Nelaimingasis Broli!
Sutinku. Kartais yra labai sunku tikėti, kad Dievas yra meilė. Kai tavo “išsvajotasis angelėlis po vestuvių parodo ilgus smailus ragus ir už aštriausią skustuvą aštresnį liežuvėlį”, kai per metų metus nėra šeimoje ramios dienelės ir todėl norėtumei pasiieškoti sugyvenamesnės gyvenimo draugės, o Dievas tau sako: “nevalia! — tikrai sunku suprasti, kad taip gali sakyti meilė! Bet yra neginčijamas faktas: taip sako Tas, kurs ėjo už Tave mirti prie kryžiaus, nes Jis Tave mylėjo. Todėl nors ir kažkaip sunku būtų suprasti, kitaip būti negali: suardyti vieną moterystę ir vėl tuoktis yra labai didelė blogybė, jei tai draudžia begalinė Išmintis ir Meilė. Blogybė vyrams. Didesnė blogybė moterims. O didžiausia blogybė vaikučiams.
Blogybė vyrams
Sakiau pamokslus apie moterystę vienoje Čikagos bažnyčioje. Gaunu laišką. Rašo moteris. Sakosi einanti dažnai išpažinties, bet nedrįstanti artintis prie Dievo stalo. Kodėl nedrįsta? Paaiškina: “Gyvenu su antru vyru. Mano pirmasis dar gyvas ir antrojo žmona gyva”. Ir, pasiteisindama, prideda: “Kodėl aš negyvenu su pirmuoju vyru? Dėl to, kad antrasis yra jaunesnis, gražesnis, turi daugiau pinigų, tai man lengviau gyventi”.
Tai kokia moteris! Kokia skaidri jos meilė! Kaip neturėtų Dievas jai leisti gyventi su antruoju, o jei rastų trečią, dar gražesnį ir dar turtingesnį, kodėl neleisti ir tą išbandyti? Vyruti, su žiburiu ieškok, gaudyte gaudyk tokias “aukso” moteris! Koks tu būsi laimingas! Kaip ji tau pataikaus! Galėsi daryt su ja, ką tik panorėsi, iki... iki — kaip čia pasakyti — ne, ne iki grabo lentos, bet tikrai iki tavo kišenės pilnos dolerių pūpsos, iki tu apmokėsi kiekvieną jos užgaidą, iki trupučiuką prapliks tavo pakaušis, ar blogiausiu atveju, iki jai pasisiūlys turtingesnis. Sakyk, Bičiuli, ar tokios žmonos tu ilgėjaisi švenčiausiais savo gyvenimo akimirksniais? Ar Tu gali prileisti, kad teisingas ir šventas Dievas galėtų laiminti tokią žiaurią savimylą? Ar pats Kūrėjas neskatintų moteris nepaisyti savo vyrų?
Praūžusiojo karo metu pašauktas kariuomenėn jaunuolis. Po pusmečio jis siunčiamas japonų frontan. Jo mergaitė, su kuria buvo draugavęs jau porą metų, prašo tuojau pat apsivesti. Vaikinas nenori. “Nežinai, sako, koks aš grįšiu. Gal be rankos ar be kojos, gal kitoks paliegėlis. Galėčiau būti visą gyvenimą tau sunki našta. Gailėtumeisi už manęs ėjusi. Verčiau palaukime karo galo.”
Mergaitė užsispyrė nelaukti. Verkdama ir priekaištaudama, kad jis jos nemylįs, jei taip kalbąs, “suminkštino” vaikino širdį, ir juodu susituokė.
Karui baigiantis, vyras grįžo be abiejų akių ir labai sužalotu veidu. Atėjo žmonelė ligoninėn jo pamatyti. Valandą kitą su juo pasikalbėjusi, pragysta: “Aš ne už aklo ištekėjau ir su aklu negyvensiu. Skirsimės!”
Koks smūgis tam vargšui! Štai tau “moteris”! Štai tau “vyro padėjėja”!
