Spausdinti
Brangus Drauge,
 
     Tu klausi manęs, ką reikia manyti apie Dr. Hermann Sander, kurs, norėdamas sutrumpinti nepagydoma vėžio liga sergančios 59 m. amžiaus moteriškės Abbie Barroto skausmus, įleidžia jai į veną keturis kartus po 10 kubinių centimetrų oro, kas, sukėlęs oro emboliją, privedė prie greitos mirties. Tas daktaras pradėjo injekcijas 1949 m. gruodžio 4 d. 11 val. 15 min. ryto ir po 40 min. moteris buvo daktaro paskelbta mirusi. Tas įvyko Hillsborough County ligoninėje, Manchester, N.H. Visiškai atvirai yra sudaromas tikras įvykio protokolas, po kuriuo pasirašo pats Dr. Sander. Visam įvykiui duodamas ir vardas “Mercy Killing”.
 
     Šitame atsitikime yra visa eilė įdomių dalykų.
 
     1. Medikus ir gamtininkus nustebino metodo paprastumas. Numarinti tai moteriškei nereikėjo nei kokių ypatingų vaistų nei nuodų, pakako 40 kubinių centimetrų oro. Kas gali būti paprasčiau ir pigiau!
 
     2. Stebina Dr. Sander drąsa ir atvirumas. Atrodo, kad jis nejautė jokių moralinių priekaištų ar sąžinės abejonių, įvykdydamas tą darbą.
 
     3. Viso to tikslas yra sutrumpinti nepagydomo asmens skausmus.
 
     4. Ligonis žinojo ir sutiko su tuo, kas daktaro bus daroma. “Volenti non fit iniuria”. Atrodo, kad ir tos moters giminės su viskuo sutiko.
 
     5. Tai įvyko ligoninėje, todėl kyla klausimas, ką reikia manyti apie ligoninės vadovybę ir jos personalą. Atrodo, kad Dr. Sander žinojo, kokia bus jo kolegų reakcija-
 
     6. Plačios visuomenės reakcija. Sakoma, kad buvo surinkta daug vietinių žmonių parašų, užstojančių daktarą.
 
     Pats svarbiausias klausimas yra:
 
     Ar galima atimti gyvybę, norint sutrumpinti skausmus?
 
     Kyla klausimas, ar reikia pakeisti Dekalogo ir visų civilizuotų tautų teisių kodekso įsakymą: Nežudyk. Dekalogo, žinoma, niekas nepakeis, nes jis yra duotas paties Dievo. Šį įsakymą, kaip ir kitus Dekalogo įsakymus, Katalikų Bažnyčia, be abejo, visuomet gins. “Nežudyk”, nes tik vienas Dievas yra gyvybės ir mirties Viešpats. Žmogui nėra leista ne tik kitų ar savo gyvybės siūlą nutraukti, bet negalima net sveikatos gadinti ir jai kenkti. Katalikų Bažnyčios nusistatymas ir mokslas yra aiškus.
 
     Įdomu, kaip viešoji opinija reaguoja. Iš to galima spręsti, koks yra aktualus žmonių moralinis lygis. Gydytojas savo profesijoje daug ką gali padaryti, ką tik vienas Dievas ir jo sąžinė težino, bet šitame atsitikime Dr. Sander viešai padarė tai, kas daugelio žmonių yra laikoma neleistinu, nemoralu, ką patys valstybės įstatymai dar draudžia, už ką ir didelės bausmės nusikaltusiems buvo skiriamos. Įvykio svarba yra ne ta, kad vieno žmogaus gyvybė buvo sąmoningai sunaikinta (daug žmogžudysčių įvyksta pasaulyje), bet, ar valstybės ir visuomenė pakęs tuos dalykus, ar besilaikys ateity vieno principo, kuris buvo laikomas nepakeičiamu: “Nežudyk”!
 
     Šiandien yra daug Sandėrių ir daug Borroto, kurie turi tą pačią problemą. Jeigu gydytojui Sander ir poniai Borroto leidžiame švirkšle naudotis, norint pabaigti skausmus, tai dėl ko neleisti kitiems? Jeigu visiems leisime, tai kas galės nustatyti ribas, kur leistina ir neleistina “Mercy Killing”? O jeigu ir nustatysi, kas jas galės kontroliuoti praktiškame gyvenime? Faktas yra, kad tie žmonės, kurie gina eutanaziją, pajuto, kad dabar yra labai geras momentas pažvejoti drumstame vandenyje: sujudinti plačią visuomenę, kad paspaustų įstatymų davėjus, valdžią ir teismus pakeisti įsakymą “Nežudyk”.
 
 Trumpa eutanazijos istorija
 
     1516 metais Sir Thomas More parašė veikalą, vardu “Insula Utopica”. Toje utopiškoje šalyje gyventojai pataria tiems, kurie neišgydomos ligos yra kankinami, laisvai pasitraukti iš gyvenimo, kad nebūtų nei sau nei kitiems našta. Toje utopiškoje šalyje viskas yra nepaprasta, ten, pav., ir išpažintis yra kitokia: moterys atsiklaupia prie savo vyro kojų ir išpažįsta nuodėmes, vaikai atlieka išpažintį savo tėvams.
 
