Spausdinti
Mielas Kazy,
 
     “Būtų pats laikas vesti”, rašai, bet vis dar negali ryžtis. Bijai apsigauti. Baido skaudžiai apsivylę draugai, išsiskyrimų epidemija verčia Tave“dar pagalvoti“.
 
     Deja, Brolyti, ilgesnis rausinėjimasis šeimyninio gyvenimo šiukšlėse netoli tenuves. Dar gali nuspręsti “verčiau pasikarti, negu tokį kryžių ant sprando užsikarti”. Geriau imk ieškoti, iš kurių šaltinių šeimos tragedijos taip gausiai verčiasi ir kaip būtų galima juos išdžiovinti. Kadangi lauki iš manęs “gero, aiškaus žodžio”, štai keletas eilučių padėti Tau susivokti rūpimose painiavose.
 
     Be galvos, be sielos, be pagalbos — štai į ką aš suvesčiau visas šeimų tragedijos priežastis.
 
Be galvos
 
     Galva žmogui yra galvojimo ir veikimo centras. Jei ji tuščia, ar jei kūnas nevykdo jos įsakymų, žmogus yra nenormalus, ligonis- Tas pats su organizacijomis. Įsivaizduok operą be dirigento, armiją be vyriausiojo štabo viršininko, įmones, draugijas be direktorių, pirmininkų, ar kaip ten juos bepavadinsi. Tik kur “gera galva” tvarko reikalus, kur nariai nuoširdžiai bendradarbiauja, tik ten gali būti pasisekimas. Priešingu atveju, kiek galvų, tiek nuomonių. Pasėkoje — rietenos, skilimai, bankrotas. Tai visiems aišku.
 
     Milijonams vis dėlto šiandien nebeaišku, jog ir šeimos organizacijai reikalinga “galva”. Čia kiekvienas nori verstis, kaip tinkamas. Ir štai vienam pakanka vienos žmonos, kitam dar reikia ir sugulovės; trečias pataria, keletą mėnesių ar metų prieš vestuves, vienas kitą “išbandyti”; kitas maino žmonas, kaip moteris skrybėlaites, pagal sezoną; dar kitam kiekviena moterystė “senas balaganas”. Laisvoji meilė — štai idealas! Ir kai Bažnyčia taria, kad moterystė galima tik vieno su viena, iki grabo lentos neišardoma, ji — beširdė, nemoderniška, žmonių laimės priešas.
 
     Štai kur nugalvota! Bet žmogus elgiasi taip, kaip jis galvoja. Todėl Tavo pastebėtas šeimų pakrikimas yra pakrikusios galvosenos vaisius; yra pasėka žmogaus maišto prieš savo Kūrėją, prieš savo “galvą”. Lai tik žmonės priima Dievo nuostatus ir jų nuoširdžiai laikosi, tuč tuojau dingsta maišalienė, tuoj bus žinoma, kaip moterystę tvarkyti, ko iš jos laukti. Kūrėjo planai čia labai aiškūs. Gerai ištirk, ar pripažįsta busimoji gyvenimo draugė Dievo autoritetą moterystės reikaluose.
 
Be sielos
 
     Prieš kiek dešimtmečių, neva mokslo vardu, kažkas veptelėjo žmogaus protėviai esą ieškotini tarp beždžionių, ne Rojuje. Mes ne kokio ten Dievo vaikai, o labiausiai išsivystę gyvuliai.
     Kad susižavės tuo “išganymo mokslu” kai kurie “šviesuoliai”! Kad ims jį skelbti mokyklose, laikraščiuose, paskaitose! Šiandie tūkstančiams jis yra virtęs dogma. Iš vaisių pažinsi medį. O kokie to “mokslo” vaisiai”? Nuvertintas žmogus! Mūsų amžiaus kacetai, konclageriai, likvidacijos, trėmimai milijoninių masių žmonių jaudina mus. Be reikalo, jei žmogus yra tik gudresnis gyvulys. Juk gyvulių santykius tvarko ilgesni ragai, smailesnės iltys, aštresni nagai, instinktai, baimė. Jei žmogus tik gyvulio vaikas, kodėl nesielgti su juo, kaip su tokiu? Ir kodėl jam pačiam nesielgti, kaip gyvuliui? Tai visai “naturalu”.
 
     Iš moterystės taško žiūrint: “besieliai” tuokiasi aistros ar ekonominių išskaičiavimų spiriami. Abiem atvejais iš savimylos. Ką gerbs tokiudu vienas antrame? Jei žmoguje nėra dieviškojo gyvenimo kibirkštėlės, tai kokia čįa netvarka, jei kuriam vyrui pakanka bet kurio gyvulio patelės? Ar tai ne vien skonio dalykas? O kai toks ima moterį, koks idealas švies jų moterystei? Gašlumo patenkinimas bet kuria kaina. Ir kai tai nebeįmanoma, kai nusibosta — nebesugyvens, ieškos priekabių išsiskirti. Tokiems nieko nėra švento. Ir jų santykius normuoja aštresnis liežuvis, stipresni muskulai ir aklieji instinktai.
 
