęs keisti ir patys keistis. Pabūkime taikos paukščiais. Į mus, jaunąją kartą, nukreipti žvilgsniai. Neleiskime įsiviešpatauti depresijai, kuria, lyg juoduoju maru, naudojasi piktosios dvasios. Iškeikime baltą tikėjimo vėliavą ir neškime per dvasios dykumas.
Kreipiausi į VIEŠPATI,
ir jis man atsakė;
mane jis išgelbėjo iš visų
mano baimių.
Pažvelkit į jį
ir pralinksmėkit, -
niekad jums gėdos
nereikės kęsti.
Šis vargšas šaukėsi, ir Viešpats išgirdo,
iš visų jo vargų išgelbėjo.
Ps 34, 5-7