Spausdinti

     Nelaimė yra nenumatytas, blogus padarinius atnešąs įvykis. Ji atneša blogas pasekmes, kaip materialinę žalą ar kūno sužalojimą, skausmą, kančią ar kitokius sunkumus.

     Kai kurie jaunuoliai papasakoja apie juos ištikusias nelaimes, pasisakydami, kaip jie reagavo mintimis ir jausmais, neretai susiedami įvykius su jų padarinius su Dievo veikimu. (Iš Lietuvos jaunimo pasakojimų rinkinio Jaunimas: patirtis ir įžvalgos.)

Kun. dr. Kęstutis Trimakas

SUDAUŽIAU TĖVUKO AUTOMOBILĮ

     Buvo atsitikimas, kuris tapo dideliu išgyvenimu. Aš padariau nemažą avariją, sudaužiau savo tėvuko automobilį. Galbūt tai atrodo nieko ypatingo. Bet man tai buvo baisu. Na, aš ir keleiviai visiškai nesusižeidė ir jau vien už tai turiu būti dėkingas. Dievui. Po to aš negalėjau, tiesiog bijojau papasakoti viską savo tėvams. Aš negalėjau rasti vietos - laksčiau iš vieno kampo į kitą, kol atsidūriau savo kambaryje. Ir pradėjau galvoti apie tai, kas įvyko. Sunku įsivaizduoti, bet man tuo metu atrodė pasaulio pabaiga; atrodė, kad neverta gyventi. O dabar man tai atrodo labai juokinga. Juk tai tik kažkokia mašina, kažkokie finansiniai nuostoliai. Taip sėdėdamas, kuo ilgaiu galvojau, tuo aiškiau supratau. Man kažkas pasąmonėje kartojo, kad tai tik mano išbandymas, tai pamoka ateičiai. Aš gyvenime nepatyriau jokio artimo žmogaus mirties skausmo. Galvojau, kad man yra ko džiaugtis, kad tas mano apsiniaukimas yra laikinas, galbūt net nevertas dėmesio. Ir dabar aš džiaugiuosi, nes tuo metu mano sąmonėje sukosi tokie dalykai. Man sunku tai papasakoti. Įsitikinau, kad pinigai reikšmės gyvenime neturi. Taip aš savotiškai prieštarauju sau. Kaip butų galima gyventi be pinigų? Bet pinigai tikrai nesvarbiausi. Ką tai reiškia palyginus su tikėjimu? Dėl ko gi aš taip išgyvenau? Dėl baimės ir kaltės jausmo tėvams. O po viso to mes apsikabinome ir džiaugėmės, kad aš likau gyvas.

ČLM devintokai

     Gal kyla klausimas; kokia čia to išgyvenimo reikšmė? Juk tai paprastas įvykis. Bet sėdėdamas savo depresijoje po avarijos, supratau gyvenimo džiaugsmą. Ir manau: tik kentėdamas gali pamilti Dievą, pamilti gyvenimą. Viskas gyvenime yra svarbu, viską reikia patirti, ką tau siunčia Dievas. Kas yra lemta, tas lemta. Tiesiog pačiam reikia susigaudyti, kas su tavim darosi. Dievas duoda mums gyvenimą. Ir aš tada supratau gyvenimo džiaugsmą ne kaip gerą nuotaiką, kad viskas puiku. Tiesiog net akinančioje neviltyje nereikia pulti į paniką, bet savo mintyse susigaudyti, kas yra kas. Ir aš nutariau visada stengtis surasti viltį. Ir man tai yra svarbu.

Simas

IKI MIRTIES 1-2 SEKUNDĖS

     Kai buvau dvylikos metų žaidžiau su pusbroliu namuose. Išardžiau elektros lemputę, nes ji kažkodėl užgeso. Tik pamiršau ištraukti iš elektros tinklo. Tada aš abiem rankom paėmiau už atvirų laidų. Staiga elektra pritraukė rankas ir patyriau elektros šoką, kuris tęsėsi apie 10-13 sekundžių. Jo metu aš viską mačiau ir supratau, bet nei piršto negalėjau pajudinti - buvau lyg paralyžiuotas. Tada pusbrolis netyčia patraukė už laido ir aš buvau išlaisvintas. Iš mano pirštų galų buvo likę tik nudegusios mėsos gabaliukai. Kai nuvykom į ligoninę, gydytojas pasakė, kad iki mirties man trūko 1-2 sekundžių. Šitas įvykis padarė man esminį įspūdį, tai - didžiausias religinis išgyvenimas.