     Tik jau nemanyk, kad tokie “besieliai” žmonės aptinkami vien bedievių tarpe! Oi ne. Netrūksta jų nė tarp tikinčiųjų. Kas tik užleidžia pirmą vietą kūnui, aistrai, materijaliniams išskaičiavimams, tas paneigia sielą praktikoje, jei ir ne teorijoje. Nors kuri pora ir reguliariai eitų bažnyčion, bet jei mieliau augintų šuniukus ir kates, negu vaikus — paneigia sielą. Dažni barniai, svetimoterystės, abortai, nedavimas buto žmonėms su vaikais, išsiskyrimai ir naujos vedybos, vis tai pamirštos, paneigtos sielos apsireiškimai.
 
     Bet atversk kitą medalio pusę. Tik sutik, kad kiekvienas vyras, moteris ir kūdikis yra Dievo vaikas, taigi kažkas dieviška; kad Kūrėjas tiek juo suinteresuotas, jog, žmogumi tapęs, už jį prie kryžiaus miršta; kad moterystės uždavinys yra, bendradarbiaujant su Viešpačiu, kurti žemei ir dangui piliečius, o patiems tėvams padėti pasiekti kuo didžiausios tobulybės, tuoj turime pagrindą gerbti net menkiausią žmogelį, gailėtis ir didžiausio nusidėjėlio, jokių aukų nesigailėti šeimos laimei sukurti. Taigi, pagarba žmogaus sielai, jos amžiniesiems uždaviniams ir jos labo statymas pirmon vieton yra kitas būtinai reikalingas šeimos gyvenimo ramstis. Gerai ištirk, kaip į tai žiūri busimoji gyvenimo draugė.
 
Be pagalbos
 
     Modernusis žmogus vaizduojasi kone visagalis. Ir kurgi ne ! Ar jis nenardo vandenynų gelmėse? Ar nelenktyniauja su ereliais padangių žydrynėje? Ar jis neįsibrovė į pačius žemės vidurius ir ar neišvelka dienos švieson jos pavydžiai slėptus turtus bei paslaptis? Ir jei jis pasikinkė upių vandenis, visus keturis vėjus, jei jis sutriuškino net patį atomą — ei, Brolau, ar toli jam beliko iki paties Dievo!?
 
     Ir šnipštelk tu tokiam, kad jis be Dievo pagalbos nieko negali padaryti! Kalbink tu jį sulenkti kelius nuolankiai maldai, pasinaudoti šventais Sakramentais. Kam jam to reikia? Jis ir be to gali apsieiti. Tuščias laiko gaišinimas!
 
     Bet ar Tu neesi matęs tokius “galingus viršžmogius” besielgiant, kaip kokius galvijėlius? Net mažiausias menkniekis gali išmušti juos iš pusiausvyros ; “nervai” sukelia audras: buteliukas paguldo šalia deglosios; lyties aistros priveda prie iškrypimo iš prigimties nustatytų vėžių. Galų gale ir jie turi prisipažinti: “negaliu susivaldyti. . .nebegaliu pakęsti.. .prisiversti” ir panašiai.
 
     Gyvenimas pats liudija, kad Dievo pagalbos neieškančios poros neįstengia sukurti patvaraus laimingo šeimos židinio. Bet jei vyras, žmona ir vaikučiai kas dieną klaupiasi bendrai maldai, kas šventadienį sudeda savo gyvenimo džiaugsmus ir vargus ant altoriaus šventųjų Mišių aukon, jei jie dar dažnai stiprinasi šventais Sakramentais, tai jie sugyvens. Neišvengs nė jie visų kryželių ir nesusipratimų, bet visada jie ras priemonių nesklandumams išlyginti, jėgų kryželiams panešti. Su jais bus pats Kristus, kaip yra pažadėjęs: “Kur du, trys bus susirinkę mano vardan, ten aš esu jų tarpe”. O kur yra Kristus, ten ir jo palaima, paguoda ir laimė. Todėl gerai ištirk, kaip žiūri į maldą, į Sakramentus, į Dievo pagalbos reikalą busimoji gyvenimo draugė.
 
     Dabar tektų pastudijuoti Dievo planus laimingai moterystei. Bet palikim tai kitam kartui. Tuo tarpu gilinkis į čia išdėstytas tiesas.
 
Tavo Kunigas Jonas