Panašių moterų buvo ne viena. Būtų jų ir daugiau, jei tik Dievas laimintų jų naująsias moterystes. Kuri benorėtų gyventi su paliegusiu vyru? Su bankrutuojančiu? Su sunkesnio karakterio žmogumi?
Dar blogiau būtų doroviniu atžvilgiu. Didesnis vyro aistringumas yra jo stiprybė ir drauge silpnybe. Ištikima moteris yra jam tikras Angelas Sargas. Daugelis vyrų šiaip taip dar laikosi tvarkos, daugelis puolusiųjų pakyla, daugelis įeis amžinojon laimėn tik dėl savo moters pasiaukojimo, ištikimumo, jos ašarų, darbo, kentėjimo ir maldos. Vienas desperatiškas girtuoklis ne kartą yra pasakęs savo draugams: “Kur aš dingčiau, jei neturėčiau tokios geros žmonos!” Bet tą savo gerą žmonelę kuone kas dieną, pasigėręs, kolioja, daužo, iš namų veja!
Ar Tu, Brolau, pavadintum kvaile tą moterį, kuri man, patarus jai atsiskirti nuo girtuoklio vyro ir gyventi vienai, atsakė: “Tėveli, o kas juomi besirūpins? Kas jį beprižiūrės, jei aš jį pamesiu? Kas už jį besimels? Jis yra mano kryžius, bet su Dievo pagalba, aš jį išnešiu iki galo ir išgelbėsiu Jam vieną sielą”.
Koks aš pasijutau nykštukas prieš tą moterį! Kaip turėjau gėdytis savo menko tikėjimo ir lenkti galvą tai didvyrei, giliai supratusiai, kad ji yra sutverta vyrui padėjėja ir jam yra labiausiai reikalinga dabar, jo nelaimingiausiose gyvenimo valandose! O, jei būtų daugiau tokių susipratusių moterų, tai mažiau beliktų gyvenimo srutose besivoliojančių vyrų. Dievas neleidžia skirtis ir vėl tuoktis, nes Jis myli vyrus.
Didesnė blogybė moterims
Ar Tu žinai, nelaimingasis Broli, kad komunistai, paėmę valdžią Rusijoje, tuč tuojau davė plačiausią laisvę išsiskirti ir vėl tuoktis? Pakako vyrui ar moteriai pranešti atviruku valsčiaus komisarui, kad skiriasi, ir baigta. Jei išsiskyrimo laisvė galėtų atnešti laimės nelaimingoms poroms, tai sovietų Rusijoje nebeturėjo likti nė vienos nelaimingos moterystės.
Porai dešimtų metų praėjus, komunistai vėl įvedė griežtus skyrybų įstatymus ir šiandieną jie didžiuojasi, jog Rusijoje esą mažiausiai išsiskyrimų. Tikrai jie nesuvaržė savo piliečių dėl Dievo ar dorybių meilės! Juos privertė grįžti prie senosios “tamsiųjų amžių kapitalistų sukurtos tvarkos” baisus moterų skurdas. Tūkstančių tūkstančiai jų pripildė nervų sanatorijas ir bepročių namus. Nepaprastai pašoko nusižudėliu skaičius. Palikti laiškučiai, gydytojų liudijimai sakė: vyrai išnaudojo moteris be jokio pasigailėjimo ir daugybė moterų negalėjo to pakęsti.
Suprantama. Moteris moterystėje duoda daugiau už vyrą. Vyras įdeda savo širdį, darbą ir prakaitą. Moteris duoda visa tai ir dar viršaus savo kraują. Motinystė ją permaino iš pat pagrindų, paimdama jos jaunystę ir išskleisdama motinos ir žmonos ypatybes. Normaliai, gerai žmonai jos vyras ir vaikai yra jos gyvenimo gyvybė ir prasmė. Atimk jai tai, ir ji paluš.
Ir štai, kai ta moteris atidavė vyrui viską, ką ji turėjo brangiausio, kai vyras nuskynė jos jaunystę, jos grožį, kai, vaikus begimdydama, ji senstelėjo, nusilpo nervai, Dievas turėtų leisti vyrui ją numesti šalin, lyg tas voras iščiulptą musę ir pasirinkti jaunesnę, sultingesnę auką? Ar tai būtų teisinga?
