Algirdas Paliokas SJ

     Kas geriau: tikėjimas ar pažinimas? Aišku - pažinimas. Dievą galima pažinti ne tik iš Dievo sutvėrimų, bet ir įsižiūrint į tai, ką mums paliko Kristus. Yra galvojančių, jog Dievo pažinimui ar dar tiksliau: Jo, esančio su mumis, atpažinimui labai padėtų transubstancijacijos išsiaiškinimas.

     Ar galima aiškiau, tikriau ir konkrečiau suprasti transubstancijacijos paslaptį? Ar galima pasiekti tokį pažinimo laipsnį, kad mūsų protui taptų visai aišku ar bent jau beveik aišku?

     Girdime įvairių balsų. Racionalizmo ir skepticizmo amžiuje ne vienas teologas iškelia sunkumą suprasti ir tikėti realiu ir tikru Kristaus buvimu po duonos ir vyno pavidalais. Vis daugiau atsiranda balsų, aiškinančių Kristaus nebuvimą ar tik laikiną pabuvimą Eucharistijoje ir taip sekančių iš Liuterio kilusių srovių aiškinimais.

Transubstancijacijos aptarimas

     Susipažįstame su dogma: “Jeigu kas tvirtins, kad duonos ir vyno substancijos pasilieka Švč. Eucharistijos sakramente kartu su kūnu ir krauju mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir neigs nuostabų ir vienintelį pasikeitimą visos duonos substancijos į kūną ir visos vyno substancijos į kraują tuo metu, kai lieka vien tik duonos ir vyno pavidalai, tą pasikeitimą, kuriam Katalikų Bažnyčia pritaikė transubstancijacijos pavadinimą, tebūnie atskirtas” (Denz 1652).

     Dogma išryškina visišką duonos ir vyno transubstancijaciją. Vadinasi, po perkeitimo po duonos ir vyno pavidalais tikrai slepiasi Kristaus kūnas ir kraujas. Todėl žmonėms priklauso atitinkamai elgtis ne tik priimant, bet ir Švč. Sakramento akivaizdoje.

     Tridento susirinkimas( 1563 m.) dar prideda: “Susirinkimas moko tikros doktrinos, apie dieviškąjį Eucharistijos sakramentą doktrinos, kurios Katalikų Bažnyčia visados laikėsi ir kuri laikysis iki pasaulio pabaigos, nes ji to išmoko iš Kristaus mūsų Viešpaties, iš apaštalų ir Šventosios Dvasios, Kuri savo tiesa nuolatos maitina Bažnyčią... Susirinkimas uždraudžia visiems tikintiesiems į Kristų kitaip tikėti, mokyti ir aiškinti apie Švenčiausiąją Eucharistiją, kas būtų skirtinga nuo to, kas yra paaiškinta ir apibrėžta šiame dekrete” (Denz 1635).

     Istorija. Apie perkeitimą kalba pats Kristus šiuose tekstuose: Mt 26, 26-28; Mk 14,2-24; Lk 22,19-20; Jn 6,50-67 ir Paulius I Kor 11, 23-25. Tvirtinama, jog nustoja egzistuoti duona ir vynas ir atsiranda Kristaus kūnas ir kraujas. Duonos išnykimą įrodo Kristaus kūno buvimas. Lygiai ir vyno. Visa tai vyksta Dievo visagalybės dėka. Tai nuolatinis stebuklas, kurio nevadiname stebuklu.

     Jau nuo apaštalų laikų atsirado abejojančių perkeitimu. Katalikų Bažnyčia, kovodama su klaidomis, ieškojo aiškesnio atsakymo ir paaiškinimo. Jau pirmieji apaštalų įpėdiniai, kaip Ignacas Antijochietis (miręs 117 m.) ir Justinas (miręs 165 m.), skelbia tikrą Kristaus kūno ir kraujo buvimą po duonos ir vyno pavidalais. Bažnyčios istorijoje matome daug teologų, apologetų, pasisakiusių šiuo klausimu. Galiausiai žmonių išmintis, Šventosios Dvasios vadovaujama, subrandino Tridento susirinkime transubstancijacijos dogmą, kuri išliko nepakitusi iki mūsų laikų.