     Aš supratau, kad tikrai Tėvas globoja mane, kad Juo aš galiu visiškai pasikliauti. Nuo tada aš visiškai pasitikiu Dievu ir atsiduodu Jo valiai.

     Praeitą vasarą aš plaukiojau katamaranu Karelijos (Rusija) upėmis. Ir vieno plaukimo metu mes su partnere apsivertėm. Tai buvo gana baisu - labai gilu, nepaprastai didelė srovė, po vandeniu daugybė aštrių akmenų. Bet aš nei kiek neišsigandau, nes jau iš patirties žinojai, kad Jis saugo Savo avis. Pilnas drąsos ir pasitikėjimo Dievu, aš iškilau į paviršių, užsilipau ant apvirtusio plausto ir padėjau išsigelbėti partnerei. Vėlgi tai buvo pavyzdys, kad Jis visuomet su manimi, kad visur yra Jo valia.

     Tai tik pagrindiniai mano religiniai išgyvenimai, kurie padarė didžiausią įtaką. Bet manau, kad kiekvieną dieną Kūrėjas leidžia mums patirti daugybę išgyvenimų, tame tarpe ir religinių. Ir tie religiniai išgyvenimai, manau, daugeliui žmonių (ne vien tikintiesiems) yra Dievo buvimo įrodymas.

Romas

TIK PORĄ MILIMETRŲ NUO MIRTIES

     Vaikystė - dažnai padūkęs laikotarpis: visur karstaisi, laipioji, “kariauji”... Labai mėgdavau laipioti po “statybas” - turiu omeny pradėtus statyti daugiaukščius namus. Kartą užkliuvau už sulenktos vielos. Tvojausi žemyn galva į išbetonuotą grindinį. Kritau iš 2,5 metro aukščio. Kaip vėliau sužinojau iš brolio (nes laipiojo kartu), po porą milimetrų nuo akies iš grindinio buvo išsikišęs medgalys. Taigi tik per porą milimetrų nuo mirties... Tada buvau aštuonerių metų. Daugiau po statybas nebelandžiojau. Gal pasidariau kiek bailesnis, atsargesnis. Pradėjau bijoti aukščio. Tėvai stebėjosi, kad viskas taip nepaprastai laimingai baigėsi: išvengta smegenų sutrikimo, kaukuolės skilimo ir panašiai. Šiandien galiu sakyti, kad kažkaip buvo labai svarbu, kad iš likčiau gyvas ir sveikas.

     Didesnių traumų vėliau nepatyriau, bet į širdį dėjausi “mažiau” skausmingus, tačiau ne mažiau reikšmingus įvykius. Pastebėjau, kad besiklostančių įvykių eiga turi kažkokį ryšį, kažkokią prasmę, gal net vieną kryptį. Jaučiu, kad manimi kažkas nuolatos rūpinasi. Tai pastebiu per žymesnius patyrimus, pergyvenimus. Jaučiu, kad tas kažkas, lyg nematomas draugas ar globėjas, visada yra šalia manęs. Nenustebčiau, kad amžinybėje sužinočiau, kad Dievo angelai iš tikrųjų “veikė” visose šiose keistose, neįtikėtinose situacijose ir aplinkybėse. Esu įsitikinęs Dievo Apvaizda ir angelų veikimu.

     Ir gal ne tiek svarbu, kas veikia, kiek tai, kam ir kodėl veikiama ir padedama. Kodėl, tada krisdamas, likau sveikas? Kodėl esu gyvas? Kodėl apskritai gyvenu? Kodėl mano gyvenimo kelias vingiuoja šita, o ne kita kryptimi? (...) Jaučiu, kaip Dievo ranka nežymiai veda, kažkur vis veda. Protarpiais vedimas pasidaro kiek aiškesnis, o kartais, žiūrėk, ir nuklysti į lankas. Esu įsitikinęs, kad yra Dievo valia... Yra ir mano laisvė. Galbūt tie nelemtieji (o kartu ir laimingieji) įvykiai - mano suklydimo (nelaisvės) pasekmės? Noriu kiekviename įvykyje įžvelgti Jo valią, Jo ketinimus man.

