(“Amerikono” laiškas “dypukui")
 
    Keliavai tūkstančius mylių, vėjams kulkų, bombų, mirties, lydimas baimės, alkio, kančios. Klampojai prakaitu, ašaromis ir krauju aplaistytais keliais, vis dairydamasis atgal, kur liko Tavo nameliai, darbas, mylimieji, kur Tu buvai žmogus, ne klajūnas, kur gyvenimas turėjo, tikslą ir prasmę. Kaip Tave traukė ten grįšti! Bet prie Tavo rojaus vartų pragaro pastatyti angelai su ugnies kardais, ir Tu negalėjai pro juos praeiti.
 
    O kaip Tu dar norėjai gyventi! Vėl būti žmogumi, ne blaškomu šapeliu. Gyventi sau, saviesiems, savo rankom pelnyti duonos kąsnį, užsivilkti savo drabužį, be baimės atsigulti savo lovon ir atsikelti ne enkavedisto žadinamam...
 
    Suprato Viešpats Tavo troškimą ir Tau atvėrė duris į naują gyvenimą. Ir štai vieną dieną išlipai Tu naujoje žemėje. Toj pačioj žemėje, kurią bučiavo tūkstančiai prieš Tave išlipusių - laisvės žemėje.
 
    Ar Tu tikėsi, kaip aš Tavęs laukiau? Kaip aš džiaugiausi! Kaip aš norėjau pamatyti Tave! Kaip aš tikėjau, kad Tu čia rasi laimę!
 
    Sulaukiau ir nusiminiau. Nusiminiau ir gailiuosi, Tave sutikęs.
 
    Ne, ne, Tu ne blogas žmogus! Ne dėl to aš nusiminiau. Tu geras. Labai geras. Bet tas Tavo gerumas ir yra mano nelaimė!
 
    Žiūrėk, Tu atsivežei didelę brangenybę. Vienintelę Tau likusią brangenybę - Tėvynės meilę. Tu Lietuvos žmogus. Ten liko giliausios ir gyviausios Tavo šaknys Ten Tavo amžiaus darbas ir ateities svajonės. Ten Tavo didvyrių, senolių kapai, ten Tavo ošiančios girios, žaliosios pievos, ten tryško Tavo gyvenimo šaltiniai. Atjaučiu Tave. Už jokius turtus Tu neparduotum savo meilės. Tu turi likti ištikimas savo Tėvynei, jos meilę skiepyti josios vaikams. Ir kaip tik dėl to, kad aš Tave suprantu ir atjaučiu, matau, kad ta Tavo meilė, tas Tavo turtas yra Tavo ir mano kančia.
 
    Tau kančia turi būti susitikti lietuviško kraujo ir pavardės žmogų ir negalėti su juo susikalbėti lietuviškai. Tau kančia patirti, kad mano širdis priklauso ne Lietuvai, o šitam kraštui. Tau rėžia širdį, kai aš pasakau, jog mano tėvynė tai Amerika, kad Lietuva man tolima, kad aš nežadu ten vykti. Skaudu Tau, kad aš abejingas Tavo didžiajai meilei.
 
    Ir man skaudu. Skaudu ne dėl to, kad Tu myli Lietuvą. Ne, tuo aš didžiuojuos. Tai ženklas, kad Tu ne išdavikas! Geriau pasirinkai tremtį, negu parsiduoti Tėvynės pavergėjui. Garbė Tau! Man skauda, kad Tu manai, jog aš nemyliu, jog aš be idealo, kad Tu nesupranti ir neįvertini manosios meilės, kad Tu laikai mane išsigimėliu.
 