     Dar 13 šimtmetyje kai kurie teologai buvo priėmę Aristotelio aiškinimą, remiantis pirmosios medžiagos ir akcidento teorija. Tačiau tai buvo tik vienas iš evoliucijos etapų. Galop dogma buvo deklaruotas substancijos pasikeitimo ir pavidalo išlikimo principas.

     Transubstanciją palengvina suprasti lietuviškas atitikmuo “esmėkaita”. Filosofiškai, bet ne realybėje, galime daiktą padalinti į tai, kas sudaro jo esmę, ir į tai, kas yra jo išvaizda. Konsekracijos (perkeitimo) metu duonos ir vyno esmė visiškai pasikeičia į Kristaus kūną ir kraują. Tačiau išvaizda lieka ta pati. Esmei pasikeitus, jau nebegalima laikyti duona ir vynu, nes čia jau Kristaus kūnas ir kraujas, nors išvaizda ir liko ta pati.

     Filosofijos mokslas siekia pažinti giliausias daiktų bei reiškinių paslaptis. Todėl didieji Katalikų Bažnyčios mokslininkai, filosofai ir teologai sugalvojo, kaip suprantamiau paaiškinti esmėkaitos paslaptį. Kadangi daikto dalijimas į dvi sudėtines dalis: esmę ir išvaizdą yra grynai filosofinis, todėl moksliniais tyrimais patvirtinti esmėkaitos įvykimą yra neįmanoma. Žmogus labai norėtų gauti mokslinį, neklystamą esmėkaitos patvirtinimą.

     Mes linkę pamiršti, jog žemiškos egzistencijos metu tikėjimas žmogui yra būtinas. Neįmanomąjį panaikinti ir pakeisti moksliniu žinojimu. Pirmiausia dėl to, kad antgamtiniai dalykai yra neprieinami materialaus pasaulio nors ir tobuliausioms tyrimo priemonėms. Antra: ateis laikas, kai tikėjimas virs tobulu pažinimu, bet tai įvyks, kai neturėsime kūno, antgamtiniame pasaulyje.

     Žemiško gyvenimo tikslas - bandymas. Kuo? Tikėjimu. Nebuvimas žemėje pilno pažinimo, kurį čia papildo tikėjimas, ir yra didysis žmogaus bandymas. Jeigu pavyktų galutinai suprasti esmėkaitą, jeigu tai pavyktų patvirtinti moksliniais tyrimais, tuomet tikėjimą išstumtų žinojimas. Nebeliktų bandymo. Kaip į dangų patekti be bandymo? Tokio kelio nėra.

     Kažkas giliai žmogaus prigimtyje tyliai įrodinėja, jog geriausias Dievo pažinimo kelias yra žinojimas. Kuo daugiau apie Dievą žinai, tuo labiau prie Jo priartėji. Netiesa! Piktoji dvasia nežino, bet ir mato, ir tai jai nė kiek nepadeda.

Pojūtinis pažinimas

     Tai įprastinis nuo pat kūdikystės žmogaus naudojamas metodas. Todėl nejučiomis jis taikomas visur, netgi tikėjimo dalykams. Kuo stipriau mūsų pojūčiai ką nors tvirtina, tuo mums aškiau, tuo geriau pažįstame tai ir suprantame. Tas mūsų įprastinis pojūtinis pažinimas pastato žmogui kelyje į Dievo pažinimą įvairių kliūčių, kurių dauguma žmonių iki mirties taip ir nenugali.

