Miuncheniečių pasižadėjimas
 
     Miuncheno miesto gyventojai kartą minėjo žuvusiuosius pirmame pasauliniame kare. Į minėjimą suplaukė didžiulės žmonių minios. Kalba T. Rupert Mayer, garsus kunigas ir didelis visuomenininkas. Jis tada sakė:
 
     — Mes minime mūsų mirusiuosius brolius ne tik pilni skausmo ir liūdesio, bet ir teisėto pasididžiavimo. Jų tarpe buvo tokių karžygiškų ir draugiškų vyrų, jog jie mums atrodo, lyg pasakų herojai. O kad ši nesavanaudiška tėvynės ir savo tautiečių meilė prisikeltų mūsų širdyse! Kad mes bent kiek turėtume tos neišsenkančios, niekuo nenusiviliančios krikščioniškosios meilės, skatinančios mus dideliems žygiams! Tai būtų užtikrinimas, kad pergyvensime šią žiemą, neleisdami tūkstančiams mūsų tautiečiu žūti nuo šalčio ir alkio. . .
 
     Kas tad daryti? Kiekvienas tegul kuria ir dirba pagal savo gabumus, kiekvienas tegul pasistengia savo versle, savo tarnyboj, užimamoje vietoje. Bet ne pinigo ar pelno trokšdamas. Ne! Jo žvilgsnis tebūna nukreiptas į kitus. Mūsų tauta gali pasveikti tik krikščioniškos meilės dėka. Mūsų kritusieji broliai nori matyti meilės žygdarbių! Kas dabar taupo, kas aukoja tautai, tas geriausiai prisimena žuvusius.
 
     Baigdamas jis kalbėjo:
 
     —    Tad ar jūs ryžtatės palaidoti neapykantą, kuria žudote vieni kitus? Ar jūs esate pasiryžę sumažinti savo tautiečių skurdą, vargą, dejavimus? Ar jūs mokate ir norite pasiaukoti ir būti drausmingi? Ar norite auklėti jaunimą šioje dvasioje stipria, galinga karta tėvynės prisikėlimui? Ar jūs ryžtatės niekados neišsižadėti tėvynės ir jai likti ištikimi iki mirties?
 
     Atsiliepdami į šiuos žodžius, tūkstančiai kėlė rankas į viršų ir kaip iš vienos krūtinės nuaidėjo kelis kartus per aikštę iškilmingas šauksmas:
 
     —    Taip, mes ryžtamės!
 
     T. Mayer priėmė šią minios priesaiką žodžiais:
 
     — Visagalis ir Visažinantis Dievas girdėjo jūsų priesaiką, Jis tepadeda ir ją įvykdyti.
 
     Ir tie žmonės šelpė, kiek tik galėjo, kitus ir patys daug aukojo ir iš kitų driso prašyti aukų. Daug kam buvo vienu ar kitu būdu pagelbėta, surasta darbo. Taip miuncheniečiai buvo išgelbėti nuo bado šmėklos, nuo pasinėrimo neviltyje, Įtūžime, žudančiame dvasios ir kūno skurde.
 
 Darbai, o ne skambūs žodžiai
 
     Ir daugelis mūsų tautiečių dabar yra panašioje būklėje. Daug kam skurdas ir bado šmėkla žvelgia į akis. Ne vienas prarado sveikatą, sugadino nervus, širdį, apsirgo džiova. Ypač pasiliekančiųjų Vokietijoje yra sunki dalia ir, tur būt, ji vis sunkės. Bet dauguma ir kitur išvykusių dirba ne savo profesijos darbą, jaunimas negali toliau studijuoti, o kiti ir didį vargą vargsta.
 
     Daug, tikrai daug, aukojo mūsų broliai ir sesės, gyvenantieji Amerikoje, daug suaukojo ir patys tremtiniai Vokietijoje, ypač prieš valiutos pakeitimą. Tas daug kam padarė gyvenimą įmanomą, daug ką išgelbėjo nuo ligų ir bado. Už tai garbė ir padėka jiems visiems! Bet vis tiek nebuvo padaryta tiek, kiek šiose sąlygose būtų buvę galima padaryti. Kai tik prisimename mūsų partizanų pakeltas aukas, gelbstint savo tautiečius, už juos mielai aukojant ne tik gyvenimo patogumus, bet ir pačią gyvybę, turėtume pajusti pareigą padėti dar labiau kiekvienam lietuviui šiapus geležinės uždangos, kad jis nežūtų nuo skurdo ir gyvenimo smūgių.
 