     Pirmosios organizuotos pastangos realizuoti Utopiškosios Salos mintis prasidėjo vėlokai, tik 1936 m. Anglijoje, kur buvo sukurta “Euthanasia Legalization Society”. Jos prašymas parlamento buvo atmestas. Kai kurie laikraščiai pavadino ji “measure to legalize murder”. Netrukus susiorganizavo ir Jungtinėse Amerikos Valstybėse Eutanazijos Draugija (1938 m.). Ji turi 585 narius, Anglijoje kiek daugiau. Skaičius, tiesa, yra mažas, bet jų įtaka didelė, nes jų tarpe yra daug žymių žmonių: admirolų, generolų, filosofų, mokslininkų. Jų prašymai valdžiai, be abejo, turi didelės reikšmės.
 
     Amerikos Eutanazijos Draugija iki šiol veikė tik New Yorko valstybėje, kitos valstybės jos nenorėjo įsileisti. Bet neseniai ji pasirodė ir Connecticut’o valstybėje. Progą tam davė 20 metų amžiaus kolegijos studentė, vardu Carol Paight. Sužinojusi, kad jos tėvas turi neišgydomą vėžį, paima jo paties revolveri ir jį nušauna ligoninėje.
 
     Yra faktas, kad iki šiol visi žudikai “iš pasigailėjimo“, kurie buvo patraukti teisman, niekados nebuvo pasmerkti.
 
 Katalikiškoji mintis
 
     Netikintieji gydytojai sako, kad jeigu yra laikoma labai humanišku dalyku suteikti “malonės smūgi” parblokštam gyvuliui, tai dėl ko turi būti nehumaniška tą pačią malonę suteikti nepagydomam žmogui. Tas palyginimas netinka, nes gyvulys neturi sielos, todėl jam nebus nė amžino gyvenimo, kuriuo reikia rūpintis. Žmogui, turinčiam sielą, reikia atsiminti, kad ne pats svarbiausias dalykas yra ligoje pabaigti kūno vargus ir skausmus, bet užtikrinti amžiną sielos likimą.
 
     Eutanazijos šalininkai viešai prisipažįsta. kad jų didžiausias priešas yra Katalikų Bažnyčia. Taigi, matome, kad katalikai ir šitame kovos lauke, kaip ir divorcijos bei gimdymo kontroliavimo klausimuose, pasilieka vieni, todėl katalikų atsakomybės jausmas turi būti dar didesnis ir stipresnis. Kuo kova karštesnė, tuo daugiau reikia drąsos ir ištvermės.
 
     Eutanazijos mintis yra pagoniška. Krikščionybė moko, kad liga yra Dangaus varpas, primenantis, kad neturime čia ant žemės pastovios buveinės, kad mūsų tėvynė yra Dangus. Gal niekas pasaulyje tiek užuojautos neparodo kenčiančiam žmogui, kaip Katalikų Bažnyčia. Tai liudija jos ligoninės, prieglaudos, sanatorijos, kur tiek šventų sielų paaukoja savo gyvenimą, kad sumažintų žmogaus kūno ir sielos kančias. Katalikų kunigas niekados nesijaučia daugiau kunigu, kai būdamas prie ligonio patalo. Taigi, jeigu mes katalikai šiandien priešinamės, tai tą darome ne dėl savo širdies kietumo, bet iš meilės To, kurs pats savo paskutinias šio žemiško gyvenimo valandas praleido ant kryžiaus, bet taip pat ir iš meilės to, kuriam Jis tada ir šiandien tebesako: “Šiandien tu su manim būsi rojuje”. Kiekvienas turime savo nuodėmes ir klaidas. Jeigu čia neatsilyginsime, tai aname pasaulyje reikės kentėti. Šventieji mus moko, kad šio pasaulio kančios, ir drauge paimtos, neprilygsta skaistyklos skausmams. Pats protingumas mums pataria, kad jeigu Dievas siunčia kančias ligos pavidalu, kurių šios žemės medicina jau nebegali pagydyti, tai geriausias dalykas apsišarvoti kantrybe ir daryti taip, kaip Kristus darė Alyvų daržely — melstis. O gali būti tikras, kad angelas ateis su paguodos taure. Pažinojau vieną vienuolyno viršininką, kurs sakydavo: “Ligonis neša namams palaimą”. Dažnai pasitaiko, kad namiškiai, matydami ligonio kantrumą ir pamaldumą, tampa religingesni. Eutanazija to neduoda. Iš čia mums paaiškėja ir kataliko gydytojo misija.
 
     Mielas drauge, aš laišką baigiu. Tikiuosi, kad tau kilo ir daugiau svarbių minčių, kurias turime ginti.
 
J. Venckus. S.J.