     Dievas yra meilė. Jis žmogui apsireiškia per meilę. Šis Jo apsireiškimas yra toks stiprus ir įtikinantis, kad jokių kitų argumentų daugiau nebereiktų. Tačiau žmogus nepriima šio Dievo apreiškimo. Šis būdas jam netinka. Mes nesame patenkinti Dievo meile. Mus vos vos teveikia netiesioginis Dievo apsireiškimas. Mes trokštame Dievą matyti: “Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana” (Jn 14,8). Taip pasakė Pilypas, beveik 3 metus mokęsis Kristaus akademijoje ir iki tol neišmokęs Dievą pažinti ir Jį matyti Jėzaus asmenyje.

     Kuris pažinimas tikresnis: pojūtinis ar per tikėjimą ir meilę? Aišku, pojūtinis. Pojūtinio pažinimo ir sprendimo dėka mes galutinai įsitikriname. Taip, tiesa, materialaus pasaulio pažinimui tobuliausiai patarnauja mūsų materialaus kūno pojūčiai. Nematerialių, t.y. antgamtinių dalykų pažinimui jau nebegali padėti materialaus pasaulio pažinimo priemonės.

     Po trejų metų pojūtinio Dievo pažinimo, po Petro ir kitų apaštalų tvirtinimo paskutinės vakarienės metu, jog niekas jų neprivers išsižadėti Kristaus, netrukus Petras išsižada, apaštalai išbėgioja. Žymiai vėliau, kai įsivyrauja kitoks Dievo pažinimas, apaštalai ir tūkstančiai tikinčiųjų nedvejodami atiduoda gyvybę už Kristų. Tad reikia labai susidomėti tuo kitokiu, tokiu galingu, visiškai užvaldančiu pažinimu.

     Prisikėlusysis savo žodžiu ir elgesiu pradėjo naują Dievo pažinimo mokymo etapą. Pirmo pasirodymo apaštalams metu Jis priekaištavo dėl jų širdžių kietumo ir nerangumo tikėti tiek rašytu, tiek žodiniu Dievo apreiškimu. Tomui, pripažįstančiam vien pojūtinio pažinimo tikrumą, paaiškino, ką jis prarado. Visus kitus, Jo nemačiusius, tame tarpe ir mus, apdovanojo palaiminimu: “Palaiminti, kurie tiki nematę!” (Jn 20,29). Tikėjimo paslapčių galutiniu išsiaiškinimu, - jei tai būtų įmanoma, mes prarastume šį palaiminimą ir atsidurtume peikiamųjų grupėje. Geriau aiškinkimės toliau tą kitokį, dvasinį Dievo pažinimą.

Savimeilė - kliūtis Dievo pažinimui

     Žmogus atsineša į gyvenimą gautus kūno ir dvasios genus, pasiekia išsimokslinimą, suformuoja savo pasaulėžiūrą, turi savo polinkius, troškimus ir t.t. Jo pasaulėžvalga, jo principai, kuriais jis vadovaujasi, jam ir teisingiausi, ir tikriausi. Žodžiu - jis teisingai mąsto, jis neklysta.

     Atsargiai. Susitikime su Dievo Žodžiu, su Jėzumi, su antgamtinio pasaulio principais pojūtinis pažinimas nepadės, o savimeilės pagimdytas “neklystamumas” duris tiesai uždarys. Todėl ne veltui apaštalas Paulius ragina: “... apsivilkti nauju žmogumi, kuris sutvertas pagal Dievą teisume ir tiesos šventume” (Ef 4,24). Tik naujasis žmogus siekia ir stengiasi visada būti teisus prieš Dievą ir jau gyvena bei sprendžia teisingai, nes pasiekia tiesos šventumo laipsnį. Teisiajame išnyksta savimeilė, nes tai yra melas. Jame apsigyvena meilė. Meilė ir savimeilė negali žmoguje gyventi kartu.