    Liūdna man, kad Tu nebeįstengi suprasti, jog ir aš turiu Tėvynę. Kad mano tėvynė tai kraštas, kur aš gimiau, kur pirmuosius žingsnelius žengiau, kur saulę, dangų išvydau, kurs man davė savo duoną, ir vandenį, ir pastogę, ir darbą. Liūdna man, kad Tu nesupranti, jog man neįmanoma susižavėti ir pamilti krašto, kurio aš nė sapnuose neesu matęs. Man liūdna, kad Tau yra nesuprantama, jog ir man gali būti mieli Amerikos laukai, kalnai, girios, upės, ežerai, jos miestai, miesteliai, dangorėžiai, ar fabrikų dūmuose paskendę kaminai, kaip Tau yra mielos žaliosios Lietuvos lankos, “samanotoji bakūžė” ir “sraunieji upeliai”. Jei Tau malonu prisiminti vingiuotieji takeliai, kuriais Tu basas lakstei, tai mano džiaugsmas - galvotrūkčiais skristi cementu išpiltais keliais. Jei Tu apdainavai juodbėrį žirgelį, kodėl man neapdainuoti kad ir pasenusio, barškančio Forduko, nuo pat kūdikystės užėmusio kad ir mažą mano svajonių kamputį?
 
    Teisingai Tu didžiuojies Nežinomo Kareivio kapu, už tėvynės laisvę žuvusiais broliais : kodėl aš neturėčiau didžiuotis tūkstančiais mano brolių amerikiečių, belaukiančių paskutinio teismo dienos visų vandenynų dugnuose, visų kontinentų kapinynuose, ir dykumose, ir džiunglėse, ir miškų glūdumoj paguldžiusių galvas už mano ir kitų laisvę ?
 
    Ar atsimeni, kaip Tave imdavo apmaudas, kai atvykę svetimšaliai, kad ir Amerikos lietuviai, peikdavo, kritikuodavo Lietuvos tvarką, papročius, gyvenimo lygį, vos spėję pakvėpuoti jos oru vieną kitą dieną? Ar Tau nepatiko, kai įvairios mažumos pradėjo mokytis lietuviškai? Tad kodėl reikėtų jaudintis, pykti, nesuprasti, jei ir man atrodo ne vietoje vos tik atvykusio svečio kritika, nespėjusio dar net paviršutiniškai susipažinti su mano krašto istorija, papročiais, siekimais ir idealais? Argi esi šimtu procentų teisus, manydamas, kad mes čia visi neturime jokių aukštesnių idealų, kaip visagalį dolerį ir žemesniųjų pasismaginimų dievinimą?
 
    Taip, atrodo, kad Tu visa to nematai, nesupranti, neatjauti. Ne iš blogos valios, ne. Tavo didžioji meilė padarė Tave aklą visam, kas ne Lietuva, kas ne lietuviška. O jeigu ir aš pamirštu, kad Tu, vos čia koją įkėlęs, negali viskuo susižavėti, jei ir aš noriu, kad Tu pamirštum tuoj, ką visą gyvenimą mylėjai, kad imtum garbinti, pataikauti, viską be kritikos priimti, ką Tau mano tėvynė duoda, tai ir aš tai daryčiau ne iš blogos valios, bet iš tokios pat tėvynės meilės, kaip Tavo -aklos. Ir štai kodėl kartais sunku mudviem susiprasti, vienas kitą pagerbti. Mus skiria meilė, akla tėvynės meilė.
 
    Ar taip turi būti? Ar mudu turime į vienas kito žvairakiuoti, kad abu mylime savo tėvynę. Ar negalima palikti vienas kitam laisvę mylėti tai, ką verčia mylėti pati prigimtis ir Dievo įsakymas? Tu mylėk Lietuvą, nes ji Tavo gimtinė, Tavo motina. Aš jos taip pat neniekinu, ją gerbiu, ja didžiuojuos, nes ji mano senelė, motinos motina. Bet leisk ir man mylėti mano tėvynę, mano motiną ir, nors prie manęs, jos neniekink, nepašiepk. Ir už tai, kad aš čia gimęs, kad aš kalbu savo tėvynės kalba, kad aš ja didžiuojuos, kad ją myliu, nevadink manęs išsigimėliu. Tai man labai skaudu, nes neteisinga.
 
    O tada, kai mudu išmoksim pagerbti viens kito meilę, tada mudu rasim bendrą kalbą, kaip randa ją du įsimylėję draugai, nors abu myli kitą mergaitę.
 
    Štai ką aš Tau norėjau pasakyti, labai norėjau.
 
Tavo sponsorius Džanas