     Tačiau kai žmogus stebi vyrus, išleidžiančius tiek pinigų svaigalams, pobūviams, rūkalams ir visokiems menkniekiams; kai matai mergaites ir moteris, besipuošiančias vis naujais parėdais, tai pagalvoji, kad jie nesijaučia ar pamiršta esą kovojančios, pavergtos tautos nariai, esą tremtyje. Aš nesakau, kad negalima skoningai rėdytis, kad negalima saikiai parūkyti ar koki stikliuką išgerti, bet mes negalime prabangiai gyventi, kai kitiems mūsų tautiečiams trūksta būtiniausių pragyvenimui dalykų, kai jie į ligas ir į skurdą brenda.
     Matydami kitų perdėtai aukštą gyvenimo lygį, prabangą, mūsų vargstantieji broliai suraukia veidą, gniaužo kumštis, o kiti yra stumiami neklausyti savo sąžinės ir dėl didesnio uždarbio parsiduoti su kūnu ir siela svetimtaučiams. Mes turėtume tai suprasti ir išgirsti savo tautiečių šaukianti balsą. Tikra artimo meilė ras būdų ir galimybių padėti.
 
     Ar atsiras stiprios lietuvių susišelpimo kasos? Ar bus sukurti fondai, padedą mūsų jaunimui išeiti mokslus, Įsigyti specialybes, išlaikyti lietuvybės židinius? Čia tinka apaštalo Jokūbo žodžiai: “Ką padės, mano broliai, jei kas sakytų turis tikėjimą, bet neturėtų darbų? Jei brolis ar sesuo būtų pliki ar stigtų jiems kasdieninio išlaikymo ir kas nors iš jūsų sakytų jiems: eikite ramybėje, susišildykite ir pasisotinkite, bet neduotų jiems, ko kūnui reikia, ką tai padės?”
 
     Ką padės mūsų gražios svajonės apie tėvynę, skambūs patrijotizmo žodžiai, afišavimasis lietuviais, jei neremsime savo tautiečių? Tėvynės meilė be gerų darbų savo tautiečiams yra mirusi.
 
Meilė— antroji tėviškė ir šeima
 
     Nekartą tavo artimui bus reikalinga ne tiek medžiaginė pagalba, kiek mylinti, užjaučianti širdis. Tremties sąlygos gali baisiai slėgti žmogų. Netekimas brangiausių žmonių, neturėjimas savo šeimos yra skaudi, negyjanti žaizda, daugelio mūsų tautiečių širdyse. Jiems galima bent kiek palengvinti lietuvišku nuoširdumu, atjautimu jų rūpesčių ir skausmų. Tarp kitų brolių lietuvių jie turi pasijusti, kaip šeimoje.
 
     Daug kas iš tautiečių negali sukurti šeimos, negali džiaugtis ta taip išsvajota laime. Daugelio šeimos yra suardytos, atskirti vyrai nuo žmonų, vaikai nuo tėvų. O, juk taip norėtųsi mylėti, jaustis ne vienam. Daugelis galėtų liūdnai kartoti tuos suaugusios merginos žodžius: “Visi po du, vis po du, o aš viena, Dievuli, kaip graudu, graudu!” Bet juk galima praktikuoti dvasinę tėvystę bei motinystę. Savo tarpe turime tiek našlaičių, tiek šeimų be tėviškos globos, be motiniškos meilės; yra tiek jaunimo, ieškančio pagalbos ir globos. Rūpinkis jais, jiems atverk savo širdies turtus ir globok juos tėviško gerumo ir motiniškos meilės galia. Tu žinosi, kam dirbi, vargsti ir gyveni. Tavo gyvenimas nebus be meilės, be prasmės. Meilė tautiečiams tau taps antroji šeima ir tėviškė, tavęs taip nekankins tas baisus, nepakeliamas ilgesys. Tu galėsi sakyti su Tumu—Vaižgantu: “Kitiems laimę teikdamas, pats laimingas tapau.”
 
     Žinoma, tai nebus lengva, dažnai reikės aukų. Bet šiame gyvenime juk negalima apsieiti be aukų. O jeigu mes atsiminsime, kad aukojamės iš meilės To, kurs už mus paaukojo gyvybę, tos aukos nebus taip sunkios.
 
     Tad ar ryžtatės jūs, broliai ir sesės lietuviai, dėl šventos pagarbos mūsų žuvusiems, dėl jų sudėtų aukų ant Tėvynės aukuro, dėl meilės Lietuvai ištiesti pagalbos ranką suvargusiems tautiečiams? Ar jūs ryžtatės kovoti už kiekvieną broli ir sesę, kad jis nepalūžtų dvasia ar kūnu ir nežūtų mūsų tautai? Pasiryžimas būti ištikimu ir dosniu broliui lietuviui reiškia praktišką pasiryžimą būti ištikimu Lietuvai!
 
P. Daugintis, S.J.

     Nieko nebūti reikalingam yra Dievo privilegija. Ir žmogus, kuo mažiau reikalauja sau, kad daugiau galėtų teikti kitiems, tuo jis dieviškesnis.
 
Vysk. J.H. Miuleris

Skaityk ir kitus paragink užsisakyti “LAIŠKUS LIETUVIAMS”.
 
Metinės prenumeratos kaina 1 doleris, atskiras numeris 10 centų. Dabar užsisakiusieji dar galės gauti ir pirmą bei antrą numerį.