     Norėdami tikrai pažinti Dievą ir dvasinius dalykus, turime pašalinti savimeilės kliūtį. Išėję iš savimeilės kalėjimo, mes patenkame į aplinką, kurioje Dievas kalba, ir mes girdime. Dievas veikia, ir mes priimame tiek malonius, tiek skaudžius poveikius į aplinką, kurioje kasdien vis daugiau pastebime mums apsireiškiančios Dievo meilės. Taigi reikia mirti ir gyventi, mirti savimeilei ir gyventi meilei.

     Emauso mokinius savimeilė išvarė iš Jeruzalės, iš vienintelės vietos, kur dar buvo galima nors ką daugiau sužinoti apie Mokytoją. Jie dabar jau galvoja apie save ir savo ateitį. Galbūti net gailisi to laiko, kurį praleido Jėzaus mokykloje. Tas savimeiliškas aklumas toks didelis, kad jie nepaiso jokių faktų: nei tuščio kapo, nei apsireiškusių angelų, nei jų tvirtinimo, - tik pagalvokime: angelų tvirtinimo, - kad Jėzus gyvas. Jų klaidingas tikrumas, besiremiantis savojo aš neklystamumu, toks stiprus, kad lengvai paniekina įrodymus, kurie, tiesa, dar ne viską pasako, ko reikia pojūčiams, bet jau daug žada. Savimeilė kategoriška. Meilė žiūri, laukia ir tikisi.

Dievo Žodis - pažinimo kelrodis

     Emauso mokinių kelyje sutiktas Nepažįstamasis nenaudoja prieinamų atpažinimo ženklų. Jo veidas nebe tas, žaizdų nematyti. Dar tik prisikėlimo dienos prievakaris, o Jėzus jau skuba parodyti naują Dievo paslapčių pažinimo kelią. Jo argumentai ne Jo, pojūčiais atpažįstamas asmuo, o visa tai, kas Dievo įkvėpimu surašyta Šventose knygose, kas visiems visiems prieinama, kas gali pasklisti visame pasaulyje, išvertus į visas kalbas. Tereikia vieno - patikėti Dievo Žodžiu.

     Emauso mokiniai žingsnis po žingsnio žengia toliau to naujojo dvasinio pažinimo keliu. Iš Jėzaus lūpų srūva toks gyvas ir tikras Dievo Žodis, jog Mozės ir pranašų atskiromis detalėmis pieštas Mesijo paveikslas išryškėja jų dvasios akims su tokiu aiškumu, kokio gyvenime jie niekada nebuvo patyrę. Galiausiai Jėzaus kančios drama - tai ne tragedija, o būtinybė, atpirkusį žmoniją, atidariusi dangų. Dabar jie jau nebegali suprasti, kaip jie galėję būti tokie akli, kodėl Dievo Žodis jiems iki šiol nieko nesakė. Po valandėlės, kada jie atpažins Jėzų, bus dar labiau apstulbinti savo aklumo, nes pats Dievas ėjo su jais, o jie Jo nepažino. Dar vėliau, apmąstydami laiką Jėzaus mokykloje, jie negalės suprasti, kaip Jėzaus asmenyje jie nematė Dievo. Ir nė vieną kartą jie nepuolė į žemę, kaip buvo įprasta tais laikais, kad pagarbintų į žemę nužengusį Dievą. Nė karto, nes neatpažino. Jie kliovėsi pojūčiais, kurie taip ilgai, taip ilgai juos klaidino. O tereikėjo vien tikėjimo. Tikėjimo Raštais, tikėjimo Jėzaus Žodžiu. Štai ką padaro pasitikėjimas pojūčiais ir per silpnas tikėjimas.

