Spausdinti

 

 

     Ši T. J. Borevičiaus prakalbėlė, pasakyta per Čikagos radiją prieš porą mėnesių, sukėlė kai kuriuose laikraščiuose nemaža diskusijų. Spausdiname čia ją žodis žodin taip, kaip buvo pasakyta, kad gerb, skaitytojai patys galėtų spręsti, ar jos kritikai turėjo kokį pagrindą
 
Red.
 
     Visais amžiais žmogus brangino tai, kas yra didinga ir didvyriška. To ilgimės, to siekiame ir mes šiandien. Šios minties vedamas garsusis Prancūzijos Imperatorius Napoleonas sušuko kartą savo tautai: “Prancūzijos sūnūs! Tūkstančiai metų minės jūsų garbę, tik atlikite savo pareigą vyriškai!” Ir štai mes pažįstame daugelį didvyrių, kurių vardai skamba tūkstančiais metų, kurie yra daugiausia gerbiami, kurių paminklai puošia visos žemės rutulį — tai šventieji. Didvyriais jie tapo ir amžiams jais liks, nes jie šiame gyvenime buvo pareigingi, jie atliko visų svarbiausią pareigą — jie tikėjo visa siela ir visa širdimi!
 
     Tikėti reiškia kito pareikštą mintį priimti už tiesą. Kito gi pareikštą mintį mes priimame už tiesą, tik žinodami, kad anas asmuo, kuris mums ką nors sako, gerai dalyką žino ir supranta. Taip mes tikime inžinieriui, kai jis kalba mums apie mašinas, nes jis apie jas žino, bet jau sunku būtų mums tikėti ūkininkui, aiškinančiam atominės bombos paslaptis.
 
     Bet juk taip galvojant, atrodo, kad mes visi tikime. Taip, tai yra tiesa, mes tikime visi, tik ne pilnai! Dėl to nepilnai atliekame ir svarbiausią savo pareigą, dėl to ir neesam pilnai laimingi.
 
      Tikėjimas yra būtinas žmonijos gyvenimo pagrindas
     Juk tu žinai, kad kūdikis kiekvieną mylinčios motinos žodį priima už švenčiausią tiesą. Tau taip pat yra aišku, kaip nuoširdžiai mokinys ir studentas priima profesoriaus žodžius, mintis. Tu taip pat tiki, kai tau fabriko inžinierius aiškina apie darbą, kol tu jo dar nemoki, tu tiki, ką tau daktaras sako apie ligą ar sveikatą. Ir jeigu mes netikėtumėm žmogui, sakančiam tiesą, gyvenimas mums būtų neįmanomas. Vadinas, tikėti žmogui yra mūsų būtina pareiga. Bet kaip yra su tikėjimu Dievui, kuris yra amžinas, visagalis, kurs niekad neklysta, yra amžina tiesa? Juk tu kartais bandai Jam netikėti, Jo pareikštai tiesai priešintis, net nepagalvodamas, kad, tai darydamas, labai klysti. Jeigu mums yra būtina tikėti tiesą sakančiam žmogui, kuris kartais ir gali suklysti, tai ar nėra mums būtiniausia pareiga tikėti amžinajam Dievui, kuris mums kalba per savo Bažnyčią? O kadangi tikėti Dievui yra būtiniausia ir pirmoįi pareiga, todėl žmogus, jos neatlikęs. negali gyvenime būti laimingas.
 
     Mes visi girdėjome apie vieną Amerikos komunistų vadą, komunistų laikraščio “Daily Worker” redaktorių Budenz. Jis gyveno gražiai: turėjo pinigų, gražų namą, puikų automobilį. Vis dėlto jis nebuvo laimingas, nes, netikėdamas Visagaliui, neatliko savo svarbiausios pareigos. Ir ką jis padarė? Jis metė komunizmą, paliko savo paklydusius draugus ir tapo tikintis katalikas. Šiandien jis yra laimingiausias žmogus. Lygiai tas pats įvyko ir su garsiąja Amerikos komuniste ir Sovietų šnipe Benthly ir su rusų mokytoja Kosenkina, kuri nesenai iššoko pro langą iš New Yorko Sovietų konsulato.
 
     Tikėk, jiems nieko netrūko, tik laimės, sielos ramybės ir džiaugsmo. Ir jie visi narsiai kovojo, kol visa tai surado nuoširdžiame, kūdikiškame tikėjime. Tame tikėjime, apie kurį mes pirmą kartą išgirdome iš švelnių motutės lūpų, apie kurį mes ir dabar girdime iš mus mylinčios motinos — Katalikų Bažnyčios. Taip, tikėjime mes visi galime rasti tikrąją gyvenimo laimę.
 
 Tikėti yra protinga
 
     Didis neišmanėlis būtų tas, kurs ragintų vaikelį netikėti jį mylinčiai motinai, kurs bandytų mokiniui įrodyti, kad tas neklausytų savo auklėtojo, savo profesoriaus. Bet dar didesnis neišmanėlis yra tas, kuris ragina kitus netikėti Dievui, amžinajai tiesai, išmintingiausiai būtybei. Juk jeigu tikėti tiesą sakančiam žmogui yra protinga, tai Dievui tikėti yra protingiausia.
 
     Bet gal pasakysi, kad sunku yra tikėti dieviškas tiesas, kai jų nesupranti? Bet ar tu žinai, kad nė vienas nesupranta, kas yra toji elektra, kuri dabar apšviečia tavo jaukų kambarėlį? Taip pat niekas nebežino, kuo atskrenda radijo garsas pas tave į namus. Mes šių dalykų nesuprantame, bet tvirčiausiai tikime, kad jie yra. Nesuprantame dėl to, kad mūsų protas nėra pakankamai gilus. Lygiai dėl tos pačios priežasties mes nesuprantame kai kurių tikėjimo tiesų, nors jos yra tikros.
 
     Taip, mūsų gyvenimo laimė glūdi nuoširdžiame tikėjime. Juk ir mus mylintis Išganytojas sako: “Palaiminti, kurie tiki”.
 
J. Borevičius, S.J.