Daugelis vyrų nė to nelauktų. Kasdieniai daiktai nusibosta. Nusibosta ir vis ta pati žmonelė. Tai kodėl nepasiieškoti kitos? Ar gali išmintingas Viešpats leisti žmogui vadovautis nuotaikomis, ūpu, jausmais tokiuose svarbiuose gyvenimo reikaluose, kai net protingi auklėtojai stengiasi išmokyti vaikus vartoti protą ir valią.
Pagaliau, kuri moteris bedrįstų prisiimti kūdikius žinodama, kad vyras gali ją bet kada pamesti ir pasiieškoti kitos? Kurs vyras norės užsikrauti ant sprando moterį su svetimais vaikais? Koks būtų tokių apleistų vargšių likimas? Ir visa tai turėtų Dievas laiminti? Ne, mano Bičiuli, tai nesutelpa mano galvelėje! Dievas myli moteris ir negali atiduoti jų vyrų savivaliavimams.
Ar tik ne garsusis Vengrijos pamokslininkas ir vyskupas Tihamer Toth nurodo, kad Dievo leidžiamos skyrybos ir naujos vedybos visada išeitų kaltojo naudai. Kurgi ne! Teisingoji, ištikimoji, geroji pusė moterystėje bijo išsiskyrimo, kaip ugnies, nori gyventi drauge “iki grabo lentos”. Bet antroji pusė, gal be sąžinės, gal kad nenori valdyti savo aistrų, gal kad kas kitas suviliojo širdį, tik ir tesvajoja kaip greičiau išsiskirti. Prileidžiant, jog Dievas tuo atveju leistų skirtis ir vėl vesti, nedorėliui pakaktų tik įniršti, ieškoti priekabių, padaryti gyvenimą nekaltajai pusei nebeįmanomą, ir baigta! Skirkis ir imk kitą! Kaip gera, kaip puiku! Ne ko kito ir buvo siekta. O kas nukentėtų? Kam beišsimokėtų kęsti nors ir mažiausius nesusipratimus šeimos gyvenime, jei užtektų parodyti ožio ragus, ir Dievas tau duos naują žmonelę ar vyrą? Štai kokias nesąmones, kokias neteisybes, kokius žiaurumus Dievas pagirtų ir net paskatintų, leisdamas skyrybas!
Blogiausia vaikučiams
Moterystė skirta naujoms žmonijos kartoms išauginti. Kai pagimdyti vaiką galima ir ne moterystėje, tai jokiu būdu neįmanoma išauklėti dorus žmones be tėvo ir motinos meilės ir globos. Vien jau kūno atžvilgiu žmonių vaikai reikalauja daug didesnės ir ilgesnės globos už tokį viščiuką, kurs, vos išsiritęs iš kevalo, gali šiaip taip lesti. Skyrybos atima vaikui maitintoją tėvą, prižiūrėtoją motiną, nes labai dažnai nei vienas nei antras nenori prisiimti savo kūdikio. Šimtai tokių apleistų vaikų auga našlaičių prieglaudose ar bastosi gatvėse, šimtai yra nužudomų dar motinos įsčiose, vyrui pametus laukiančią moterį, nes ji bijo, kad neįstengsianti ateinantį kūdikį aprūpinti.
Vaikų išmaitinimas nėra pats opiausias reikalas. Nepalyginamai svarbesnis yra karakterio auklėjimas, visuomenei gero piliečio ir dangui gyventojo paruošimas. Skyrybos su naujomis vedybomis tą svarbiausią vaikų auklėjimo uždavinį padarytų neįmanomą.
Neveltui ir ne savavališkai Dievas davė įsakymą gerbti tėvą ir motiną. Tai pačios prigimties reikalavimas. Sunkiausiai žaloja vaiko dvasią, kas kėsinasi sunaikinti ar nors sumažmti vaiko meilę tėvui ar motinai. Tai būtinai atsitinka, tėvams skiriantis. Jei vaikus abu mylėjo, tai abu nori juos gauti. Prasideda kova už vaiko širdį. Tėvas niekina motiną, pasakoja jos silpnybes, ydas, gal net ir sunkias jos nuodėmes. Motina, savo ruožtu, juodina tėvą, pataikauja vaikams. Kaip tie vaikai begali įvykdyti ketvirtąjį Dievo įsakymą?