     Apaštalų ir mokinių pateisinimui įsivaizduokime trejų metų gyvenimo situacijas, kuriose jie matė Jėzų tokį pat kaip ir jie. Jam reikėjo maisto, gėrimo, poilsio kaip ir jiems. Juk Dievui viso to, pagal anų laikų supratimą, juk nereiktų. Pojūčiai juos klaidino, neleisdami patikėti Jėzaus dievyste. Nei dieviškas mokslas, nei nepralenkiamas pamaldumas, nei nepasiekiama Jėzaus dora, nei Visagalio ranka žarstomi stebuklai jų galutinai neįtikino. Pojūčiai jiems kliudė, nes jų susikurtasis Dievo įvaizdis buvo labai tolimas nuo to, ką jie kasdien matė, su kuo jie buvo dieną ir naktį drauge. Savo planai, rūpestis savimi, prisiminkime ginčą, kuris didžiausias, - žodžiu savimeilė neleido patikėti kiekvienu Jėzaus Žodžiu, nes Jo žodis ragino keistis. Išgirdęs Dievo Žodį, žmogus negali liktis toks, koks buvo. Nepriimantiems užkietėja sąžinė, jie nusigręžia. Priimantieji privalo paklusti Žodžiui, t.y. keistis ir pasukti Žodžio rodoma linkme. O tai visada surišta su savęs išsižadėjimu, su išėjimu prieš savimeilę. Tai nėra lengva. Todėl nedaugelis išdrįsta stoti Dievo Žodžio akistaton ir tuojau pat praregėjimus užfiksuoti realizavimu.

     Kaip Emauso mokiniai atpažino Jėzų? “Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duonos, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė jiems valgyti. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių” (Lk 24,30-31). Mes linkę manyti, jog tuomet Jėzus priėmė savo buvusią žemišką išvaizdą. Tačiau taip negalėjo būti, nes tuomet Jėzus būtų prieštaravęs pats sau. Kaip Jis galėjo visą kelią mokęs, kaip pažinti Dievą, remiantis Dievo Žodžiu, ir staiga būtų leidęsis atpažinti save pojūčiais. Lygiai ir kituose pasirodymuose po prisikėlimo Jis būdavo priėmęs kitą išvaizdą, kad ne pojūčiai padėtų atpažinti, o tikėjimas. Tačiau svarbiausia, kad jei mokiniai ir toliau būtų galėję atpažinimui naudoti pojūčius, jiems nebūtų reikėję pasikeisti ir pakilti į dvasinį pažinimo lygmenį.

     Prisiminkime, kiek tas pojūtinis pažinimas juos klaidino. Jėzui buvo svarbu ne tik atversti Emauso mokinius, bet ir visų žmonių pastangas nukreipti dvasinio pažinimo linkme. Lygiai ir transubstancijaciją reikia stengtis suprasti ne protu, o naudojantis Dievo Žodžiu. Galima visą gyvenimą pasilikti pojūtiniame pažinime, t.y. tame nepaslankume tikėti, tame nuolatiniame Dievo priekaište kūriniui ir niekuomet netapti nuolankiems ir jautriems Dievo apreiškimui.

Eucharistija - atpažinimo sakramentas

     Dievas kalba mums per meilę. Kad nepaveiktų mūsų laisvos valios, jis nenaudoja priverčiančių ženklų, jis nori būti atpažįstamas per Jo reiškiamą meilę žmonijai ir kiekvienam mūsų asmeniškai. Nemylintys nesupras Jo kalbos, taikomos širdžiai.

     Meilė - lengviausias Meilės, kuri yra Dievas, atpažinimo būdas. Tereikia išmokti klausytis meilės kalbos. Priimti meilę, išlietą tvarinijoje ir asmeniškai besibeldžiančią į tavo širdį. Galiausiai atsakyti į meilę. Ir ateis pažinimas, ir nevertumo supratimas ateis, ir Dievo artumo laimė užlies tavo dvasią, ir jokio kito pažinimo tau nebereiks.

