“Auksas ir pelenuose žiba”, sako lietuvių patarlė. Tokia mintis ateina, galvojant apie Lietuvos globėją Šv. Kazimierą. Gyveno jis karališkuose rūmuose, kur buvo tik auksas, perlai ir šilkai, kur putojo taurėse vynas, skambėjo dainos, aidėjo šokių muzika. Karaliaus rūmų gyventojai nepraleido šių progų, jie linksminosi, džiaugėsi, nenorėjo, kad jų gyvenimas praeitų veltui, stengėsi išgarsėti, pasiekti kuo daugiausia garbės, įamžinti savo vardą.
Taip elgėsi ir visi Šv. Kazimiero broliai, tik jis vienas, atrodo, to nesuprato. Karališka prabanga jam priminė pradžioje gavėnios bažnyčioje sakomus žodžius: “Atsimink, žmogau, kad esi dulkė ir dulke pavirsi”. Jo neviliojo auksas, šilkai, nepasotindavo nei šios žemės muzika. Visa tai jis niekino, nes troško kitokios garbės, ilgėjosi gražesnės muzikos.
Kiti karalaičiai savo brolio nesuprato. Stebėjosi, kad jis, dėvėdamas auksu ir šilkais, galvojo tik apie gavėnioje barstomus pelenus. Gal gailėjosi, kad jų brolis atrodė tikras išsigimėlis, kad jis nevartojo savo didžių gabumų išgarsėti ir iškelti jų dinastijos vardą. Jo netraukė nei karališka karūna, neviliojo nei gražiausios karalaitės. Ne tokios karūnos jis troško, galvojo apie kitokias vestuves. Jis dar labiau gailėjosi savo brolių, negu tie jo, kad jie yra toki trumparegiai, kad parduoda tikrąjį auksą už menkos vertės blizgučius. Kur buvo tiesa, kas klydo?
Penki šimtai metų nuo to laiko praėjo, ir visas pasaulis mato, kas klydo. Kazimiero brolių vardus tik vienas kitas istorikas sutrūnėjusiose knygose suranda, o Šv. Kazimierui lenkiasi visi.
Jo gyvenimas atrodė toks niūrus, liūdnas, kaip tie gavėnios pelenai. Bet buvo priešingai. Jo brolių auksas ir perlai pelenais ir dulkėmis pavirto, o Šv. Kazimieras pasiliko žibėti, kaip auksas tuose pelenuose.
Taip, jau ir šis gyvenimas dažnai mums siurpryzų padaro, bet dar daugiau jų pridarys kitas. Ten juoksis tie, kurie čia verkia, garbės sostuose sėdės šios žemės paniekintieji.
Šv. Kazimieras ir šiandien mato savo žemiškos Tėvynės kančias, neužmiršta jos sutryptos purvuose, žino, kad jo globojama, ji žibės, kaip auksas pelenuose.