Galų gale, net jei tėvai išsiskirtų labai mandagiai, jau vien tai, kad vaikams tenka rinktis su katruo iš jų eiti, katro išsižadėti, katrą mylėti ir katrą paniekinti, yra nežmoniškai žiaurus ir jų dvasią žalojantis dalykas.
Prieš kiek laiko “Chicago Daily News” klausė savo skaitytojų, ką jie mano, ar turi teisę išsiskirti jaunų vaikų tėvai. Geriausio atsakymo laukė keletas šimtų dolerių. Juos laimėjo penkiolikos metų mergaitė. Štai jos atsakymas:
“Iš pat širdies gelmių sakau NE! Kodėl ne? Jau penkeri metai, kaip mano tėvai išsiskyrė. Aš buvau 10 metų, kai tėvas ryžosi pasiieškoti kitą žmoną. Nuo to laiko mano susigraužusi motina, broliukas ir aš klajojame, kilnojamės, kartais išleidžiame paskutinį dolerį ir gyvename nesaugūs ir nelaimingi.
“Aš išmokau meluoti ir apgaudinėti žmones, kad jie manytų, jog ir aš turiu laimingus ir normalius namučius. Kaip dažnai aš pergalvoju, kokia laimė būtų gauti tėvo parašą po mokyklos liudijimais, tvarkyti mūsų spintoje jo drabužius ir baltinius, prie durų matyti jo automobilį ir šalia adreso, telefono knygoje, skaityti jo pavardę.
“Išsiskyrimas nieko nepadeda. Aš seku savo tėvą ir matau, nors jis ir gavo tai, ko jis norėjo, bet jis nėra laimingas. Tik kai jis kartais atėjęs sėdi su mumis ir trumpam laikui pamiršta pats save, tik tada pranyksta kaltės debesėlis nuo kaktos ir akys vėl sušvinta, kaip seniau.
“Aš vis jaučiu, jog kažko trūksta. Kai esu su tėvu — pasigendu mamos. Kai esu su motina — nėra tėvo. Niekada aš negalėsiu būti pilna, atbaigta.
v“Visa tai aš pergyvenu giliai savo širdyje ir dažnai verkiu. Stovėjau nuošaliai ir stebėjau, tikėdamasi rasti kokią nors spragą išsprukti iš tos liūdnos būklės. Tačiau nerandu. Aš lyginu save su kitais išsiskyrusių tėvų vaikais. Visur tas pat.
Aš pavydžiu normalių šeimų vaikams jų saugumo ir atbaigimo (completeness). Mano patyrimas įtikino, jog skyrybos niekada negali būti pateisinamos”.
Vaikas geriau suprato už tėvus! Argi Dievas to nebūtų supratęs?
Dar vienas labai svarbus dalykas primintinas! Niekam ne paslaptis, kad Amerikos jaunamečių kalėjimai yra perpildyti; kad virš 60% nusikaltimų padaroma jaunuolių tarp 15 ir 22 metų. Patys Amerikos jaunimo teisėjai ir advokatai pripažista, kad didžiausioji tų nusikaltėlių dalis yra išsiskyrusių tėvų vaikai. Amerika pirmoji pasaulio tautų tarpe savo išsiskyrimais ir pirmoji jaunamečių nusikaltimais! Ar bereikia aiškesnio argumento prieš skyrybas?
Jau perdaug platus išėjo mano laiškas, o dar būtų nemažai kas pasakyti. Gana šiam kartui. Kas liko nepasakyta, rasite kitame laiške. Tuo tarpu prašau ramiai pergalvoti patiektus faktus ir jų plačią reikšmę gyvenimui ir kartu prašyti Viešpati šviesos tiesai pažinti. O tiesa mus išlaisvins ir patenkins širdį.
Iki ateinančio karto!
Kunigas Jonas