     Apaštalai ir mokiniai buvo įpratę matyti ir dalyvauti “meilės dalinime”. Nepažįstamasis, sėdęs prie stalo su Emauso mokiniais, paėmė duoną, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė mokiniams. Tą akimirką jie nustebę sustingo. Jie matė gerai pažįstamus judesius ir meilingą žvilgsnį, nukreiptą aukštyn, į Tėvą. Jie stebėjo akis, su meile lydinčias šventą dalinimo veiksmą. Jie juto kartu su Jo žvilgsniu ir duona įeinančią meilę į širdį. Tuomet atpažino staiga, tą pačią sekundę. Bet ir Jėzus išnyko tą pačią atpažinimo sekundę. Atpažinimas buvo stiprus ir tikras, be lašelio abejonės. Tuojau pat jie suskato grįžti į Jeruzalę, kad kuo greičiau galėtų pasidalinti prisikėlimo naujiena. Nors ir sparčiai temo, ir laukė 12 km kelionė tamsoje. Meilė daug gali. Ji daro stebuklus ir darys.

     Beveik per kiekvieną Kristaus pasirodymą po prisikėlimo buvo valgoma. Duonos laužymas, dalijimas - tai Mišių dalis. Duonos ir vyno perkeitimo nebūdavo, nes ir taip pats Jėzus būdavo su jais. Jėzus ruošė mokinius ateičiai, ir žmoniją - visiems žemės amžiams, kada regimai Jojau nebebus kartu. Tada jie galės Jį konsekracija pasikviesti ir komunijos metu Jį priimti, su Juo susijungti. Louis Evely rašo: “Konsekracijos metu žodis tariamas su gyvu tikėjimu, ir jo klausomasi su gyvu tikėjimu. Sis žodis tampa toks pat veiksmingas, kaip ir tuomet, kai buvo ištartas pirmą kartą. Tuo žodžiu duona yra permainoma - transubstancijuojama”. Jėzus pranašavo, kad Dievas bus garbinamas dvasia ir tiesa. Pojūčiams “maisto” nebus. Tik ar mes Jį kasdien atpažinsime, kai per duonos laužymą, -taip kadaise vadino šv. Mišias, Jis ant altoriaus ir į mūsų širdis ateis? Ar mes Jį priimsime kaip Dievą, elgsimės kaip su Dievu ir Jo kaip Dievo kuo tobuliau klausysime? Ar atpažinsime Meilę dėl mūsų atidavusią gyvenimą? Ar bandysime vis labiau suprasti, kokia neaprėpiama, neišmatuojama yra ši meilė? Kas mus labiau paveikia ir įtikina: ar dieviška galia daromi stebuklai, ar dieviška meilė, dalinanti kūriniams patį save? Kam mes jautresni: ar galiai, ar meilei?

     Sakramentai žmogui teikia meilę, ypač Eucharistija. Meilės galia jie daro perkeitimo stebuklą mumyse: naikina senąjį ydingą žmogų ir kuria naują, dvasingą, panašų į Kristų. Tai vyksta mumyse, jeigu tikime Kristaus paliktu perkeitimo Žodžiu, jeigu tikime priimą patį Dievą. Sustiprėjęs mūsų tikėjimas iššaukia ir Dievo atsakymą, t.y. tokį Dievo su mumis buvimo tikrumą, kad pranyksta noras gilintis į transubstancijacijos paslaptį. Kas pažįsta dvasia ir tiesa, tam jau nebereikia pajūtinio ar kitokio pažinimo.

Pažinimas per Eucharistijos stebuklus

     Gerasis Dievas yra palikęs mūsų Bažnyčioje ir pojūtinius transubstancijacijos atpažinimo ženklus. Tai Eucharistijos stebuklai, kurių yra buvę ne tiek mažai. Tačiau, juo seniau jie yra įvykę, tuo, atrodo, mažiau patikimi. Kažkodėl mūsų laikų žmonės galvoja, jog seniau žmonės buvę kitokie, lengvatikiai, kad juos buvę lengva apgauti, nes mokslinis stebuklo ištyrimas nebuvo įmanomas ir t.t.