Liucijus

O KODĖL NE AŠ UŽSIMUŠIAU?

     Vakaras prieš kitą rytą niekuo nepasižymėjo. Kartu jis buvo ir svarbiausias, nes jame buvo ruošiama scena tragedijai. Buvo realus vakaras, realus, baras, tokie pat tikri žmonės kaip ir aš, tikras alus ir cigaretės, kurias galėjai laikyti tarp pirštų. Kas nors pasakytų buvo nuodėmė? Galbūt, bet šiame pasakojime ji užmiršta. Taigi toliau. Buvo tikra mašina, realus vidurnaktis ir trys tikri žmonės, kurie galbūt kalbėjo tikrais žodžiais. Buvo vėl rytas, kurio du iš šių žmonių nepamatė, nes niekad neatvers akių, o vienas liko, bet žuvo gyvenimui. Tą vidurnaktį verkė tik vienintelis medis

     Dar ten buvo mirtis. Netikra ir nereali, nes nesuprantama ir nevaldoma. Tą rytą, kai žino jau, kad Regina ir Rūta numirė, netikėjau ir nenorėjau. Bernardas buvo gyvas.

     Ta diena atskleidė nesuprantamą Dievo planą, kurį reikėjo priimti. Kita diena dar niekada nebuvo mačiusi teik gėlių prie karsto. Trečios dienos tvarką suplėšė laidotuvių varpai. Dar vėliau pykino ligoninės kvapas. Kai žiūrėjau į praeitį, ir gyvenimas pradėjo tekėti ta pačia vaga: tikras baras, tikras alus ir cigaretės, tikra bažnyčia ir tikras Dievas. Aš pati buvau netikra tuo, ką dariau ir kaip gyvenu.

     Kai pamačiau ramentus, supratau, kad Bernardas yra ten. Nežinojau, kas bus, bijojau, kad yra išprotėjęs dėl Reginos ir Rūtos mirčių. Kaip visada, tokią minutę kojos nuėjo pačios. Nora Drąsioji atsisėdo už stalo, o Nora Bailė vis suko akis į sieną. Visą vakarą keitėmės vienas su kita žodžiais, ir supratau, kad tą išgyvenimą dėl mirties ir dėl Bernardo visą laiką nešiojausi savyje ir dabar jis ėmė duoti vaisių, nes palietė tikėjimą ir visą mano pasaulį. Supratau, kad ne aš kuriu santykį su Dievu, bet jis jį kuria tokį, kokio nori. Dievas atėjo į mano realybę.

     Išgyvenimai ne būtinai visiškai pakeičia tavo vidų, nors tuo pačiu gali pakeisti tavo gyvenimo būdą. Eini ir darai savo darbus. Užsimiršęs dėl visko lygiai taip, kaip visada juokiesi ar liūdi. Nepakeičiama yra tik tai, kad Regina jau niekada nebeatsisės šalia.

     Iš viso pokalbio su Bernardu geriausiai prisimenu vieną frazę: “O kodėl ne aš užsimušiau?” Tąsyk nežinojau, ką sakyti, bet vėliau supratau, kad būtent per tai jau duotą malonę ir atsiskleidžia Dievo meilė. Jis nesuvaldė mašinos, ir žuvo du žmonės. Dievas jo nepakvietė, bet leido gyventi žemėje ir atsiteisti. Dievas leido išgyventi skaistyklą čia ir dabar, kur jis turi daug galimybių viską pradėti kitaip. O aš supratau, kad kiekvienas išgyvenimas deda savo antspaudą. Kiekvieno jų dėka vėl ir vėl grįžtu į Tėvo namus ir galiu mylėti. Ne smerkti ar neigti, bet paprasčiausiai mylėti ir priimti žmogų su viskuo, ką jis savyje turi.

Nora