     Skeptikų buvo visais laikais, net Kristaus bendraamžių tarpe. O ką jau bekalbėti apie moderniuosius laikus.

     Vienas iš ryškiausių Eucharistinių stebuklų yra 8 amžiuje įvykęs Lanciano mieste, Italijoje. Šv. Mišias laikė šv. Bazilijaus ordino kunigas -vienuolis, kuris abejojo transubstancijacija. Po koncekracijos ostija staiga virto apvaliu mėsos gabaliuku, ir vynas - krauju. Tuomet jis verkdamas išpažino žmonėms savo abejones ir pakvietė prie altoriaus, kad įsitikintų stebuklo tikrumu. Kraujas krešėdamas pats pasidalijo į penkis nelygius gabaliukus. Aišku, įvykis buvo ištirtas, surašytas dokumentas, pagamintas relikvijorius, kad žmonės galėtų savo akimis įsitikinti stebuklu.

     1970 ir 1971 metais imta tirti šiuolaikinio mokslo priemonėmis. Nustatyta, kad relikvijoriaus indeliai nehermetiški, todėl ten esančios substancijos buvo prieinamos atmosferiniams ir biologiniams poveikiams, bet nesuiro. Nustatyta, kad buvusi ostija yra širdies raumens gabaliukas, kad kraujo grupė AB ir ta pati abiejuose pavidaluose, kad nebuvo panaudotos jokios konservuojančios medžiagos. Jeigu tai būtų buvę paimta iš lavono, puvimas seniai būtų suardęs ar bent žymiai pakeitęs. Dabar gi viskas šviežia.

     Nežiūrint tikrumo, seni laikai rodosi nepatikimi. Vienas “jauniausių” Eucharistinių stebuklų įvyko 1970 m. birželio 9 d. mažame Vokietijos miestelyje Stich.

     Laikės Mišias kunigas tuojau po konsekracijos pastebėjo šalia Mišių taurės raudoną besiplečiantį taškelį. Pakėlęs taurę, pamatė antrą taškelį po taure. Patikrinęs taurės apačią, ją rado sausą. Po Mišių apžiūrėjęs 3 altoriaus uždangalus, pamatė, jog tik vienas korporalas turi 2 monetos dydžio raudonas dėmes. Po apačia buvę kiti altoriaus uždangalai be jokių žymių. Tyrimais nustatė, jog tai vyro kraujas agonijos metu. Stebuklas pasikartojo dar ir liepos 14d.

     Dievas, atsižvelgdamas į įvairias žmonių sielų reikmes ir į mumyse tokį stiprų pojūtinio pažinimo poreikį, yra padaręs Eucharistinių stebuklų. Žymiausieji yra surašyti Joan Carroll Cruz knygoje Eucharistic Miracles, turinčioje 305 psl. Ten aprašomi 33 Eucharistiniai stebuklai ir įvairūs kitokie Eucharistiniai reiškiniai šventųjų gyvenimuose. Norintieji nuvykę gali savo akimis įsitikinti stebuklo tikrumu. Tačiau trupučio tikėjimo vis tiek reikės.

     Žmogus yra didingas savo panašumu į Dievą. Jis, kaip ir Dievas, turi laisvą valią. Yra žmonių, kurie gyvena taip, lyg Dievo nebūtų. Yra žmonių, kurie iš tikėjimo lobyno pasirenka kuo tikėti ir kuo ne. Kiek maža žmonių, kuriems Dievas yra Dievas. Kūrėjas vis laukia savo kūrinio ir tikisi teisingo jo valios sprendimo. Žmogus savo laisvėje turi siaubingą galią: nutildyti Dievą, amžinai nuo Jo nusigręžti.

     Tikėjimas - dovana, išaukštinimas, dieviška dorybė... ir kasdieninis mūsų rūpestis.